Kuo šimtmečius alsuoja Vokiečių gatvė

„Bet aš vis tiek gersiu alų savo Vokiečių gatvėj“, – dainuoja G&G Sindikatas, o jaunoji karta linguoja į taktą. Tačiau net ir pats hiphopo grupės lyderis Gabrielius Liaudanskas-Svaras kažin ar vartoja alkoholį viešoje vietoje (juk draudžiama!), greičiau jau lenda po stogu – į kavinę ar naktinį klubą.

Užrašas ant Šiuolaikinio meno centro sienos. Autorės nuotr.Užrašas ant Šiuolaikinio meno centro sienos. Autorės nuotr.

Sostinės Vokiečių gatvė – pulsuojanti senamiesčio arterija, tad judrių vietų netrūksta: baras, dvi „klubinėtojų“ rezidencijos, restoranai grilio patiekalų ar rytietiškos virtuvės mėgėjams, keturi kavos fabrikėliai, picerijos…

Atrodo, nuo XX a. niekas nepasikeitė. Tuomet Vokiečių gatvė buvo verslininkų traukos centras – čia gyveno gausi žydų bendruomenės dalis, kuri plėtojo amatus ir prekybą, kūrėsi stambiosios, smulkiosios parduotuvės. Verslininkai jau tada rūpinosi įmonių įvaizdžiu – dėl komercinių sumetimų iš naujo formavo pastatų architektūrą: padidino ir praplatino viršutinių aukštų langus.

Deja, biznierių pastangos nuėjo šuniui ant uodegos – po Antrojo pasaulinio karo viską teko pradėti iš naujo. Rytinės Vokiečių gatvės pusės namai sudegė arba buvo sugriauti, o likučių niekas nerekonstravo. Tada miesto architektai užsimojo gatvę paversti magistrale – praplatinoketuris kartus ir dirbtinai išdidino erdvę. Būtent tokią gatvę regime šiandien – neaprėpiamą ir beformę.

Metai bėgo, o Vokiečių gatvę mindžiojo įvairiausio plauko prašalaičiai, sudūlėjusios pastatų sienos girdėjo slaptus pašnekesius, regėjo skubančius vietinių pasivaikščiojimus, nutrūktgalviškus turistų nuotykius ar nepažįstamųjų susitikimus. Gaila, sienos negali prabilti. Užtat galime mes, tad atskleiskime sienų istoriją ir papasakokime, ką jos supa šiandien.

Vokiečių g. 1, 3

1944-aisiais metais čia stiebėsi trys secesinio stiliaus namai. Du iš jų XVI a. priklausė pinigų kalyklos valdytojui ir architektui Ulrichui Hozijui, kuris rūpinosi Vilniaus infrastruktūra – nutiesė vandentiekį, suprojektavo tiltą per Nerį (dab. Žaliasis tiltas), organizavo Domininkonų vienuolyno statybos darbus. Trečiajame name gimė dailės ir literatūros kritikas Judelis (Julianas) Kliačka – tuo metu garsus už Lietuvos ribų.

Keturių aukštų daugiabutis Vokiečių gatvės pradžioje. Autorės nuotr.
Keturių aukštų daugiabutis Vokiečių gatvės pradžioje. Autorės nuotr.

Šiuo metu čia stypso keturių aukštų daugiabutis ir lietuvių mėgstama „Charlie Pizza“.

Vokiečių gatvė prieš pavasarinį lietų. Autorės nuotr.
Vokiečių gatvė prieš pavasarinį lietų. Autorės nuotr.

Vokiečių g. 5, 7, 9, 11

Antrojo pasaulinio karo metais čia stovėjo keturi triaukščiai namai. Du iš jųpriklausė Manasevičiams, trečiasis, sumodernintas – Tiškevičiams. Ketvirtasis namas iš pastarųjų išsiskyrė architektūra – klasicistiniu fasadu. Dabar šie namai – keturaukščiai. Juos sieja eksterjero detalės: pastelinės spalvos, fasadus puošiančios dekoratyvinės lizenos, ties stogais išdėstyti smulkūs ornamentai.

Vienuoliktu numeriu pažymėtas namas – dailus, tačiau tuščias – neprižiūrėtas ir dulkėtas. Šiuo metu jis nuomojamas už 6 600 eurų. Nepigu, ar ne? Šioje Vokiečių gatvės atkarpoje įsisteigę įmonės orientuojasi į grožio fanatikus. Žinoma, su storesnėmis piniginėmis. Čia veikia apatinio trikotažo parduotuvė „La Perla“, kvepalų butikas „Private Label“, itališkų rūbų parduotuvės „Baldinini“ ir „Marina Rinaldi“.

11-uoju numeriu pažymėto pastato durų rankena. Autorės nuotr.
11-uoju numeriu pažymėto pastato durų rankena. Autorės nuotr.

