Buvęs Vengrijos užsienio reikalų ministras (2009-2010), buvęs Europos komisaras, atsakingas už regioninę politiką (2004 m.), dabar Central European University Tarptautinių santykių departamento dėstytojas profesorius Péter Balázs apžvelgia dabartinę situacija Vengrijoje ir ES bei įvardina didžiausius pavojus, kuriuos kelia populizmo vešėjimas Europoje.

– Kodėl kraštutinė dešinioji ideologija  populiarėja Vengrijoje?

Nuo 2008-ųjų ekonominės krizės ėmė rastis žmonių spaudimas, kad tokia krizė nebepasikartotų. Sunkiu šaliai laikotarpiu ekstremizmas visuomet populiarėja, tai rodo ir istorija. Graikijoje, Ispanijoje pasirinkta eiti į kairiosios ideologijos pusę, tačiau Vengrijoje dešinysis sparnas visuomet buvo stipresnis. Šiuo metu parlamente turime radikalią dešiniąją partiją Jobbik, ji yra trečia pagal užimamų vietų skaičių, greta to yra valdančioji nuosaikesnė Fidesz partija.

– Kokias pasekmės Vengrijai gali turėti politikos judėjimas ekstremizmo link?

Gali turėti tiek vidinių, tiek išorinių pasekmių. Vidinės – moralinis žlugimas, degradacija, išorinės – Vengrijos izoliacija nuo tokių strategiškai svarbių šalių kaip, visų pirma, Vokietija, Austrija, taip pat JAV.

– Kokį Vengrijos įvaizdį ES kuria ministro pirmininko V. Orbano pasisakymai: „Vengrija – vengrams“, „Europa- europiečiams“?

Kuria itin blogą įvaizdį. V. Orbanas vėl vadovauja šaliai nuo 2010-ųjų, nuo to laiko jis išbandė visas retorines priemones kritikuodamas ES ir Tarptautinį valiutos fondą. Jis vykdo aiškią antivakarietišką politiką, galima matyti, kad ji analogiška Vladimiro Putino pozicijai. Dažnai juos abu galime išgristi sakant, kad Vakarai žlunga, nesugeba rasti sprendimų aktualioms problemoms, o štai V. Putinas ir V. Orbanas tuos sprendimus pasiūlys. V. Orbanas tiesiog nukopijavo Rusijos užsienio politikos doktriną. Kas keista, kad prieš dešimtmetį visos naujosios ES narės buvo pasiryžusios eiti Vakarų keliu, tai buvo jų visų tikslas. Kai kurioms, pavyzdžiui Estijai, tą tikslą įgyvendinti pavyko, kitos šalys dar yra tame kelyje. Tačiau matome, kad dalis valstybių pasuko atgal į Rytus, iš kur jos ir atėjo, link Rusijos imperijos. V. Orbanas nuvykęs į Kazachstaną pasakė, kad štai čia jis jaučiasi namuose, ne Briuselyje. Galiu pasakyti, kad ten jis ir galėtų likti, jei jam ten taip labai patinka.

– Kaip teroristų atakos Europoje paveikė V. Orbano politikos kryptį?

V. Orbanas terorizmą išnaudojo klasikinei populistinės ideologijos kūrimo strategijai – priešo kūrimui. Tai jau seniai žinomas metodas, naudojamas ir literatūroje: yra priešas, kuris kelia tau pavojų, ir štai atsiranda išvaduotojas, kuris tave apsaugos. Pagal šią seną schemą gali parašyti puikią dramą, ją naudojo ir Šekspyras, bet gali parašyti ir visiškai pigią istoriją. V. Orbano politika visuomet buvo paremta priešo ieškojimu. Kai vienas priešas retorikoje tampa nuvalkiotas, reikia rasti naują. Pabėgėlių krizė buvo puiki galimybė, kuria V. Orbanas ir pasinaudojo. Jis nesiūlė kovoti su rimtomis, tikromis problemomis, liečiančiomis pabėgėlių krizę. Kai praėjusią vasarą pabėgėlių skaičius ėmė staigiai didėti, V. Orbanas užsakė plakatus, kurie buvo iškabinti visoje šalyje: „Jei atvyksite į Vengriją, negalėsite atimti mūsų darbo vietų“, „Jei atvyksite į Vengriją, turėsite gerbti mūsų įpročius ir įstatymus“. Viena įdomi detalė – visi šie plakatai buvo parašyti vengrų kalba. Ši kalba yra itin specifinė, pabėgėliai jos tikrai nemokėjo, tad tų plakatų nesuprato. Taigi šios žinutės buvo skirtos vengrams, rinkėjams, plakatai buvo panaudoti politinės reklamos tikslais. Vėliau V. Orbanas ėmėsi kalbėti apie imigraciją, jos keliamus pavojus, musulmonų daugumą Vengrijoje, pavojų vengrų kultūrai, vertybėms – tautiniam identitetui. Iš tiesų pabėgėliai Vengriją naudojo tik kaip tarpinę stotelę, jie čia praleisdavo 1-3 dienas ir keliaudavo toliau į Vakarų Europą. Kol nebuvo stabdomi ir galėjo laisvai keliauti, jie bendradarbiavo su Vengrijos institucijomis, tik vėliau, ėmus sulaikyti pabėgėlius, išaugo jų agresija. Galiausiai, po terorizmo atakų Paryžiuje, V. Orbanas pradėjo kalbėti, kad visi pabėgėliai – teroristai, o jei nėra teroristai – tai potencialiai gali būti. Jis į vieną sujungė du labai skirtingus dalykus: pabėgėlius, kurie iš tiesų ir bėga nuo „Islamo valstybės“ vykdomo terorizmo, ir tikruosius teroristus.

