Jausmai, kuriuos tenka nugalėti

Nuo pernai kasmet privalomąją 9 mėnesių karo tarnybą privalo atlikti 3000 vaikinų. Jie gali patvirtinti, jog kariai, paskirdami savo gyvenimą kariuomenei, turi atsisakyti įvairių dalykų.  Panašu, kad daugelis jaunuolių labiausiai bijo būti atskirti nuo pasaulio ir gyvenimo, prie kurio yra pripratę. Atliekanys privalomąją karo tarnybą kariai visą laiką yra uždaryti kareivinėse, vos du kartus per mėnesį jiems duodamas laisvas savaitgalis.

Pasakojimai apie alinančias treniruotes ir bėgiojimus po miškus gąsdina net ir ištvermingiausius vaikinus. Kalbinti šauktiniai savanoriai Edvardas ir Edvinas tikina, jog kariuomenėje reikia turėti daug noro ir, pirmiausia,  psichologinės ištvermės.

Jaunuoliams, atėjusiems tarnauti iškart po mokyklos baigimo, baisu palikti šeimą, draugus.  Šauktinis Edvinas sako, jog kareivinėse viskas pakenčiama, tačiau dažnai aplanko liūdesys. Paklaustas, ar susimąsto apie tai, jog anksčiau iš kariuomenės grįžę jaunuoliai dažnai neberasdavo mylimųjų ar draugų, jaunuolis nusijuokia: „Tos senelių istorijos neįkvepiančios, bet juk gyvename kitais laikais, yra internetas, mobilieji telefonai“. Pasak jo, tarnyba padeda suprasti, kas gyvenime yra svarbiausia. „Tai šeima ir tėvynė“, – užtikrintai sako Edvinas.

Tiek jis, tiek jo kolega šauktinis Edvardas teigia, jog kariuomenė – puiki gyvenimo mokykla.  „Dėl naujos patirties, lengvatų mokslui ir noriu žinoti, kaip šautuvą reikia laikyti dėl visa ko“, – pasakoja prieš studijas universitete karo tranybą pasirinkęs Edvardas.

Lengvatos, kurias gauna kariai – tai tik viena iš daugybės priežasčių. Vaikinas teigia, kad jaučia meilę savo šaliai: „Valdžia, įstatymais ir politikais esu nepatenkintas, bet man patinka kalba, kraštovaizdis ir tradicijos. Noriu pasiruošti, kad kilus grėsmei galėčiau tai apginti. Laiko man negaila, vis įdomesnė gyvenimo patirtis“.

Paklaustas, ar nebijo, kad prasidėjus karui teks „pirmu taikymu“ eiti į frontą, Edvardas sako, jog karo atveju visiems gresia didelis pavojus ir nėra svarbu esi karys ar civilis: „Jei karas prasidės, visiems bus baisu, visiems bus tokia pati grėsmė. Skirtumas tas, kad, jeigu būsiu karys, galėsiu ginti savo šalį. Taikos salygomis sunku pasakyti, ar nebijočiau nuspasuti gaiduko, jei reikėtų“. Dabar Edvardas laukia rudens, kai pradės tarnauti kartu su 1600 šauktinių, išreiškusių norą prisijungti prie kariuomenės.

Mirti dėl tėvynės – garbinga

Tapti kariais gali ne tik šauktiniai, savanoriai, bet ir studentai. Nuo 2012 metų vėl vykdomi jaunesniųjų karininkų vadų mokymai. Šiuose mokymuose gali dalyvauti aukštesniųjų mokyklų studentai. Per 3 metus greta pagrindinės specialybės įgyjama ir atsargos leitenanto profesija. Mokymai vykdomi savaitgaliais, du kartus per mėnesį. Kasmet į tokio tipo karinę tarnybą ateina maždaug 150 jaunuolių, norinčių įgyti karininko profesiją.

Bendraujant su šiuose mokymuose dalyvaujančiu studentu Donatu atrodo, jog svarbiausias veiksnys, paskatinęs tarnauti kariuomenėje, yra meilė tėvynei. „Mane skatino patriotinės idėjos, sklindančios iš šeimos. Įkvėpė proseneliai, kurie taip pat kovojo už Lietuvos laisvę“, – pasakojo Donatas, dalyvaujantis šiuose mokymuose Klaipėdoje. Paklaustas, ką darytų karo atveju, jaunuolis nesutrinka. Jis svarsto, jog kilus karui būtų mobilizuota didelė dalis Lietuvos vyrų, todėl geriau būti pasiruošus tokiam atvejui: „Tam tikra prasme kariai yra ne žmonės, jie tiesiu taikymu eina ginti savo valstybę iki mirties. Kai tampi kariu, nesvarbu, esi tarnyboje ar rezerve, tu esi tam, kad apsaugotum tai, kas tau brangu“. Laivavedybą studijuojantis Donatas neatmeta galimybės po studijų eiti profesionalaus kario keliu.

Paklaustas, ar negaila laiko, kuris paskirtas kariuomenei, jaunuolis nusijuokė. „Manau, kad kiekvienas Lietuvos vyras turi sugebėt apginti savo valstybę, šeimą ir širdies draugę. Kiekvieno mūsų pareiga yra gint tai, kas mums priklauso. Lietuvos aš neišsižadėsiu, jei reikės, ir mirsiu dėl jos, nebijau to“, – įsitikinęs Donatas.

Susiję