Spektaklio „Mūsų klasė“ kūrėjai: pasitelkę groteską, siekėme atskleisti autentišką Holokausto atmosferą
Ketvirtadienį Nacionaliniame dramos teatre įvyko šiųmetį sezoną atidariusio bei žydų bendruomenės, teatro mėgėjų ir kritikų prieštaringai įvertinto Yanos Ross spektaklio „Mūsų klasė“ kūrybinės grupės susitikimas su žiūrovais. Spektaklio kūrėjai tvirtino, kad sąmoningai pasirinko groteskišką požiūrį į Holokaustą, tačiau ne norėdami pasišaipyti, o siekdami atskleisti realią istorinių įvykių atmosferą.
Diskusijoje, kurią moderavo filosofas Algirdas Davidavičius, dalyvavo režisierė Yana Ross, Lietuvos nacionalinio dramos teatro meno vadovas Audronis Liuga, kompozitorius Antanas Jasenka, aktoriai Toma Vaškevičiūtė, Marius Repšys ir kiti.
Daugiausia aistrų sukėlė epizodas, kuriame vaizduojamas masinis žydų suvedimas į miestelio aikštę prieš egzekuciją, stebint miestelėnams. Lenkų dramaturgo Tadeuszo Słobodzianeko pjesėje, pagal kurią pastatytas šis spektaklis, pastaroji scena pateikiama trumpomis engiamųjų, engiančiųjų ir iš šalies situaciją stebinčių klasės draugų replikomis. Tuo tarpu Y. Ross interpretacijoje visi dalyviai smagiai grojant pučiamiesiems ir ore skraidant balionams žygiuoja parade. Režisierės teigė šiomis išraiškos priemonėmis siekusi atskleisti įvykių atmosferą – anot Y. Ross, nedideliame miestelyje masinis žydų žeminimas priminė Kaziuko mugę. Kūrėjai pasirinko tokią interpretaciją remdamiesi istorine medžiaga ir laikotarpį išgyvenusių žmonių pasakojimais.
Režisierės teigimu, spektaklis pasirodė įžeidžiantis tiesiogiai Holokaustą patyrusiems žmonėms. „Egzistuoja tam tikri mitai, kaip galima elgtis su šia tema, o tai, kas neatitinka formato, laikoma šventvagyste. Kūrinių šia tema nėra daug, o tie, kurie yra, kalba labai aiškiai – kur aukos ir kur budeliai“, – sakė ji.
Lietuvos žydų bendruomenės atstovai diskusijoje nedalyvavo. Maša Grodnikienė, bendruomenės pirmininkės pavaduotoja, spektaklį vertina teigiamai: „Gerai, kad toks spektaklis buvo statomas, kad tema aktuali, ir kad iššaukia diskusijas“.
Dokumentiškoje, santūrioje, A. Jasenkos žodžiais „pilkoje“ „Mūsų klasėje“ teigiamų ir neigiamų herojų nėra, vaidmenimis žmonės keičiasi ne kartą. Pateikiami įvykiai, žmonės, aplinkybės, tačiau ne moraliniai vertinimai. A. Jasenkos teigimu, tai – spektaklis ne apie genocidą: „Pagrindinis klausimas – kur prasideda ir baigiasi žmogus“.
Garsaus lenkų dramaturgo Tadeuszo Słobodzianeko pjesėje pasakojama apie nedidelio miestelio vienos klasės mokinių, lenkų ir žydų, gyvenimą nuo XX a. trečiojo dešimtmečio. Atskleidžiama, kaip žmonės skirtingai reaguoja į besikeičiančias santvarkas, kaip jų bendravimą veikia ideologija, istorinės aplinkybės: klasės draugai vienas kitą myli, išduoda, naikina, prisimena ir toliau bendrauja. Pjesė sukurta remiantis Lenkijos Jedvabnės miestelio tragedija, kuomet 1941 m. vietiniai žydai buvo sudeginti daržinėje savo pačių kaimynų.
Režisierės teigimu, visi ankstesni pjesės statymai buvo rodomi kamerinėse erdvėse ir priminė skaitymus. Y. Ross interpretaciją A. Liuga vertina kaip drąsia: T. Słobodzianeko tekstas buvo patalpintas į didelio formato, tragikomiško, groteskiško, karnavalinio teatro-cirko sceną, pasižyminčia išraiškos priemonių gausa.
Anot A. Liugos, T. Słobodzianeko pjesės pasirinkimas patvirtina teatro siekį kurti visuomeniškai svarius spektaklius, dalyvauti permąstant ir kuriant istorinę sąmonę. Istorinė atmintis bus kvestionuojama ir kitose dviejose naujojo sezono premjerose: Jono Vaitkaus režisuojamame Kazio Binkio „Atžalyne“ bei jaunosios kartos Lietuvos ir Latvijos menininkų kuriamame spektaklyje apie sausio 13-ąją „Barikados“.
