Mantas Martišius. Informacinis karas prisideda prie lietuvių negatyvizmo
Pastaruoju metu viešojoje erdvėje buvo nemažai kalbama apie rusiškų filmų ir koncertų transliavimą per komercinius kanalus geriausiu eterio laiku. Vieni tai laiko natūraliu vyresnio amžiaus žmonių poreikiu prisiminti jaunystės dienas, kiti – jų patriotinių jausmų įžeidimu. Norėjosi pasidomėti ne tik šio proceso keliamomis emocijomis, bet ir priežastimis bei šaltiniais. Doc. dr. Mantas Martišius savo mokslinę veiklą skiria informacinio karo studijoms. Jis teigia, kad tokia prorusiška informacija viešojoje erdvėje nėra atsitiktinumas.
Pastaruoju metu viešojoje erdvėje nemažai buvo kalbama apie rusiškų filmų ir koncertų transliavimą per komercinius kanalus geriausiu eterio laiku. Vieni tai laiko natūraliu vidutinio amžiaus žmonių poreikiu prisiminti jaunystės dienas, kiti tai – jų patriotinių jausmų įžeidimu. Kaip šias tendencijas vertinate Jūs? Ar tai nekaltas atsitiktinumas, ar įžvelgtumėte tendencingus kaimyninės šalies veiksmus?
Manau, kad tai nėra atsitiktinis dalykas. Kiek tai turi įtakos politinėms nuostatoms ir panašiai, jau kitas klausimas. Galimas dalykas, kad labai mažos. Bet, deja, taip jau atsitiko, jog per 20 nepriklausomybės metų Lietuvos visuomenė, eidama į Vakarų struktūras, kultūriškai nelabai į jas įsijungė. Gyventojų surašymai rodo, kad pagrindinė vartojama užsienio kalba yra rusų, vyresnioji karta ją moka gerai, o jaunesnioji jau nebemoka, bet angliškai taip pat nelabai gerai kalba, todėl nepakankamai intensyviai seka Vakarų masinės kultūros arba žiniasklaidos rodomus įvykius. Natūraliai atsiranda tokia niša, kurią galima užpildyti senais filmais, senomis nostalgiją keliančiomis dainomis, kas yra iš dalies suprantama, nes tuo laikotarpiu gyvenę žmonės buvo jauni, ir jiems norisi sugrįžti į jaunystės laikus. Kita vertus, komunikacinė aplinka, kurioje gyvename, formuoja mūsų suvokimą apie aplinką, kurioje esame dabar. Dažnai toji įsivaizduojama aplinka, kurioje buvome, rodomi sovietiniai filmai, dainos ar dar kas nors, yra iškreipta. Juk niekas nerodo apie „blatą“, persekiojimus, griežtas taisykles, KGB ir t. t. Rodo, kad žmonės laimingi, dirba, kuria… Tada žiūrovai ima galvoti – va, kaip gerai buvo – ir darbą turėjo, ir laimingi. O dabar kas yra… taip sukuriamas ne visiškai teisingas tos aplinkos suvokimas. Pasakysiu kitą pavyzdį.
Nacių Vokietijoje taip pat buvo kuriami filmai, statomos pjesės. Kultūrinis gyvenimas, nors ir stipriai reguliuojamas, vyko. Tačiau niekam į galvą neateina dabar Vokietijoje pasižiūrėti kažkokius nacių laikais kurtus filmus. O kas čia tokio, atrodytų, jeigu rodo apie Hanso meilę Gretai? Nerodoma būtent dėl to, kad filme parodytas to meto gyvenimas, (net jei filmas ir pramoginis, o ne propagandinis, nekalbant apie tokius filmus kaip „Triumfo valia“, „Olimpe“) neparodo realesnio 1938 m. Vokietijos gyvenimo vaizdo. Niekas filme nepasakys, kad prie Miuncheno jau buvo įkurta „Dachau“ koncentracijos stovykla, jog žydai tuo metu jau buvo persekiojami, prasidėjo kalbos apie luošų ir nesveikų žmonių naikinimą ir įtampos kėlimas Europoje.
