Atsitiesti po žemės drebėjimo Nepalui gali prireikti ir dešimtmečio

Važiuojant per Nepalą prieš metus sukrėtusio žemės drebėjimo nuniokotas teritorijas atrodo, kad visa vyko vos prieš keletą savaičių. Griuvėsiais virtę ištisi kaimai bei miestai tik pradedami tvarkyti, o kiekvienas sutiktas pasakoja išgyvenimo istoriją taip detaliai, tarsi tai būtų vykę vakar.

„Dar ir dabar silpna darosi, kai prisimenu“, – sako Indra Kumari Magar, gyvenanti kalnuotame šiaurės Nepalo regione Dolakhoje, viename iš keturiolikos labiausiai per žemės drebėjimą nukentėjusių regionų.

„Tą dieną net nepavalgėme. Su dviem sūnumis nuo ryto dirbome laukuose, grįžę ruošėmės vėlyviems pusryčiams, plovėme rankas, kai 11 valandą 56 minutės pradėjo krėstis žemė. Išbėgome į gatvę. Vakare nebebuvo namų, kur galėtume sugrįžti“, – beveik prieš metus, balandžio 25-ąją, vykusį žemės drebėjimą prisimena moteris.

img_1876

Išgyvenusieji mirtinai sušalo per žiemą

Po poros savaičių, gegužės 12-ąją, Nepalui kirto ir antrasis. Tą dieną Indra Kumari Magar iškeliavo ieškoti maisto keletą kilometrų toliau nuo namų. Pakeliui atgal, žemė pasiuto dar kartą. „Atsimenu siaubą ir baimę. Mažiausią sūnų, aštuonmetį, buvau palikusį prižiūrėti kaimynams. Jis išdykęs, karstosi po pavojingas vietas. Bėgau namo kaip pamišusi. Atsipeikėjau tik kai radau gyvą sūnų“, – pasakoja ji.

Indra Kumari Magar šiuo metu gyvena nuomojamame būste. Už apgriautą, tačiau pripažintą saugiu gyventi kambarį name be šildymo, karšto vandens, kitų patogumų jai kas mėnesį tenka mokėti 20 tūkst. rupijų (apie 170 eurų).

img_1785

Būstų ir kito nekilnojamo turto kainos Dolakhos mieste Charicote po katastrofų smarkiai išaugo – paklausa didžiulė, o gyventi tinkami tik 1 proc. namų. Žemės drebėjimas regione visiškai arba iš dalies sugriovė net 99 proc. gyvenamųjų pastatų. Vietovė ypač nukentėjo nuo antrojo, gegužės 12-ąją vykusio, 7,3 pagal Richterio skalę stiprumo žemės drebėjimo, mat netoliese telkėsi epicentras.

Artėjant katastrofos metinėms, dauguma be namų likusių žmonių vis dar glaudžiasi laikinose iš plastiko ir metalo suręstose pastogėse. Naktimis, kai temperatūra nukrenta iki 10 ar žemiau laipsnių Celcijaus, jose būna šalta ir drėgna. Kiekviename laikinų pastogių kvartale galima išgirsti po istoriją apie žemės drebėjimą išgyvenusius, bet kurią šios žiemos naktį sušalusius kaimynus.

Išmokos namams atstatyti dar nepasiekė nė vieno

Nepalas pagal Pasaulio banko vertinimą yra mažiausiai išsivysčiusi pasaulio šalis. Nekilnojamojo turto nuoma sunkiai pakeliama vietos gyventojams.

Už žemę, ant kurios suręstos palapinės, taip pat tenka mokėti. Priklausomai nuo kvadratūros ir vietos –  500-4000 rupijų (4,5 – 38 eurų) per mėnesį. Tai nemenkas iššūkis šeimos maitintojams, paprastai vyrams. Darbininkų pajamos svyruoja nuo 100 iki 350 rupijų (0,5 – 3 eurų) per dieną. Maždaug tiek atsieina vieną dieną išmaitinti šeimą – kilogramas ryžių kainuoja 80 rupijų (apie 40 euro centų).

