Tiriamąja žurnalistika turėtų užsiimti kiekviena save gerbianti redakcija. Tačiau daugelis ekspertų, žiniasklaidos komentatorių teigia, kad Lietuvoje tiriamosios žurnalistikos tiesiog nėra.

Aukso amžius

Birutė Davidonytė, ne vieną įtakingų žmonių nelegalių statybų atvejį ištyrusi DELFI „Grynas“ žurnalistė, pripažįsta, kad anksčiau ir pati taip manydavo. „Taip, jeigu lyginsimės su tuo, ką daro pasauliniai dienraščiai ir kokio lygio yra jų tyrimai, gali pasirodyti, kad Lietuvoje tiriamosios žurnalistikos tėra užuomazgos. Tačiau dabar matau labai daug perspektyvų, šviesos žurnalistikoje, nes pastaruoju metu mes tyrimų prasme labai sustiprėjome“, – sako ji.

15min.lt Tyrimų skyriaus žurnalistas Skirmantas Malinauskas kalba dar užtikrinčiau ir  sako, kad pastarasis laikotarpis – Lietuvos tiriamosios žurnalistikos aukso amžius.

„Kaip dabar, tikrai niekada nebuvo“, – teigia jis. „Niekada nebuvo kelių stiprių žiniasklaidos priemonių, kurios nepriklausytų nuo vieno didelio reklamos užsakovo, akcininkų, kurie turi verslo interesų. Dingsta straipsnių pardavimo kultūra, o jeigu vienas leidinys bus nutildytas, tą patį straipsnį išspausdins kitas. Dabar atsiranda šauni sinergija, kai tu gali daryti tai, kas iš tikrųjų svarbu ir žmonės pradeda po truputį tai vertinti.“

Pasak Šarūno Černiausko, 15min.lt Tyrimų skyriaus vadovo, anksčiau tiriamąja žurnalistika nebuvo bandoma užsiimti sistemingai – kartas nuo karto pasirodydavo keli tyrimai, kurie paskęsdavo informaciniame sraute. Dėl to ir atsirado niša tiriamajai žurnalistikai, kurią pastaruoju metu pavyksta užpildyti geru, rimtu, nuolat atnaujinamu turiniu, patinkančiu auditorijai.

Rimti straipsniai apsimoka

Kalbant apie auditoriją, jau seniai visi šneka, kad nebeliko tų Marijono Mikutavičiaus apdainuotų 3 milijonų lietuvių. Žiniasklaidos skaitytojų yra dar mažiau. Grubiai skaičiuojant, apie 1-1,4 milijonų. Kaip tvirtina patys žurnalistai, lietuvių kalba yra tyrimus smarkiai ribojantis veiksnys, dėl kurio tyrimai nesulaukia tokio atgarsio ir nesukelia tokių reikšmingų pokyčių kaip didesnėse pasaulio šalyse.

Anot S. Malinausko, žiniasklaidos priemonės yra priverstos smarkiai konkuruoti ir tik susiformavusios kelios didžiosios televizijos, keli didieji interneto dienraščiai turi galimybių vykdyti tyrimus. Todėl, kaip pastebi B. Davidonytė, žiniasklaidos versle labai svarbu greitis – reikia publikuoti kokybišką straipsnį kuo mažesnėmis laiko sąnaudomis, o tyrimai gali užtrukti kelias savaites ar ilgiau. Žinoma, paprastai žurnalistai, kaip ir daugelis žmonių, daro kelis darbus, rengia kelias temas vienu metu.

