Andrius Mamontovas: „Žmogus turi gyventi ten, kur jis yra reikalingas“
Pripažinkite – nedažnai juk tenka sutikti žmogų, kuris jums pasako, jog džiaugiasi gyvendamas Lietuvoje ir čia jaučiasi reikalingas? Būtent tokį atsakymą pateikė muzikantas, aktorius, prodiuseris bei aktyvus visuomenės veikėjas Andrius MAMONTOVAS. Pašnekovas, nestokojantis baltutėlį pavydą keliančių minčių. Jūsų dėmesiui – pokalbis apie kūrybą, laisvę ir Lietuvą.
Pokalbio privalumas - gali žvelgti tiesiai pašnekovui į akis ir pamatyti daugiau, nei jis pasako... Andriaus Mamontovo nuotr. 1989 m. su tuometine savo grupe „Foje“ dalyvavote Roko marše – muzikos festivalyje, rėmusiame Nepriklausomos Lietuvos idėją. Koks jausmas būti dalimi tokio festivalio ir kaip jame atsidūrėte?
Aš kaip tik buvau baigęs pirmą žurnalistikos kursą ir atlikinėjau praktiką. Tuo metu vyko ir Roko maršas, tad aš nuo tos praktikos „nusiploviau“ – parašiau kelias menkas žinutes ir po kelių dienų išvažiavau į festivalį. Po to manęs vos neišmetė iš universiteto, net nežinau, kokiu būdu man tokią praktiką įskaitė, bet dėstytojas buvo piktas.
Tai buvo trečiasis Roko maršas. 1987 metais, kai jis vyko pirmą kartą, aš buvau kariuomenėje. Antrą kartą, 1988 metais, taip pat nedalyvavau – tik ką grįžęs iš sovietinės armijos, nebuvau pasiruošęs dalyvauti festivalyje, bet Vilniaus Kalnų parke klausiausi kitų grupių koncerto ir galvojau: „Kaip norėčiau jame dalyvauti!“ Iki Nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje nebūdavo tokių didelių koncertų, kuriuose taip laisvai grotų neformalios jaunimo grupės. Tiesa, į koncertus Vilniaus sporto rūmuose ar į Dainų šventes Vingio parke susirinkdavo gausus būrys žiūrovų. Šis maršas vyko stadionuose, važiavo per kelis miestus: Panevėžį, Šiaulius, Klaipėdą, Kauną, Vilnių. Visi muzikantai labai norėjo dalyvauti. Grupė „Foje“ tuo metu buvo ypač populiari ir mėgstama, mus pakvietė prisijungti. Roko maršas buvo ypatingas dar ir tuo, kad jame dalyvavo Amerikos ir Kanados lietuviai atlikėjai, grupės. Ten gimę ir augę, į Lietuvą jie atvyko pirmą kartą ir negalėjo patikėti, kad groja tokiai plačiai auditorijai. Į kiekvieną koncertą susirinkdavo nuo 5 iki 20 tūkst. klausytojų.
Nežinau, ar tuo metu galvojome apie Nepriklausomybę. Tiesiog buvo smagu susipažinti su Amerikos lietuviais, daug bendravome, rengėme vakarėlius, smagius koncertus. Laikui praėjus supranti, kad tai buvo daugiau nei koncertai. Trispalvė būdavo iškeliama per kiekvieną Roko maršo renginį, koks nors jaunas neformalus politikas pasakydavo kalbą. Atsimenu, mes tarp koncertų važiuodavome aplankyti įvairių Lietuvos vietų. Tai buvo labai smagi kelionė per Lietuvą su muzika.
Daina „Laužo šviesa“ yra labiau siejama su Lietuvos laisve, tačiau apie ką iš tikrųjų ši daina?
Ji parašyta 1985 m. spalio mėnesį, tais pačiais metais baigiau mokyklą ir įstojau į Vilniaus inžinerinį statytos institutą (dabar VGTU). Pirmas kursas, rudens atostogos… Labai norėjau būti savarankiškas, pirmą kartą gyvenime nusprendžiau vienas nuskristi į Palangą (tuo metu skraidė lėktuvas maršrutu „Vilnius – Palanga“). Tris dienas vaikščiojau po visiškai tuščią pliažą, ten ir parašiau šią dainą.