Stengdamiesi taupyti, dalis žmonių laikinas palapines statosi tiesiog ant savo namų griuvėsių.

img_1719

Indra Kumari Magar su dviem sūnumis gali sau leisti gyventi nuomojamame kambaryje. Panašiai kaip į kitas Europos šalis emigruojantys lietuviai, taip ir nepaliečiai regione žinomi kaip viena gausiausių ekonominių migrantų tautų. Jie uždarbiauja turtingesnėse Azijos šalyse. Moters sutuoktinis šiuo metu dirba Malaizijoje ir iš ten siunčia šeimai pinigų. Ji netiki gausianti paramos iš vyriausybės tiek, kad galėtų pati atsistoti ant kojų.

„Sutarėme su vyru, kad jis dar trejus metus dirbs užsienyje. Kai grįš, statysime namus“, – ateities planus dėlioja ji.

Visgi ateities planų turi ne visi. Slėnyje tarp keturių kalnų įsikūrusiame Singati kaime Dolakhos regione per žemės drebėjimą Maja Tamang neteko savo sutuoktinio.

„Išėjau parnešti vandens. Mano vyras liko namie“, – pradeda ji ir nutyla. – „Ką gi aš daugiau galiu prisiminti apie tą dieną? Namas sugriuvo, mano vyras žuvo.“ Ji nežino, kaip gyvens toliau – sutuoktinis buvo vienintelis šeimos maitintojas, bendrų vaikų jie neturėjo. „Visi mano daiktai tebėra palaidoti griuvėsiuose, nepasiėmiau nieko“, – sako Maja Tamang. „Kartais visą kūną persmelkia klausimas apie tai, kas bus rytoj. Neramu. Dabar gyvenu su vyro giminėmis. Tikrai nežinau, kas manęs laukia“, – kalba ji.

Singati kaimas regiono valdžios laikomas pavojingu gyventi dėl didelio nuošliaužų pavojaus. Bent penkiolika žmonių žemės drebėjimo metu žuvo kalno papėdėje nusiritus žemės ir akmenų lavinai. Gyventojai raginami išsikraustyti iš teritorijos, tačiau ne visi turi, kur eiti. Turtingesni savo lėšomis statosi naujus būstus, tačiau sklando nežinomybė – niekas nėra tikras, kad likusieji gyventi kaime gaus priklausančias išmokas namams atstatyti.

Tarptautinė parama iki šiol nepaskirstyta

Nepalo Vyriausybė tik sausio pabaigoje oficialiai pradėjo šalies atstatymo programą. Pagal ją pirmiausia tikslinami nukentėjusiųjų sąrašai. Vienai namų netekusiai šeimai būstui atstatyti turėtų tekti 200 tūkst. rupijų (apie 1600 eurų) išmoka. Didžioji dalis užsienio valstybių per vyriausybę Nepalui teiktos piniginės paramos tebėra įstrigusi šalies ižde ir dar nepaskirstyta. Lietuvos vyriausybė, beje, tiesioginės paramos neteikė, tačiau per Jungtinių Tautų fondą (UNICEF) šalis pernai skyrė 18 tūkst. eurų.

Skelbiama, kad iki šiol nepaliečius pasiekė nedidelė piniginė parama: 2000 rupijų – 18 eurų – vienai šeimai – iškart po katastrofos, 15 tūkst. rupijų – 130 eurų – laikinam prieglobsčiui pasistatyti ir 10 tūkst. rupijų – 80 eurų – įsigyti drabužių išgyventi žiemos sezoną. Savarankiškai paramą – daugiausia maistu, drabužiais, vaistais, būsto šiltinimo priemonėmis – teikia nevyriausybinės tarptautinės organizacijos.

Tačiau, anot Majos Tamang, ji pati be keleto drabužių ir higienos reikmenų rinkinio, taip pat ryžių davinio iš vyriausybės daugiau nieko nėra gavusi.

