Lietuvoje savo skaitytoją atranda įvairios tematikos tinklaraščiai – ir kulinarijos mėgėjai, ir besidomintys politika. Nemažai tinklaraštininkų turi rėmėjų, jie kviečiami į konferencijas ir susitikimus. Internetiniams dienoraščiams neabejingi ir garsūs žmonės: kulinarinių knygų autorė Beata Nicholson, rašanti apie maisto kultūrą; edukologė ir verslininkė Austėja Landsbergienė, aptarianti švietimo ir vaikų auklėjimo problemas, ekonomistė Aušra Maldeikienė, komentuojanti politiką ir kultūrą; publicistas ir laidų vedėjas Andrius Tapinas, vertinantis šių dienų aktualijas.

Tinklaraščio rašymas – galimybė bendrauti ir tobulėti

Paklaustas, kodėl rašo, „rokiskis.popo.lt“ tinklaraščio autorius Ričardas Savukynas teigia, jog smagu dalintis savo mintimis ir gauti naujų idėjų ir minčių iš bendravimo su skaitytojais. „Man įdomu, ką mąsto kiti žmonės ir koks jų požiūris. Juk nemąstantis žmogus – kaip bulvė. Jei kažkaip galima priversti žmogų pradėti mąstyti, žinoma, kad verta tai pamėginti“, – teigia jis.

„Žinių radijo“ žurnalistas Aurimas Perednis („aurimoblogas.lt“) teigia, kad tinklaraštis suteikia galimybę bendrauti su kolegomis, pasidalinti svarbiomis idėjomis, pasidžiaugti darbo pasiekimais. Taip pat interneto dienoraštis veikia kaip archyvas. „Tinklaraštyje pasidalinu perskaitytu dokumentu ar statistiniais duomenimis, o vėliau, kai tos informacijos prireikia darbe, susirasti būna labai paprasta“, – mintimis dalijasi jis. Taip pat, pasak A. Perednio, tinklaraštis tarsi parodo, kad auditorijai žurnalistas yra atviras ir laisvai pasiekiamas. „Noriu, kad žmonės žinotų, jog su manimi galima bendrauti  ne tik radijo laidose, bet ir kitokioje aplinkoje“, – pažymi A. Perednis.

„Galima sakyti, kad tinklaraštis atvėrė man kelią iš regioninės žiniasklaidos į nacionalinę“, – teigia vyriausiasis „Druskininkų naujienų“ redaktorius Romas Sadauskas, kurio tinklaraščio tekstus nuo 2012 metų pradėjo publikuoti interneto dienraštis DELFI.lt.  „Tinklaraštyje talpinu tekstus, kurie jau 15 metų išspausdinami „Druskininkų naujienų“ redaktoriaus skiltyje. Pasirinkau tokį publikavimo būdą, nes tuo metu buvo savotiškas tinklaraščių rašymo bumas, kuris įtraukė daugelį aktyvių visuomenininkų – nuo ministrų iki namų šeimininkių“, – teigia jis.

Vidutinę algą tinklaraštininkas tikrai gali užsidirbti iš reklamos ir įvairių projektų.

Tinklaraštininkai versus žurnalistai

Didžiosios Britanijos žurnalistas, kino ekspertas Michaelis Gubbinsas, dirbęs leidiniuose „The Times“, „The Guardian“, o dabar rašantis apie kiną bei vedantis diskusijas ir seminarus, 2013 metais vykusiame festivalyje „Kino pavasaris“ sakė, jog kokybiškai rašantis tinklaraštininkas gali būti vadinamas žurnalistu. A. Perednis su tuo nesutinka. „Mano vedamas radijo laidas pasiklauso 50 tūkst. žmonių, o tinklaraštį paskaito apie 1 tūkst. Tačiau pastebiu kitą dalyką – skaitytojai ieško autentiškos nuomonės, asmeninio požiūrio. Jiems įdomu, ką žinomi žmonės galvoja apie emigraciją, patriotizmą. Rašydamas atskleidžiu savo požiūrį, nes kaip žurnalistas to padaryti negaliu – vesdamas laidas noriu būti korektiškas ir neperšu savo nuomonės“, – pasakoja jis.

R. Sadauskas mano, kad tinklaraštininkai su išlygomis gali būti vadinami žurnalistais, nors dažnai jų turinys būna labai mėgėjiškas. „Visgi Lietuvos žiniasklaidoje tiek daug nekokybiško turinio ir propagandos, kad daugumos populiarių tinklaraštininkų kūryba kartais atrodo labiau atitinkanti Visuomenės informavimo įstatymą nei kai kurie „Respublikos“ ir „Lietuvos ryto“ žiniasklaidos grupių produktai“, – teigia žurnalistas.