Apspangus nuo ryškiaspalvių audinių galima apsilankyti akių klinikoje „Lirema“, o gydytojui išrašius lašų akims – „Farmacia“ vaistinėje. Vėliau, pagriebus seną nuotrauką – užsukti į rėminimo studiją „Vilniaus praeitis“ ir ją, padabintą išsiųsti „Lietuvos pašte“(atleiskite, kada tai darėte paskutinį kartą?).

Užpuolus alkiui nevėlu užkąsti greito maisto restorane „Subway“. Tai vienas pagrindinių „McDonald’s“ konkurentų, garsėjantis amerikietiškais sumuštiniais. Ir galiausiai, prikimšus pilvus ir ištuštinus kišenes, privalu susipažinti su „SEB“ banku ir prezidento patarėju Gitanu Nausėda – paskola su mažomis palūkanomis garantuota!

Vokiečių g. 13, 15

Sunku patikėti, tačiau šioje vietoje XX a. vienas prie kito glaudėsi šeši dideli namai, o kampinis keturaukštis, su didingu klasicistiniu fasadu, XIX a. buvo pats aukščiausias pastatas visame Vilniuje. 1800 metais jį iš nebaigtos Pijorų bažnyčios mūrų pastatė architektas Mykolas Angelas Šulcas.

XIX a. šioje vietoje stovėjo pats aukščiausias pastatas visame Vilniuje. Autorės nuotr.
XIX a. šioje vietoje stovėjo pats aukščiausias pastatas visame Vilniuje. Autorės nuotr.

Šiame amžiuje Vokiečių gatvės architektūra negali pasigirti įspūdingais rekordais. Užtat čia baristės verda kokybišką kavą, kurios skonis ir kvapas iš žiemos miego prižadintų net ir lokį. Konkurentai „Mood Makers Cafe“, „Šviežia kava“ ir „Caif cafe“ savo lankytojus stebina išskirtiniais pasiūlymais: „Mood Makers Cafe“ pietums tiekia karštus sumuštinius, „Šviežia kava“ kviečia atsigaivinti kava su ledais, o „Caif cafe“ siūlo kofeino dozę – itin stiprią pienišką kavą „Capusan“.

Pigesnės kavos, tik vargu ar tokios aromatingos, galima įsigyti prekybos centre „Iki“, ne tokios pigios, tačiau ekologiškos – parduotuvėje „Bio sala“. Ne kavos, o mados maniakams tiesiu taikymu reikia kulniuoti link drabužių parduotuvių – „Companys“, „Jaeger“ ir „Trip shop“. Paskutinioji tikrai patiks jaunimui.

Vokiečių g. 28, 26, 24, 22, 20, 18A

XIX a. II pusėje LDK didiko Antano Tyzenhauzo iniciatyva Vokiečių ir Trakų gatvių sankryžoje iškilo klasicistinio stiliaus pastatas, vadinamas Tyzenhauzų rūmais, kuriame dabar veikia finansų institucija „Medicinos bankas“, grožio klinika „Sugihara“ ir smaližių rojus „Cukrainė“.

1785 metais, po A. Tyzenhauzo mirties, šie rūmai atiteko į generolienės Teodoros Fitinhofienės-Zabielienės rankas. Tada architektas Martynas Knakfusas jos pavedimu rūmus rekonstravo ir sukūrė dabartinį fasadą. Nors per Antrąjį pasaulinį karą iš namo liko tik kapitalinės sienos, architektas Algimantas Umbrasas rūmus atstatė ir atkūrė klasicistinę fasado kompoziciją. Šiuo metu ją ir matome.

Miulerių namo eksterjeras. Autorės nuotr.
Miulerių namo eksterjeras. Autorės nuotr.

Tyzenhauzų rūmų dešinėje stovi dar vienas klasicistinio stiliaus kūrinys – Miulerių namas. Jį XVI a. pastatė architektas Ulrichas Hozijus. Laikas bėgo, namo savininkai keitėsi, kol, galų gale, jie tapo Miulerių, iš kurių vienas buvo garsus leksikografas, nuosavybe. Ji tapo kultūros ir pramogos židiniu: čia vyko koncertai, vaidinimai, pokyliai.

Meną ir pramogas iš Miulerių namų išstūmė verslas. Dabar pirmajame pastato aukšte įsikūrė švedų bankas „Swedbank“, reklamos agentūra „DDB“, informacijos ir ryšių technologijų centras „Ericsson“, kompanija, kurianti parduotuvių administravimo sistemas „SameSystem“, optika „Optometrijos centras“. Kažkada organizuotas linksmybių puotas primena nebent šokėjų-modelių agentūra „Pure Star Management“ ir renginių organizavimu užsiimanti įmonė „Idea group“.