Todėl niekam neateina į galvą rodyti tų laikų filmų, o pas mus kažkodėl galime tarybinius filmus puikiausiai rodyti. Kadangi mes nesuvokiame, kad taip daryti nereikėtų, o dar yra daug žmonių, kurie moka rusų kalbą ir jaučia jaunystės nostalgiją, tai tik palengvina aptariamų pavyzdžių pasirodymą.
Kita vertus, jeigu nuspręstume, kad mums to nereikia, nelabai turėtume galimybių, kaip tą riboti?
Žinoma, galima būtų riboti baudžiamaisiais įstatymais ir baudžiamosiomis poveikio priemonėmis. Sakyti, kad „draudžiama rodyti, o žiūrėti senus tarybinius filmus galima tik moksliniais tiriamaisiais tikslais“. Tačiau priimant ribojimus yra ir visuomenės narių „bet“, viešosios nuomonės pozicija, ar tą reikia žiūrėti, ar nereikia. Čia yra problema. Jeigu visuomenė sako, kad reikia žiūrėti ir žiūrėsim, tada tik baudžiamieji draudimai uždraus.
Paimkime patys save. 1988–1990 metais buvo aiškus suvokimas, kad sovietmetis buvo mums primestas gyvenimo būdas, ir mes turime nuo jo išsivaduoti. Tai buvo pačios visuomenės pozicija, nereikėjo kažkokių draudimų, pavyzdžiui, „nežiūrėkite filmo Keturi tankistai ir šuo“.
Pasakysiu paprastai: galiausiai toks filmų žiūrėjimas netiesiogiai gimdo tokius lyderius kaip A. Paleckis su savo „Frontu“ ir tokius pasakymus kaip „savi savus šaudė“. Išeina tokia reliatyvizmo paradigma, kad viskas reliatyvu. O kur tada valstybės ir visuomenės stuburas?
Savo knygoje „(Ne)akivaizdus karas“ remdamasis įvairiais tyrinėtojais teigiate, kad pastaraisiais dešimtmečiais tradicinius industrinius karus keičia mažiau pastebimi informaciniai karai, į kuriuos itin daug investuoja didžiosios valstybės. Kokią įtaką šie informaciniai karai daro Lietuvai? Kokių pateiktumėte pavyzdžių?
Lietuva yra labai maža šalis. Dar blogiau, kad jos žmonės yra uždari informacijai. Tai reiškia ne tai, kad jie nesidomi aplinkiniu pasauliu ar toliau savo kiemo tvoros, bet tai, jog žmonės, mokantys tik rusų kalbą, gali nueiti tik į rusiškus interneto šaltinius ir neturi galimybės naudotis vakarietiškais. Jie negali sužinoti alternatyvios informacijos, pasitikrinti, kokios yra pasaulinės tendencijos vienoje ar kitoje srityje. Visa tai lemia, kad susidaro „pelkės lygmuo“, kada mes karščiuojamės dėl tokių dalykų, dėl kurių neturėtume karščiuotis, nes nežinome platesnio konteksto.
Atlikti visos informacinės erdvės rinkodarą yra labai sudėtinga, reikia daug išteklių. Vienas tyrėjas negali to padaryti. Tai labiau kariuomenės, Saugumo departamento ar kitos valstybinės institucijos kompetencijos ribos. Jie nuolat stebėdami situaciją gali pamatyti, kokia įtaka daroma Lietuvai, bet situaciją aš pateiksiu iš kitos pusės.
Pasižiūrėkime į tokį klausimą. Apie 2003–2004-uosius metus buvo pradėta svarstyti, ką reikia daryti su Ignalinos atomine elektrine. Tęsti darbą, netęsti, statyti naują bloką, ar nestatyti. Praėjo dešimt metų, o mes dar niekur nepajudėjome. Nesugebame susitarti tarpusavyje, priimti bendro sprendimo. Pati visuomenė dabar jau nebežino, kaip daryti. Kyla klausimas: kieno čia kaltė: savo neišmanymo ir kvailumo, ar informacinio karo įtakos? Mano nuomone, atsakymas yra šių dviejų dalykų simbiozė. Kadangi visuomenė uždara, ji nežiūri, kaip sprendžiamas energetinio saugumo klausimas kitur pasaulyje. Jeigu kažkoks politikas sako, kad statykime, mes netikėsime, nes taip sako politikas. Žiniasklaidos priemonės nepateikia platesnio konteksto, užsienio praktikų pavyzdžių. O kai per žiniasklaidos priemones paskleidžiama neigiama informacija, kad statyti nereikia, labai brangiai kainuos, visuomenė susipriešina ir procesas sustoja. Taip stovime jau dešimt metų.