Tinklaraštininkui Dariui Vainilavičiui, interneto dienoraštį „radiocool.lt“ kuriančiam jau 10 metų, atrodo, kad tinklaraštininkai gali būti rimti konkurentai žurnalistams, nes dažnai jie rašo iš idėjos, o ne dėl uždarbio. Taip pat jie gali skirti daugiau dėmesio kokybei, o ne kiekybei.  „Tinklaraštininkas, turintis skaitytojų auditoriją, yra žiniasklaidos atstovas, nes jo mintys yra pasiekiamos platesnei auditorijai, ne tik draugų ratui“, – aiškina D. Vainilavičius.

Romas Sadauskas: tinklaraštis atvėrė man kelią iš regioninės žiniasklaidos į nacionalinę.

Ar socialiniai tinklai trukdo tinklaraščiams?

Socialiniai tinklai šiuo metu tarp internautų yra populiaresni, negu tinklaraščiai. Paklaustas, ar tinklaraščiai vis dar atrodo efektyvi terpė savo nuomonei išsakyti, R. Savukynas teigia, jog taip: tinklaraštis yra ta vieta, kurioje informacija gali būti pasiekiama iš skirtingų vietų – iš „Facebook“, „Twitter“ ir kitų.

Kitokia yra D. Vainilavičiaus nuomonė. Jis pabrėžia, jog tinklaraščiai kai kuriais aspektais turi daugiau pranašumų nei socialiniai tinklai. „Kai kurie mano seniau rašyti tekstai vis dar sulaukia susidomėjimo, skaitytojai juos suranda per paeiškos sistemas. Jei juos būčiau rašęs į „Facebook“, jie seniai būtų užmiršti. Socialiniai tinklai labiau tinka turiniui, kuris kitą dieną nebūna nei aktualus, nei įdomus“, – teigia jis.

Žiniasklaidoninko rašomas tinklaraštis rodo, kad auditorijai žurnalistas yra atviras ir laisvai pasiekiamas.

Tinklaraščiai dabar ir vėliau

Pasak informacinių technologijų eksperto Džiugo Paršonio, anksčiau kūrusio tinklaraštį „nezinau.lt“,  interneto dienoraščiai nuo 2005-2008 metų gerokai pasikeitė. „Seniau įrašų komentaruose vyko įdomios ir gilios diskusijos, o dabar tokias atrasti sunku. Diskusijos sutrumpėjo taip smarkiai, kad socialiniuose tinkluose penki žodžiai per dieną jau yra per daug, todėl šiandien neaišku, kur internete galima padiskutuoti neskubant, pasveriant argumentus, išvengiant sensacingumo“, – teigia jis.

Paklaustas, ar kada nors lietuviai iš tinklaraščių galės gauti ne tik moralinę, bet ir finansinę naudą, D. Paršonis mano, jog uždirbti iš šios veiklos galima ir dabar. Tereikia sukurti tinklaraštį, kurio įrašai būtų apie vieną dalyką (kulinariją, technologijas ir kt.), ir auditorijos (bent jau 10 tūkst. skaitytojų per mėnesį). „Vidutinę algą tikrai galima uždirbti iš reklamos ir įvairių projektų. Tik pajamos nėra tokios stabilios kaip dirbant darbą, kur yra fiksuotas darbo užmokestis“, – aiškina D. Paršonis.

D. Paršonio manymu, Lietuvos ir užsienio tinklaraščiai skiriasi tuo, jog Lietuvoje dėl santykinai mažesnės erdvės neišsiskyrė brandesnė auditorija su jai skirtomis svetainėmis. Taip pat – lietuviams tinklaraštininkams sunkiau tvarkytis su nekultūringais komentatoriais. „Nekultūringų asmenų apstu visur – ir čia, ir užsienyje, tačiau Lietuvoje labai sudėtinga nuo jų atsitverti ir tuo pačiu išsaugoti galimybę naujiems skaitytojams atrasti tinklaraštį“, – mano ekspertas.

Pasak D. Paršonio, Lietuvos tinklaraštininkai turėtų rašyti apie tuos dalykus, kuriems žiniasklaida nenori arba negali skirti laiko. Tai gali būti tinklaraštis apie rajoną, kuriame gyveni, arba specifinę temą (savų vaikų ugdymą, virtuvės eksperimentus, technologijas, žaidimus). Arba galima rašyti kitaip: apie politiką su humoru, socialines problemas, tačiau tai, anot eksperto, sudėtingas išbandymas.

Susiję