Užsiimti tiriamąja žurnalistika interneto dienraščiams apsimoka ir finansiškai: tokios publikacijos sulaukia vis daugiau auditorijos paspaudimų. „Nebėra taip, kad žurnalistas rašo apie rimtus dalykus vien dėl prestižo – nepaisant to, kad niekas neskaito. Ne, žmonėms tai įdomu, tai būna patys skaitomiausi tekstai. Būna daugybė komentarų, žmonėms rūpi, jiems skauda.“

Visgi Skirmantas Malinauskas išreiškė viltį, kad galbūt kada nors Lietuvoje žiniasklaidos ir žurnalistų situacija bus dar geresnė: „Aš labai nuoširdžiai tikiu, kad ateis laikas, kai mūsų pragyvenimo lygis bus šiek tiek didesnis ir netgi nepriklausomas žurnalistas, taip kaip Vakaruose tinklaraštininkai, galės gyventi iš savo darbo užsiimdamas tiriamąja žurnalistika.“

Tiria tai, kas aktualu skaitytojams

Kaip gimsta geriausi žurnalistiniai tyrimai? Pasirodo, straipsnių temas diktuoja ne kas kita, o auditorija. Būtent ji B. Davidonytei ir padėjo plėtoti straipsnių ciklus apie nelegalias statybas. Iš pradžių tebuvo vienas pranešimas apie gyvenamųjų namų kvartalą Kamšos draustinyje, tačiau po to užplūdo dar daugiau laiškų su panašiais atvejais. Po kiekvieno straipsnio žurnalistė sulaukdavo iki 10 laiškų.

„Žmonės sujudo. Daug metų jie neturėjo, į ką kreiptis, nebuvo žurnalistų, kurie nuolatos rašytų apie nelegalias statybas. O dabar, kai pradėjau jas tirti, žmonės pradėjo dalintis informacija apie visus atvejus, kokius tik žino, net atvažiuoja susitikti. Mane tai nustebino, nes maniau, kad Lietuvoje gajus mąstymas, jog jeigu kam nors ką nors praneši, vadinasi, skundi. Būtent – esi skundikas, o ne darai gerą darbą“, – teigė žurnalistė.

Panašią patirtį atskleidžia ir S. Malinauskas.

„Neša, neša žmonės kompromatus, velka segtuvais…“, – juokias jis. Tačiau į tuos segtuvus žurnalistas ranka nenumoja.

Informacijos klodai internete

„Dirbu jau 10 metų, tad šaltinis neateina pas mane iš niekur, su dažnu dirbu jau ilgą laiką. Iš tikrųjų pažįstu daug žmonių, dirbančių skirtingose institucijose, o tie žmonės patys pažįsta dar daug kitų žmonių, ir taip per juos mane po truputį pasiekia labai daug temų. Galiu pasakyti, kad maždaug trečdalis to, ką man pasakoja, virsta rimtais tyrimais ir tekstais – kažkas nepasitvirtina, kažko negali įrodyti. Kartais būna, kad išgirstu įdomų pasakojimą, bet pasakau, kad negaliu to įrodyti. Jeigu jau pasirašau savo pavarde, prisiimu atsakomybę, tuomet turi būti mano teiginius pagrindžiantys dokumentai ar kiti įrodymai“, – teigė S. Malinauskas

Birutė Davidonytė: „Žmonės sujudo. Daug metų jie neturėjo, į ką kreiptis, nebuvo žurnalistų, kurie nuolatos rašytų apie nelegalias statybas. O dabar, kai pradėjau jas tirti, žmonės pradėjo dalintis informacija apie visus atvejus, kokius tik žino, net atvažiuoja susitikti. Mane tai nustebino, nes maniau, kad Lietuvoje gajus mąstymas, jog jeigu kam nors ką nors praneši, vadinasi, skundi“.

Anot B. Davidonytės, kuo daugiau dirbi, tuo daugiau pažinčių atsiranda. Žmonės pradeda žurnalistu pasitikėti, jiems atsiranda viltis ir jie rašo: „Žaviuosi jūsų kova, pagaliau prispaudėte statybų inspekciją, valdininkus, pagaliau kažkas vyksta!”. Kartais žmonės tiesiog nebegali žiūrėti į tai, kas vyksta šalia ir praneša apie matomus dalykus. O tuomet nebegali sėdėti rankas sudėjęs, nes jauti atsakomybę – kaip tu naktimis miegosi?