Kaimyninė šalis, parduodanti mums energetinius išteklius, už dujas ir elektrą iš mūsų gauna apie septynis milijardus litų per metus. Investavę dešimt, dvidešimt ar penkiasdešimt milijonų litų į informacinį karą, jie gauna didžiulį pelną. Investavus kapeiką, gaunami milijonai. Jiems tai naudinga ir jie tuo naudojasi.
Didžiosios valstybės, tokios kaip JAV, Rusija, Kinija, turi išsileidusios nuostatus, reglamentuojančius informacinį karą ir psichologinio poveikio priemones, sukūrę už tai atsakingas struktūras. JAV dar 1993 m. išleido dokumentą „Informacinio karo koncepcija“. Ar Lietuvos politikai skiria dėmesio šiai sričiai ir Lietuvos komunikaciniam saugumui?
Negaliu sakyti, kad Lietuvoje nekreipiamas dėmesys į komunikacinį saugumą. Negalima pasakyti, jog visi sėdi sudėję rankas. Yra patvirtinta ir nauja saugumo strategija, kurioje paminėtas komunikacinis saugumas.
Problema, su kuria mes susiduriame būdami maža šalis, yra ta, kad mes patys informacinio karo vykdyti negalime, nebent vystyti gynybinį informacinį karą. Gynybinis informacinis karas, ypač jo psichologinė sudedamoji dalis, nuomonės formavimas, yra labai artimai persidengęs su politikos sritimi. O politikos lauke, jei pasakysi, kad „klausykit, reikia tokias nuomones reguliuoti“, prasidės kaltinimai, jog valdžia užsiima politine cenzūra, kad pas mus nėra laisvės, pažeidžiama demokratija ir panašiai.
Tad grėsmės suvokiama, kompiuterinių tinklų apsauga yra, suvokiama apie psichologinį poveikį, bet kažką daryti iš dalies ir bijoma, iš dalies svarstoma, ką ir kaip būtų galima padaryti. Pavyzdžiui, ką daryti su ponu A. Paleckiu, politinio lauko dalyviu, kuris galbūt nuoširdžiai yra įsitikinęs, kad geriausia valdžia buvo valdant Stalinui? Jungtinėse Amerikos Valstijose ar kitose didžiosiose valstybėse jam tiesiog nebūtų suteikiamas eterio laikas. Tačiau, įkūręs politinę partiją ir gavęs finansavimą, jis iškart tampa pavojingesnis. Padedamas užsienio šalių, jis gali teikti informaciją, ir mes tai suprasdami turėtume galvoti, kaip būtų galima šį procesą riboti.
Lietuvoje vyrauja slogi bendra atmosfera, žmonės nusivylę valdžia, sumenkęs patriotiškumas ir didžiavimasis savo valstybe. Kiek, Jūsų nuomone, prie to prisideda iš Vakarų ir Rytų mus pasiekiančių socialinių informacinio karo priemonių įtaka?
Labai geras klausimas. Manau, kad tokią situaciją, neigiamą informacinį foną, iš dalies sukūrėme mes patys. Jį sukūrėme dėl įvairių priežasčių. Viena iš jų ta, kad kai Lietuva išsivadavo iš Sovietų Sąjungos ir atsirado nepriklausoma spauda, ji pasakė, jog yra neutrali, objektyvi, nuo nieko nepriklausoma. Tačiau realiai situacija išvirto į tai, kad ji tapo priklausoma nuo finansinių grupių interesų. Kad gautų įtaką, ji kritikuodavo valdžią. Kiekvienas sprendimas buvo pateikiamas kaip neteisingas. Tas nepadaryta, kitas – ne iki galo, kitur padaryta geriau. Taip pradėtas kurti neigiamas fonas. Toks fonas labai palankus vykdyti psichologinį informacinį karą. Kas daroma tokio karo metu? Ateinama į šalį ir žiūrima, kokia ten aplinka, žaidžiama pagal aplinkybes, kurios yra toje šalyje. Kadangi informacinio karo iniciatoriai mato, kad Lietuvoje daug negatyvumo, vadinasi, galima jo įpilti dar daugiau. Taip mes galiausiai užsukome neigiamos informacijos spiralę ir patys iš jos jau nesugebame išlipti. Iš dalies taip yra todėl, jog visuomenė informacijos požiūriu uždara ir nepasižiūri, kaip yra kitur. Tada būtų galima objektyviau vertinti, ar tikrai pas mus taip blogai, o gal visai gerai. Kaip ir visur, yra ir gerų, ir blogų dalykų.
