Kalbininkas: žurnalistams linkiu drąsos ginti savo kalbos jausmą

Radijo ir televizijos kalbą tyrinėjantis dr. Giedrius Tamaševičius sako, kad dabartinė kalbos priežiūros sistema kausto sakytinės žiniasklaidos žurnalistų kūrybiškumą, neleidžia jiems atskleisti lietuvių kalbos grožio, žaismingumo ir netgi prisideda prie žmonių baimės duoti interviu ir kalbėti natūraliai.

Pasak G. Tamaševičiaus, sprendimo galia turėtų būti žurnalistų, o ne kalbininkų rankose

„Ir kitose šalyse egzistuoja parankinės knygos, svetainės, kur galima pasikonsultuoti. Žmonėms, ne tik žurnalistams, kalbos klausimai įdomu. Bet kitas kraštutinumas yra visiškai prarasti pasitikėjimą savimi, ypač žurnalistui. Kalba yra tavo įrankis, tu su ja dirbi“, – kalba mokslininkas apie tradiciją televizijos ir radijo žurnalistams nuolatos tikslintis žodžių kirčiavimą ir kitas kalbos normas su redakcijose dirbančiais kalbininkais. Dabartinė padėtis, kai už didžiausias klaidas eteryje gali sulaukti kalbos inspekcijos bausmių ir net pramoginių laidų vedėjai kartais atsiprašo kalbininkų prieš pasakydami nenorminį spalvingą posakį, mokslininkui primena Didžiojo Brolio visuomenę. Pasak G. Tamaševičiaus, sprendimo galia turėtų būti žurnalistų, o ne kalbininkų rankose, ir sakytinės žiniasklaidos kalba, netgi visuomeninio transliuotojų laidų vedėjų žodynas, galėtų būti įvairesnis, atitinkantis skirtingų laidų auditorijos lūkesčius.

Vilniaus universitete ir Lietuvių kalbos institute dirbantį Giedrių Tamaševičių su panašiai teigiančiais jo kolegomis dalis kalbininkų vadina maištininkais, kurie esą skatina tiesiog nuleisti žiniasklaidos kalbos kartelę, palikti ir klaidas interneto portalų tekstų antraštėse. Mokslininkas atsako, kad kalbos paveikumas, vaizdingumas ir rašybos klaidos rašytinėje žiniasklaidoje – visiškai skirtingo lygmens klausimai: „Tai elementarusis mokyklinis raštingumas, kur tikrai reikia geros akies žmogaus, gebančio pastebėti tą korektūros klaidą”.

Giedrius Tamaševičius 2012 m. apsigynė disertaciją „Žiniasklaidos lyderių sociolingvistinė kompetencija visuomenės transformacijų kontekste“, kurioje tyrinėjo, kaip eteryje kalba ryškios pramoginės žiniasklaidos asmenybės, pavyzdžiui, aktorius Vytautas Šapranauskas, žurnalistas Marijus Mikutavičius.

Kaip Lietuvoje keitėsi sakytinės žiniasklaidos kalbos priežiūra? Kodėl dr. Giedrius Tamaševičius sako, kad po sovietmečio kalbos politika pasikeitė per mažai? Kokias funkcijas lingvistai atlieka kitų Europos šalių redakcijose? Pirmoji interviu dalis

Antrojoje pokalbio dalyje – daugiau apie žurnalistus ir lietuvių kalbos politiką. Kodėl žiniasklaida turėtų drąsiau kelti klausimus apie valstybės politiką ir išlaidas saugant kalbą? Kokia komunikacija vyksta tarp skirtingų pažiūrų kalbininkų ir kaip, mokslininko manymu, vyktų šių laikų dvasią atitinkantis kalbos inspekcijos ir žurnalistų bendradarbiavimas?

LTK_Logotipas

Patalpinta: Žurnalistika