Šarūnas Černiauskas sako, kad neblogai ieškoti medžiagos ir temų straipsniams internete: „Pats esu mėgėjas mirkti internete. Tiesiog žvejoju, ir taip žvejodamas kartas nuo karto ką nors randu. Mirkstu, kapstausi, randu siūlo galą ir išvynioju. Tačiau, be abejo, žmonių teikiama informacija irgi labai svarbi – džiugu tai, kad jie mato, jog esame tie, į kuriuos galima kreiptis.“

Aukšta kokybės kartelė

Redakcijos pastebi, kad žmonių susidomėjimas tiriamąja žurnalistika auga. „Taip, visada bus įdomu paskaityti apie kieno nors skyrybas – tai natūralu, žmogiška, daugelis tokias antraštes spaudžia“, – sako Skirmantas Malinauskas. Tačiau – priduria jis – skaitytojai supranta, kad rimtas tekstas yra žymiai vertingesnis, kad jam parengti sugaišta 20 kartų daugiau laiko, todėl ir jie jam perskaityti savo laiko skiria.

Sykiu auga ir kokybės reikalavimai žurnalistams – kartelė turi būti aukšta. Jei žurnalistas kažko nepatikrina, nesužiūri, padaro menkiausią faktinę klaidą, iškart atsiranda keliasdešimt pirštų, kurie į tą vietą baksnoja. O tai griauna pasitikėjimą visu darbu, pačiu žurnalistu bei apskritai tiriamąja žurnalistika.

Tai pripažįsta ir B. Davidonytė: „Aš pati daug ko nemokėjau, kai pradėjau rašyti, daug ko nepagalvodavau, nepažiūrėdavau į vieną ar kitą registrą, nesusiedavau iki galo informacijos, nesužinodavau kažkokių faktų apie savininkus, akcininkus ar panašiai. Tačiau dirbdamas mokaisi ir matai, kaip keičiasi tavo straipsniai.“

Etikos kodeksas ir visuomenės interesas: tarp kūjo ir priekalo

Dažnai žurnalistas, darydamas tyrimą, sprendžia jau klasikine tapusią dilemą – kas svarbiau: įstatymai ar visuomenės interesas? Visiems žurnalistams žinomas Visuomenės informavimo etikos kodeksas ir kiti žurnalistinę veiklą reguliuojantys dokumentai tam tikrais aspektais riboja tiriamosios žurnalistikos veiklas – draudžia rinkti informaciją neprisistačius, neleidžia užtikrinti absoliučios šaltinio apsaugos, teigia, kad yra nelegalu filmuoti slapta kamera ir panašiai. Tad kai prieinama riba, ar galima ją peržengti?

Anot Skirmanto Malinausko, etikos kodekso taip stipriai sureikšminti, kaip dažnai daroma, nereikėtų – net ir pats Lietuvos Žurnalistų sąjungos vadovas Dainius Radzevičius yra sakęs, jog tai – daugiau rekomendacinio pobūdžio dokumentas. Todėl, jeigu tikrai reikia kažką nufilmuoti ir supranti, kad to reikalauja visuomenės interesas, niekada negalvoji apie kodeksą – tiesiog darai tai, ką reikia padaryti.

Su šiomis mintimis sutinka ir Birutė Davidonytė. Kalbėdama apie nelegalias statybas, ji pripažįsta, kad galbūt kartais galėjo neetiškai pasielgti, tačiau kai yra nelegaliai užtverta tvora, teritorijoje keli statiniai ir statybų inspekcija ten nevažiuoja, nes sako, kad jiems reikia įrodyti, kad ten užsiimama kažkuo nelegaliu, tuomet ką daugiau gali daryti, jei ne nuskraidinti į teritoriją „droną“ (bepilotį sklandytuvą su kamera – red. past.), padaryti nuotraukų ir publikuoti – tada bent jau inspekcija nuvažiuoja.