Kitas įdomus dalykas: daugelis teoretikų rašo, kad reklamos užsakovai nenori savo produktų sieti su neigiama informacija ir emocijomis, ir todėl spaudžia visuomenės informavimo priemones rašyti ar transliuoti teigiamai, rodyti gyvenimą gražesnį, negu jis yra. Lietuvoje ši teorija visiškai nesuveikė. Nežinau kodėl, galbūt dėl to, kad nemaža verslo dalis yra priklausoma nuo valdžios kritikos, nes kritikuodami įgauna galią priversti priimti jai naudingesnius politinius sprendimus.
Pasakysiu trumpą pastebėjimą apie Estiją. Jis labai taiklus. Estija apklausoje apie laisvės indeksą reitinguose atsidūrė dešimtoje vietoje, o Lietuva – tik keturiasdešimtoje. Estija aplenkė ir Didžiąją Britaniją. Vienas estas į tai labai įdomiai pasakė: „Žinote, Estija yra maža šalis, todėl ten, kai vykdomos apklausos, žmonės žino, ką pasakyti, o ką vis dėlto pasilaikyti sau.“ Deja, lietuviai apklausose kalba per daug atvirai, nes galbūt mano, kad apklausa išspręs jų menamas ar tikras problemas. O iš tikrųjų mes tik sukuriame neigiamą spiralę.
Ar lietuviškų žiniasklaidos priemonių rinka ir nuosavybės ryšiai palankūs plėtoti informacinį karą? Kaip prie to prisideda priklausomybė nuo keleto naujienų agentūrų ir užsienio korporacijų?
Gal pradėsiu nuo platesnio konteksto. Atsakymas yra toks, kad demokratinėje visuomenėje piliečiai diskutuoja įvairiais klausimais, remdamiesi turimoms žiniomis. Maža to, didžiąją dalį tų žinių absoliuti dauguma žmonių gauna iš žiniasklaidos. Jomis operuodami žmonės sako, jog reikia elgtis vienaip ar kitaip. Problema ta, kad tų žinių ir faktų kiekis, kuriais operuojame spręsdami problemas, yra labai mažas. Informacija apie kitur esančias praktikas nepatenka į mūsų viešąją erdvę, mes sakome, jog klausimą galima spręsti tik taip ar kitaip. Dažnai girdime tokį pasakymą, kad „Vakaruose taip nedaroma“, o pasigilinus paaiškėtų, jog Vakaruose būtent taip ir daroma. Ir tada gyvename iškreiptų veidrodžių karalystėje.
Pateiksiu vieną labai konkretų pavyzdį, kurį neseniai sužinojau. Lietuvoje kartkartėmis viešoje erdvėje pasigirsta ginčų dėl pensijų. Ateina krizė, ir Vyriausybė sako: „Gerbiamieji broliai ir seserys, dabar yra ekonominė krizė, pinigų mes neturime, mažinsime visas viešąsias išlaidas, o kartu ir pensijas.“ Tradicinis lietuviškas elgesys yra koks: bėgama su skundu į Konstitucinį Teismą. Šis išaiškina, kad pensija yra žmogaus uždirbta, jis ją turi gauti ir privalu grąžinti. Tada valstybės skola dar labiau didėja. Tokiu komunikaciniu įrankiu pažeidžiamos ekonominės funkcijos.
Įdomiausia tai, kad, pavyzdžiui, kai kuriose šalyse yra tvarkomasi visiškai kitaip. Vokietijoje, jei esi dirbantis, pensijos negausi. Australijoje, jei turi turto, pensijos negausi, ji iškart nubraukiama. Nesakau, jog pas mus turi būti kaip ten, bet sakau, kad kai nagrinėdami klausimą nežinome, kaip yra kitur, žinodami mažai alternatyvų dažnai renkamės iš blogo ir blogesnio varianto. O realiai yra blogas, blogesnis, neutralus ir geresnis. O informaciniame kare tas labai pasitarnauja – jeigu jūs nieko nežinote, mes jums pateiksime pasirinkimą tarp blogo ir blogesnio.