Tai daina apie vienatvę, viltį. Įdomu, kad kiekvienas žmogus, klausydamas „Laužo šviesos“, išgirsta šią dainą vis kitaip, nelygu kas tuo metu yra svarbu klausytojui, kokia aplinka jį supa, asmeniniai išgyvenimai. 1987 m. ekranuose pasirodė filmas „Kažkas atsitiko“, prasidėjo Nepriklausomybės judėjimas, tuo metu išgarsėjo ir daina „Laužo šviesa“. Sąjūdis susikūrė šiek tiek vėliau, tačiau ši daina jau skambėjo žmonių lūpose. Ji tarsi atliepė vienišumo jausmą, viltį, laukimą… Žmonės gyveno ir viltimi, ir nerimu, niekas tuo metu negalėjo žinoti, kaip klostysis mūsų likimas, ar pasaulis mus pripažins. Šie persipynę jausmai turbūt ir lėmė tai, kaip žmonės dainą girdėjo. Man sako: „Jūsų daina „Laužo šviesa“ – apie Lietuvą.“ Tačiau kai ją rašiau, apie Sąjūdį dar jokios minties nebuvo, net nuspėti negalėjau, kad po kelių metų Lietuva sėkmingai atsiskirs nuo SSRS. Negalvojau ir apie laisvę, bet man gražu, kad žmonės taip girdi.
Šventėte muzikinės veiklos scenoje 30-metį. Kuo muzika Jums yra ypatinga?
Manau, muzika visus vienaip ar kitaip paliečia. Muzika – žmogaus organizuotas triukšmas, sustatytas į tam tikrus ritmus, aukščius, dažnius, sudėliotas tam tikra tvarka. Muzika gimsta iš įvairių triukšmo rūšių. Dar – pauzės. Ji perduoda ne tik informaciją, bet ir jausmą. Man muzika yra ryšio tarp žmonių priemonė.
Lietuva, palyginus su tuo, kas buvo, yra pažengusi labai didžiulį žingsnį. Kartais užmirštame tai įvertinti.
Netrukus išleisite naują savo albumą. Kas Jus įkvepia kurti?
Gyvenimas (juokiasi). Aš daug keliauju, kasdien sutinku įdomių žmonių, patiriu įspūdžių, kurie vienaip ar kitaip manyje kaupiasi. Po kurio laiko tie susikaupę įspūdžiai prašosi būti išleidžiami, tada parašau dainą. Nebūtinai pasakoju apie tai, kas man įvyko. Per dainą išreiškiu patirtas emocijas. O įkvėpti gali mielas arba nemielas žmogus, geri ar pikti žodžiai, geras ar blogas filmas, pasakyta frazė, perskaityta mintis, aplankyta šalis, pamatytas peizažas. Tai, kas suteikia stiprų impulsą, išsilieja į dainos eilutes, muzikos garsus.
Gatvės muzikos diena, galima sakyti, yra vienas iš sėkmingiausių Jūsų projektų. Kaip kilo šio projekto idėja?
Na, gal ir vienas sėkmingiausių, nes atsiliepia labai daug žmonių. O mintis kilo visiškai spontaniškai. Keliaudamas pastebėjau tokį dalyką: kai atvažiuoji į miestą, kur gatvėse groja muzikantai, iškart pasijunti geriau, – gatvės muzikantai yra draugiškai nusiteikę, regis, tampi savas, o ne svetimas nepažįstamoje erdvėje. Pagalvojau, kaip būtų smagu, jei vieną dieną Vilniuje visi išeitų į gatves ir grotų. Apie tai užsiminiau viename interviu, o kitą dieną paskambino mano buvęs žurnalistikos bendrakursis Artūras Zuokas ir pasakė: „Gera idėja.“ Ji buvo įgyvendinta.
Esate ne kartą viešėjęs Pietų Korėjoje. Šiaurės Korėjoje lankėtės kaip filmo „Nematomi žmonės“ atstovas. Ar tai, kad pamatėte nelaisvės sąlygomis gyvenančią visuomenę, privertė labiau vertinti turimą laisvę?