Reikia išmanyti etiką

Teismų bijoti irgi nereikėtų. „Grasinimų paduoti į teismą būna beveik po kiekvieno teksto. Rašydamas tokius tekstus, kurie susiję su įtakingais verslininkais, supranti, kad turi už kiekvieną savo žodį duoti ranką nukirsti. Bet kai atsakingai rašai, tai jie nelabai turi, prie ko prikibti. Jeigu turiu institucijų atsakymus, cituojamus dokumentus, žemėlapius, nuotraukas ir visa kita, tai kaip jie man gali pasakyti, kad mano publikacijoje kažkas yra klaidingo, kad pažeidžiau etiką, kai išaiškinau, kad tie verslininkai užsiėmė nelegalia veikla?“, – teigė DELFI žurnalistė.

Nebėra taip, kad žurnalistas rašo apie rimtus dalykus vien dėl prestižo – nepaisant to, kad niekas neskaito. Ne, žmonėms tai įdomu, tai būna patys skaitomiausi tekstai. Būna daugybė komentarų, žmonėms rūpi, jiems skauda.

Žurnalistai mano, kad dažnai visuomenės interesas yra viršiau griežtai žurnalistų veiklą apribojančių normų. Visgi anot abiejų kalbintų 15min.lt Tyrimų skyriaus žurnalistų, į Visuomenės informavimo etikos kodeksą reikėtų atsižvelgti, nes ten nubrėžtos tam tikros gairės: žaidimo taisykles žinoti reikia, kad neprasilenktum ne tik su žurnalistine, bet apskritai bendražmogiška etika.

S. Malinauskas su kiek karčia šypsena pamini dar vieną įdomų dalyką: keista ir neteisinga yra tai, kad jeigu žurnalistui iškeliama etikos byla, ją pralaimėjus, jis turi viešai atsiprašyti ir dažniausiai paneigti skelbtą informaciją. „Tačiau jei pralaimi kita pusė, neįvyksta visiškai nieko. Jai jokių neigiamų pasekmių nėra. Bet galbūt ir kita pusė turėtų atsiprašyti, jeigu žurnalistą be reikalo persekiojo?“, – pastebi žiniasklaidos atstovas.

Seno sukirpimo žiniasklaida supuvo

Visi kalbinti tiriantieji žurnalistai sutartinai teigė, kad norint, jog tiriamoji žurnalistika darytų dar didesnį poveikį, būtų dar skaitomesnė, turi pasikeisti visuomenės kartos. Turi atsirasti masė žmonių, kurie gebėtų kritiškai mąstyti ir reaguoti, kurie pasakytų, kad jau pakanka nekokybės,.

Dabar, anot pašnekovų, visuomenė yra abejinga ir tai iš esmės yra socialinė, kultūrinė problema, kurią reikia spręsti.

„Dabartinis pasyvumas yra žudantis, nes daugelis dalykų iš tikrųjų pasikeistų dėl žurnalistinių tyrimų, jeigu tik visuomenė reaguotų. Aš nesakau, kad žmonės turi eiti į gatves ir daužyti ministrų langus, bet jie turi reaguoti ir tai, pavyzdžiui, turi atsispindėti politiniuose reitinguose. Tarkime, Vijūnėlės dvaro istorijos ašis yra socialdemokratų partija, o ji reitinguose praktiškai nenukentėjo. Tai rodo, kad visuomenė yra abejinga“, – teigė 15min.lt Tyrimų skyriaus žurnalistas Šarūnas Černiauskas.

Visuomenės abejingumą palaikė seno sukirpimo žiniasklaida. Nors šiandien ji supuvo, pasekmes jaučiame iki šiol.