Už tų faktų surinkimą daugiausia atsakinga žiniasklaida. Šiuo metu vyksta interneto puslapių „kanibalizmas“. Nors labai daug kas sako, kad internetas atveria nepaprastų galimybių, tačiau tai galioja tuomet, jeigu išplaukiame iš lietuvių kalbos arealo bent į anglų kalbą. Bet vis tiek reikia ilgai ieškoti, atsirinkti. Lietuvoje visi interneto tinklalapiai publikuoja labai daug tų pačių naujienų. Tas pats per tą patį. Jeigu vienas parašė, tai kitas arba nusikopijuos nuorodą, arba netgi įsidės tą patį tekstą. Yra daug tinklaraštininkų, kurie tartum galėtų praplėsti informacinį lauką, tačiau dauguma jų tik komentuoja jau esamas naujienas. Jie nepateikia naujos informacijos, naujų įžvalgų.
Ar nėra taip, kad mūsų politikai nelabai moka išsakyti ir apginti savo pozicijų ar reformų projektų?
Yra toks pasakymas, kad jei sprendimai yra teisingi, bet visuomenė jų nesupranta, vadinasi, blogi ryšiai su visuomene. Manau, jog viskas nėra taip paprasta. Pirmiausia, yra kai kurių politikų, kurie vykdo politiką, nepatinkančią užsienio šalims. Pavyzdžiui, siekia energetinės nepriklausomybės. Tada jos galvoja: „Įmesime šiek tie pinigų, kad pakreiptume nuomonę sau palankia linkme.“ Be galo sunku „atstovėti“ prieš tokius veiksmus. Galiausiai yra leidiniai, palaikantys konkretaus verslo interesus. Jie galbūt pritartų kažkokiam tos Vyriausybės veiksmui, sakytų, kad tai tinkamas ir geras veiksmas, bet ta politinė jėga pažeidžia kitus jų verslo interesus, tie leidiniai kritikuoja viską, ką tik Vyriausybė daro.
Mūsų žiniasklaidos priemonės, ypač periodinė spauda, yra nedeklaravusios savo viešųjų ideologinių ir politinių interesų, ko siekia. Taip pat ne visur paskelbti ir akcininkai. Žmonės, neturėdami šių žinių, nelabai gali atsirinkti, kur objektyvi, o kur tendencinga informacija.
Kokių dar matytumėte priemonių kovoti su informaciniu karu?
Situacijos nedramatizuoju, kad, vaje, skambinkime pavojaus varpais, nes gaisras. Taip blogai nėra. Taip, informacinis fonas yra neigiamas, taip daromos išorinės įtakos, taip, esame užsidarę.
Kita vertus, mus dar iš dalies gelbėja krintantis visuomenės pasitikėjimas žiniasklaida. Laikraščių skaitomumas mažėja, televizijos žiūrimumas taip pat mažėja, ypač tarp jaunimo.
Pasižiūrėjus į priekį matyti, kad ateina kartos, kurios nebemoka rusiškai. Maža to – jos nelabai žiūri televiziją. Tokią visuomenę bus daug sunkiau paveikti.
Tada lieka internetas. Galima bandyti veikti svetainių informaciją, rašyti tendencingus komentarus, pasitelkiant „penkiasdešimties centų armijas“ – žmones, kurie komentuoja, tarsi būtų eiliniai piliečiai ir kreipia visuomenės nuomonę palankia informacinio karo vykdytojui linkme. Tačiau ir ši įtaka gali būti sutvarkyta reikalaujant privalomos komentatorių registracijos.
Aišku, viena vertus, kad jaunoji karta nebemoka rusų kalbos daro ją mažiau paveikią nuo Rytų įtakos, kita vertus, dėl to, jog ji nelabai gerai moka anglų kalbą ir neseka užsienio informacijos, daro ją nepriklausomą, bet ir nelabai išprususią.
Kalbėjosi Monika Midverytė OFS
Šaltinis: Bernardinai.lt