Po Antrojo pasaulinio karo architektas Algimantas Umbrasas atstatė Tyzenhauzų rūmus ir atkūrė klasicistinę fasado kompoziciją. Autorės nuotr.
Po Antrojo pasaulinio karo architektas Algimantas Umbrasas atstatė Tyzenhauzų rūmus ir atkūrė klasicistinę fasado kompoziciją. Autorės nuotr.

Dar vienas istorinis pastatas Vokiečių gatvėje – Evangelikų liuteronų bažnyčia. Nuo XVII a. ją alino gaisrai, tačiau svarbiausia bažnyčios vieta – altorius, kurį 1624 metais įrengė burmistras Jokūbas Gibelis, nuo liepsnų nenukentėjo ir tebėra ligi šiol. Kiti šios atkarpos namai nėra tokie išskirtiniai ar apipinti istorijomis, tačiau galbūt ateityje taps?

Praeitais metais Vokiečių gatvėje duris atvėrė itališka taverna „Buon Giorno“, kiek anksčiau – dar viena tinklinė picerija „Pizza Jazz“, restoranas-didkepsnio namai „St. Hubertus“ ir Viduržemio jūros regiono patiekalų restoranas „La Provence“. 2011 metais visai šalia atsidarė penktojo Lietuvos etnografinio regiono puoselėtoja – Mažosios Lietuvos ambasada, metais vėliau – grožio salonas „Artist“.

Vokiečių g, 18, 16, 14, 12, 10, 8, 6

Čia stovinčių septynių namų Antrojo pasaulinio karo ugnis nepalietė. Dauguma jų iki šių dienų išsaugojo autentiškus fasadus ir architektūros formas. Tik adresu Vokiečių g. 10 įsikūrę Žuko namai ankstyvąjį klasicizmą išmainė į madingą „bydermejerio“ stilių. Dabar tai politikų tvirtovė – Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas.

Išskirtinis šios Vokiečių gatvės atkarpos statinys – namas, adresu Vokiečių g. 16, kurį XVIII amžiuje projektavo Vilniaus katedros architektas Laurynas Stuoka-Gucevičius. Šiuo metu aplink jį sukiojasi moterys, norinčios užsukti į apatinio trikotažo parduotuvėlę „Pati pati“ ar pasigražinti „Figaro“ salone.

Žuko namų (dab. Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas) architektūros elementai. Autorės nuotr.
Žuko namų (dab. Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas) architektūros elementai. Autorės nuotr.

Dailiosios lyties atstoves dažnai sutiksi ir kitoje vietoje – soliariume „Solisun“, o vyrus kojos neša į greta esančius restoranus, kavines, barus.

Meniu pasirinkimas – platus: sušiai „Soya“ restorane, mėsainiai „Hesburger’yje“, grilyje kepta jautiena „The Smoke House“ restorane, spurgos „Senolių kepyklėlėje“, importiniai gėrimai „Tappo d’oro“ bare, kiaulienos šonkauliukai „Forest“ restorane, rankų darbo skanėstai „Senamiesčio šokoladinėje“, naminiai ledai šeimos restorane „Kuku muku“ ir legendinis sūrio pyragas jau ketvirtoje kavinėje „Coffee Inn“.

Vokiečių g. 4, 2

Antrasis pasaulinis karas šių pastatų sienų nepagailėjo, todėl pirmąjį namą teko restauruoti, o antrąjį – griauti ir atstatyti iš pamatų. Čia 1964–1967 metais iškilo Dailės parodų rūmai – sovietinės architektūros paminklas, po kurio stogu šiandien dera (arba ne) kultūra ir pramogos. Tai – Šiuolaikinio meno centras, Dailininkų sąjungos galerija, naktiniai klubai – „Mojo lounge“ ir „Grand Club Lietuva“. Prie jų prisiglaudė tekstilės įmonės „Verpalai“ bei „Tiulio fėja“, korėjiečių restoranas, o kampe įsispraudė Lietuvos žiniasklaidai ypač svarbi institucija – Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.

Užrašas ant Šiuolaikinio meno centro sienos. Autorės nuotr.
Užrašas ant Šiuolaikinio meno centro sienos. Autorės nuotr.

Kiek tolėliau, salotine spalva dekoruotame name, įsikūrė Lietuvos dailininkų sąjunga ir vyninė „Savas kampas“.

 

Čia Vokiečių gatvės istorija nesibaigia – pastatų savininkai verslus maino lyg kojines, sienų spalvos keičiasi kaip metų laikai, o praeiviai tampa vis išrankesni. Net ir G&G Sindikatas kuria naujas dainas, tačiau vis prisimena, sugrįžta ir vis tiek geria alų savo Vokiečių gatvėj.

Patalpinta: Lietuvoje, Naujienos, Gatvės