Tiriamosios žurnalistikos ateitis – jaunoji karta

Kita vertus, šiuo metu auganti ir besimokanti jaunesnė žurnalistų karta jau kitokia: užaugusi kitokioje valstybėje, kitokioje santvarkoje ir neturinti vyresnėms kartoms būdingo skepticizmo, kad „niekas nepasikeis“, kad „visi žurnalistai nupirkti“.

Pasak B. Davidonytės, jauni žurnalistai jau ugdyti kitaip ir yra nieko nebijantys – eiti prieš valdžią, stoti prieš įtakingus, turtingus žmones, prieš politikus, institucijas, reikalauti iš jų atskaitomybės, klausti kodėl yra taip, o ne kitaip. „Senoji karta galbūt išties prisibijo eiti, klausti reikiamų klausimų iš reikiamų žmonių, analizuoti, logiškai sieti faktus ir pasiaukojančiai dirbti. Man atrodo, kad kuo daugiau ateis jaunų, principingų, turinčių visišką netoleranciją įstatymų pažeidimams žmonių į žurnalistiką, kurie neturės iliuzijų, kad „ai, gal viskas gerai, gal nieko tokio, visi taip daro“, tuo labiau tiriamoji žurnalistika klestės“, – savo nuomonę išsakė DELFI „Grynas“ žurnalistė.

Kuo daugiau ateis jaunų, principingų, turinčių visišką netoleranciją įstatymų pažeidimams žmonių į žurnalistiką, kurie neturės iliuzijų, kad „ai, gal viskas gerai, gal nieko tokio, visi taip daro“, tuo labiau tiriamoji žurnalistika klestės.

Augantis tiriamosios žurnalistikos poveikis

Esminis tiriamosios žurnalistikos tikslas yra ne tik demaskuoti įvairius vykstančius dalykus, tačiau taip pat daryti realų poveikį – atskleisti korupcijos skandalai turėtų priversti užsidaryti įmones, aprašytos nelegalios statybos turėtų būti nutrauktos, o neskaidrūs ministrai turėtų būti atleisti. Visgi esminis žodis čia – „turėtų“. Tačiau ar yra?

Kalbėdama apie nelegalias statybas, kurias tiria, B. Davidonytė sako, kad tiriamosios žurnalistikos pergalės, nors ir mažos, tačiau pasiekiamos. „Vien tai, kad 10 metų niekas nematė statybų Trakuose, o žurnalistės spaudžiamos institucijos nuvažiavo ir patikrino, jau yra laimėjimas. Taip, teismų procesai gali užtrukti daug metų, tačiau kai pradedi rašyti, tai bent kažkas pradedama daryti, nes iki tol niekas nežinojo, niekas nematė. Didžiulė galia yra viešumas ir žmonių pilietiškumas.“

Su DELFI žurnaliste sutinka ir kolegos iš 15min.lt Tyrimų skyriaus. Kas liečia verslo temas, kai kuriais atvejais valstybės institucijos būna tiesiog priverstos reaguoti. Yra buvę, kad po Š. Černiausko ar S. Malinausko straipsnių buvo atleisti žmonės. Buvo ir tokių, kurie pasitraukė patys, nes suprato, kad sulauks dar daugiau klausimų.

Apskritai poveikis yra. Galbūt jis nėra toks didelis, kaip kartais įsivaizduojame, bet jis yra. Nesvarbu, kad dirbant, knaisiojantis, rašant praktiškai apie tą patį dalyką 5 kartą pradedi abejoti, ar verta tai daryti, juolab, kad beveik iš anksto žino, ką žmonės pakomentuos po straipsniu. Tačiau galbūt kažkas pasikeis 6 kartą. Ir tuomet atsakymas bus – buvo verta verta. Kol yra temų, kol yra neskaidrumo, kol auga žmonių sąmoningumas ir kol yra bent minimalus poveikis – tol tiriamąja žurnalistika užsiimti ne tik verta, bet ir būtina.

Susiję