– Kokius tikslus, Jūsų nuomone, V. Orbanas bando pasiekti kritikuodamas ES?

Visų pirma jo prioritetas – valdžios išlaikymas. V. Orbanas gudriai pavogė daug idėjų, liečiančių kritiką ES, pabėgėlių krizę, iš radikalių dešiniųjų partijos Jobbik. Galime matyti, kad nuo pabėgėlių krizės pradžios Fidesz populiarumas išaugo, tuo tarpu Jobbik nukrito. V. Orbanas sugebėjo privilioti dalį Jobbik elektorato. Pastaruoju metu ėmė ryškėti dar viena tendencija: kadangi V. Orbanas, kaip ir V. Putinas, tiki Vakarų žlugimo idėja, gali būti, kad jis siekia tapti Europos populistų lyderiu, kurių po truputį daugėja visame žemyne. Kitas V. Orbano tikslas – kritikuojant ES, jos priimtus sprendimus pabėgėlių krizės klausimu, nukreipti rinkėjų dėmesį nuo kur kas Vengrijai reikšmingesnių vidaus problemų: švietimo, sveikatos apsaugos, ekonominių sunkumų, jaunimo emigracijos. Didelė dalis vengrų vyksta dirbti ar mokytis į Didžiąją Britaniją, Airiją, Vokietiją, tai rimta mūsų šalies problema. Korupcija taip pat veši neįtikėtinais mastais. V. Orbanas yra antras Rytų Europos valstybės lyderis (pirmasis buvo Rumunijos diktatorius Nikolajė Čaušesku), kuris sau leido pasistatyti privatų futbolo stadioną.

– Kokią įtaką V. Orbano kuriamas politikos modelis turi kitoms Europos šalims?

Yra labai rimtas pavojus, kad šis modelis gali išplisti Europoje tarsi infekcija. Neseniai turėjau susitikimą su kolegomis iš Lenkijos, kalbėjome, kokia turėtų būti naujosios Vyriausybės strategija. Ir, deja, turiu pasakyti, kad naujosios Lenkijos Vyriausybės planuose yra panašumų su V. Orbano vykdoma politika. Galiu pateikti labai ryškų pavyzdį: kai V. Orbanas tapo ministru pirmininku, spaudos konferencijų salėje buvo nukabintos visos ES vėliavos, kad jam kalbant, jų nesimatytų fone. Vietoje to buvo pakabinta daugybė Vengrijos vėliavų. Ir štai matome Varšuvoje kalbančią Beatą Szydlo, Lenkijos premjerę, už jos nugaros kabo daugybė nacionalinių vėliavų, nei vienos ES. Nors tai tik detalė, bet daug pasakanti. Yra nuomonių, kad Vengrija sau gali leisti daugiau, nes ji nėra strateginė ES vieta – mes esame Europos viduryje, neturime sienos su Rusija. Tuo tarpu Lenkija yra labai svarbi geografiškai, ji jungia rytus ir vakarus: Napoleonas žygiavo per Lenkijos žemes, Hitleris taip pat. Visi didieji Europos judėjimai vyko naudojantis Lenkija kaip pereinamąja šalimi, tad ji ES rūpi. Jei Lenkija rodo tam tikrus nukrypimo ženklus, reikia susirūpinti, nes tai strateginė vieta, ji turi būti saugi.