Taip, be jokios abejonės. Aš tą kelionę prisimenu beveik kiekvieną dieną, nors ji buvo 2008 metais. Viešnagė Šiaurės Korėjoje mane labai sukrėtė. Svečiams vieniems išeiti pasivaikščioti gatve ten neleidžiama. Kiekvieną tavo žingsnį lydi gidas, tau rodo tik tas vietas, kurias galima matyti. Leidžia fotografuoti ten, kur leidžiama fotografuoti. Matai, kaip yra suvaržyti žmonės, kaip valdžia elgiasi su savo tauta. Niekur kitur neregėjau tokio absurdo ir liūdesio, kaip šioje šalyje. Grįžęs namo supranti, kad mes gyvename tarsi visai kitoje planetoje. Daugelis žmonių net neįsivaizduoja, kokias vertybes turime.
Mano dainos yra lietuvių kalba, esu Lietuvos atlikėjas, aš reikalingas tiktai čia ir niekur kitur.
Kas Jums yra laisvė, kaip ją apibūdintumėte?
Laisvė – kai gali būti tas, kas esi, dirbti mylimą darbą, važiuoti kur nori, išreikšti save. Žinoma, laisvė susijusi ir su tam tikromis taisyklėmis. Visiškos laisvės mes patirti negalime, ji tęsiasi tol, kol nepažeidžia kito žmogaus laisvės.
Nepaisant aplinkybių, žmogus ir pats gali susikurti sąlygas laisvei?
Be jokios abejonės, laisvė prasideda nuo mūsų pačių iniciatyvos. Kai manęs klausia: „Ko trūksta Lietuvoje?“, sakau: „Iniciatyvos.“ Iniciatyvūs žmonės iškart pasiekia rezultatų. Pavyzdžiui, gyvena piliečiai kokiame nors purviname kieme ir skundžiasi, kad valdžia yra dėl to kalta, užuot paėmę šluotas ir apsišvarinę. Tas pats ir dėl laisvės. Tarkime, kalėjimo kameroje uždarytas asmuo gali jaustis laisvesnis už tą, kuris eina kur tik nori, nes laisvės pojūtį pirmiausia lemia tavo požiūris.
Ar Jūs jaučiatės visapusiškai laisvas Lietuvoje?
Taip, Lietuvoje, taip. Aišku, norėtųsi, kad būtų mažiau agresijos, nekultūringumo, mužikiškumo, patyčių. Bet manau, kad mes esame pakeliui į geresnius dalykus. Lietuva, palyginus su tuo, kas buvo, yra pažengusi labai didžiulį žingsnį. Kartais užmirštame tai įvertinti.
Prisiminkite, ką jautėte tada, kai Lietuva siekė atkurti Nepriklausomybę?
Tai buvo naujų vilčių laikas. Visi laukėme, kada iš Lietuvos išeis paskutiniai sovietų kareiviai. Kai išvažiavo paskutinis traukinys su tankais ir patrankomis, laukėme dienos, kai paskelbsime atkūrę nepriklausomą valstybę. Kasmet su šeima važiuojame į Berlyną. Kertant Lietuvos – Lenkijos sieną aš kiekvieną sykį prisimenu, kad kadaise ši siena buvo aklina. Turėjai gauti vizą, pildyti anketas, atsakinėti į daugybę klausimų. Privažiavus sieną buvome tikrinami, dvi eilės spygliuotos vielos, kareiviai iš abiejų pusių. O dabar važiuoji ir pravažiuoji kaip pro bet kurią kitą vietą. Dabar galėčiau patraukti iki pat Lamanšo sąsiaurio ir niekas manęs niekur nesustabdytų. Sovietmečiu toks keliavimas buvo neįsivaizduojamas, neįmanomas. Esame žengę labai didelį žingsnį. Tai tik vienas iš pavyzdžių kalbant apie pasirinkimus. Mano dukra studijuoja Olandijoje, rengiasi važiuoti į Pietų Korėją. Visas pasaulis keliauja, jaunimas mokosi, kur nori, išmėgina daugelį dalykų. Anksčiau apie tai net svajoti negalėjome.
Ar pats apie emigravimą iš Lietuvos niekada negalvojote?
Žmogus turi gyventi ten, kur jis yra reikalingas. Kai kurie piliečiai jaučiasi čia nereikalingi, jie emigruoja, atranda save svetur. Mano dainos yra lietuvių kalba, esu Lietuvos atlikėjas, aš reikalingas tiktai čia ir niekur kitur (juokiasi). Aš myliu Vilnių – savo gimtąjį miestą. 1991 m. gyvenau JAV. Po kelių viešnagės mėnesių labai labai norėjau namo. Esu išvažinėjęs Ameriką, daug matęs, bet savęs ten neįsivaizduoju. Man tenka koncertuoti ten, kur yra didžiausios lietuvių bendruomenės: Švedijoje, Norvegijoje, Danijoje, Vokietijoje, Anglijoje, Airijoje. Visada yra smagu ten nuvažiuoti, labai daug gerų, puikių žmonių, bet aš nelabai įsivaizduoju, ką ten veikčiau. Ar rasčiau savo vietą? Nežinau, nesu tikras.
Studijavote statybos ekonomikos specialybę, paskui pasukote žurnalistikos link. Kodėl toks viražas?
VGTU baigiau vieną statybos ekonomikos kursą, o žurnalistikos Vilniaus universitete pasimokiau dvejus metus. Grupę „Foje“ aplankė didžiulė sėkmė, pradėjome daug koncertuoti, supratau, kad atėjo laikas pasirinkti, ką toliau noriu daryti gyvenime. Esu ėmęs kelis interviu. Jei kyla noras, galiu kai ką parašyti, tačiau tai būna labai retai. Žurnalistika nėra mano pašaukimas. Esame laisvos šalies piliečiai, turime galimybę rinktis, tad aš labai džiaugiuosi, kad galiu gyventi iš muzikos ir su muzika.
Ką jaučiatės nuveikęs Lietuvos labui?
Su „Jaunimo linijos” iniciatoriais ir dalyviais esame sumanę savižudybių prevencijos renginį „Nebijok kalbėti“. Jau penkeri metai, kai važinėjame po Lietuvą, organizuojame susitikimus, kalbame šia tema. Tuo metu aš negalvoju apie Lietuvą, aš galvoju apie žmogų, kuriam šis pokalbis gali būti svarbus. Manau, per kiekvieną susitikimą, kiekvienoje salėje yra bent vienas toks žmogus.
Kaip įsitraukėte į aktoriaus veiklą?
Filmavausi muzikiniame filme „Kažkas atsitiko“, kitais metais mane pakvietė šviesaus atminimo režisierius Marius Giedrys epizodiniam filmo „Parodų rūmai“ vaidmeniui. 1996 m. mane pasikalbėti pasikvietė Eimuntas Nekrošius. Režisierius pasiūlė Hamleto vaidmenį. Tai mane labai šokiravo. Buvau didelis E. Nekrošiaus gerbėjas, paaugliu būdamas mačiau visus jo spektaklius. Jis man imponavo kaip žmogus ir kaip kūrėjas. Pasiūlymas buvo toks netikėtas, paprašiau, jog leistų man pagalvoti, nes iš karto negaliu atsakyti. Tą dieną buvo mano gimtadienis. Pamaniau: „Ar esu gavęs geresnę dovaną?“ O dovanas reikia priimti. Pradėjome repetuoti. Nesitikėjau, kad visa tai tęsis 17 metų. Su W. Shakespeare‘o „Hamletu“ apkeliavome per 40 pasaulio valstybių, suvaidinome daugiau nei 210 spektaklių. Milžiniška ir neįtikima gyvenimo patirtis.
Esame laisvos šalies piliečiai, turime galimybę rinktis, tad aš labai džiaugiuosi, kad galiu gyventi iš muzikos ir su muzika.
Kokią Lietuvą įsivaizduojate ateityje, kokią ją norėtumėte matyti?
Manau, kad Lietuva jau beveik tokia, kokią ją įsivaizduoju. Mums reikėtų užlopyti švietimo ir kultūros spragas, šias matau kaip visų šalies negalavimų priežastį. Regiu Lietuvą – išsivysčiusią Europos valstybę. Norėčiau, kad mūsų žmonės gyventų oriai, kad ekonominiu požiūriu pasivytume Vokietiją, Didžiąją Britaniją, Skandinavijos šalis.
Ar jaučiatės laimingas gyvendamas Lietuvoje?
Be jokios abejonės, aš visada jaučiuosi laimingas (juokiasi)!
Ačiū už interviu!