– Kaip į V. Orbano poziciją pabėgėlių klausimu yra žiūrima ES?

Negalima paneigti, kad kai kuriuos savo tikslus V. Orbanas pasiekė. Jis pristatė pavojų – pabėgėlius, pastatė užtvaras su Kroatija ir Serbija, pabėgėlių srauto Vengrijoje neliko, problema tarsi išspręsta. Nors jo politika pabėgėlių klausimu buvo itin kritikuota Vokietijos, bet kai kurios ES šalys atvirai, pavyzdžiui, Čekija, Rumunija, Lenkija, kai kurios ne taip atvirai pareiškė pritarimą tokiam pabėgėlių krizės sprendimo būdui. Be to, V. Orbanas puikiai išnaudojo visus su pabėgėliais susijusius skandalus Vokietijoje, sakydamas: žiūrėkite, kokio likimo išvengėme mano dėka. Tiesa yra ta, kad V. Orbanas pabėgėlių srauto nesustabdė, tik jį nukreipė į kitas šalis. Tai sukėlė nesutarimus su Kroatija, Serbija, Slovėnija, padidėjo priešprieša ir su Austrija. Visa tai nuvedė į tai, kad ir šios šalys ėmė statytis valstybės sienas saugančias užtvaras. ES nėra pasirengusi susidoroti su išorės problemomis. Mes puikiai sprendžiame vidines, tam ir buvo sukurta Sąjunga, tačiau, atsiradus problemoms už ES ribų, esame silpni. Tuomet išryškėja, kad ES sudaro 28 skirtingos šalys, turinčios savas pozicijas ir tikslus.

– Kokias grėsmes ES ateičiai kelia jos narių statomos valstybės sienų užtvaros?

Didžiausia problema – izoliacija, dėl kurios Šengeno zona gali žlugti. Vis pasigirsta idėja, kad reiktų sukurti naują Šengeno zoną, tarsi „mažąjį Šengeną“, į kurį įeitų mažiau valstybių. Didžiausia rizika, kad tos ES narės, kurios stato sienų užtvaras, gali likti šios naujos zonos nuošalyje, tai ypač gresia Vengrijai. Labai svarbu yra tai, kad Šengeno zona remiasi europietiškais įpročiais – jei nori keliauti iš vienos ES šalies į kitą, gali tai daryti laisvai, reikalui esant, esi pasirengęs parodyti savo dokumentus. Mes bendradarbiaujame su šia sistema, nes norime turėti galimybę laisvai keliauti po ES šalis, tačiau užtvarų statymas reiškia nepaklusimą Šengeno erdvės taisyklėms ir griauna laisvo keliavimo tradiciją. Tiesa, kad Šengeno zona turėtų būti pergalvota ir pritaikyta prie dabartinių iššūkių, su kuriais susiduria Europa. Tačiau tos šalys, kurios dabar atvirai nepaklūsta Šengeno zonos taisyklėms, kuriant naują erdvę, rizikuoja būti paliktos nuošalyje.

– Kas gali pakeisti dabar Vengrijoje vyraujančią politikos kryptį?

Visų pirma, tai kairiųjų partijų, kurios Vengrijoje yra labai susiskaldžiusios, susivienijimas, aiški opozicija partijai Fidesz. Bet didžiausią galią turi Vengrijos žmonės. Kai V. Orbanas buvo nusprendęs įvesti interneto mokestį, Budapešte vyko pati įspūdingiausia demonstracija, kokią man teko matyti per keletą metų. Socialiniai tinklai „Facebook“ buvo perpildyti nuotraukomis iš jos, didžiulė minia kaip protesto ženklą laikė iškėlusi mobiliuosius telefonus. Taigi interneto mokestis privertė žmones išeiti į gatves. Vengrai gali ilgai būti pasyvūs, tolerantiški, bet mūsų istorija rodo, kad po ilgo tylėjimo visuomet įvyksta lūžis. Vengrija – revoliucijų šalis, visuomet buvo išorės jėgos – Habsburgų imperija, SSRS – kurios galiausiai žlugo. Tai gali ištikti ir V. Orbano Vyriausybę.

Susiję

Arnoldas Lukošius. Linkėjimai televizoriui

Žurnalistė V.Musvydaitė-Baranauskienė: „Lengviausia pelnyti sportininkų pasitikėjimą, kai pats esi sportininkas“