img_1608

Kad ne visus gyventojus pasiekia pagalba įspėja ir skirstymą stebinčios agentūros: patekusi į regionų politikų rankas, parama dalijama netolygiai. Nepale vietinės valdžios rinkimai paskutinįkart vyko 1997-aisiais, tad pinigai ar daiktai pirmiausia plaukia pagal partinę liniją įvairiems rėmėjams, kurie padeda vietos politikams išlaikyti vadžias savo rankose.  Be to, nors įstatymai ir draudžia, kaimiškos teritorijos tebegyvena pagal kastų bei etninę hierarchiją. Daugiau paramos tenka privilegijuotoms brahminų ir četrių grupėms, mažiau – etninėms mažumoms (apibendrintai vadinamoms džanadžačiais) ir dalitams, kurie laikomi neliečiamaisiais. Po katastrofos sudarytuose vietos lygmens visuomeniniuose pagalbos komitetuose keturiolikoje labiausiai nukentėjusių vietovių nėra dalitų, kurie be kita ko yra pati skurdžiausia ir bene labiausiai nukentėjusi nuo žemės drebėjimo visuomenės dalis.

Pasistatyti atsparų namą pajėgs nedaugelis

Arčiau sostinės Katmandu įsikūrusioje Kokhanoje daugumą gyventojų sudaro nevarų etninė mažuma. Čia laikinose pastogėse gyvena apie 850 šeimų. Shyamas Krishna Maharjanas, Kokhanoje veikiančios Socioekonominės plėtros organizacijos vadovas sako, jog gyvenvietės atstatymas gali užtrukti ir dešimt metų.

„Žemės drebėjimas sukūrė dar didesnę ekonominę atskirtį ir atskirtį tarp kastų. Statybos reikmenų – plytų, smėlio – kainos išaugo dvigubai ir trigubai palyginti su tomis prieš žemės drebėjimą“, – aiškina jis.

Gyventojai laukia vyriausybės išmokų, nes norėtų iš laikino prieglobsčio kraustytis į namus. „Labiausiai laikinose pastogėse mums trūksta privatumo. Visi vienoje patalpoje – seni ir jauni, ligoti ir sveiki, broliai ir seserys, paaugliai ir kūdikiai“, – sako Sabita Dangol, buvusi priversta išsikraustyti iš savo namų moline asla į plastiko pašiūrę.

img_1690

Pagal atstatymo programą šalies centrinis bankas gyventojams žada teikti mažų palūkanų (2 proc.) paskolas privatiems namams atstatyti. Didžiausią 2,5 mln. rupijų (apie 20 tūkst. eurų) paskolą galės gauti vienas sostinės Katmandu slėnio namų ūkis, ir 1,5 mln. rupijų (13 tūkst. eurų) – namų netekę gyventojai kituose regionuose. Nukentėjusios šeimos, kurios žemės drebėjimo metu neturėjo nekilnojamojo turto, į skolą galės gauti iki 300 tūkst. rupijų (2,5 tūkst. eurų).

Vyriausybė žada gyventojų reikalauti, kad naujai statomi namai būtų atsparūs seisminiam aktyvumui, visgi tokio statybos kaina šiandien, išaugus kainoms, gerokai viršija planuojamų teikti paskolų apimtį ir kainuotų apie 4 mln. rupijų (daugiau kaip 35 tūkst. eurų).

„Dėl žūčių kaltas ne žemės drebėjimas“

Dileepas Kumar Maharjanas, Kokhanoje įsikūrusios privačios mokyklos matematikos mokytojas sako, kad gyventojus kamuoja ne vien materialinės bėdos. Dar ir šiandien žmonės pabunda naktimis nuo košmarų rėkdami iš siaubo, o kiekvienas žemės krustelėjimas – šalyje iki šiol kas savaitę-dvi pasitaiko mažesnio stiprumo pošokinių smūgių – kelia panikos priepuolius. „Daugelis patirtą šoką išgyvena vėl, kenčia potrauminį sindromą. O kvalifikuotos pagalbos nėra kas teikia“, – aiškina jis.

img_1706

Kiekvienas čia turi žuvusių draugų, giminių ar pažįstamų – skaičiuojama, jog žemės drebėjimas Nepale nusinešė per 8000 gyvybių.

Ypač neramūs vaikai – daugelis pirmą kartą su mirtimi susidūrė būtent per žemės drebėjimą. „Norėjome atidaryti mokyklą kuo greičiau – kad vaikai nesitrintų tarp griuvėsių. Juos mokome, kad ne žemės drebėjimas yra mirties priežastis, kad jo nereikia bijoti. Aiškiname, kad žmonės žūsta dėl griūvančių nesaugių, netvirtų namų ir kitų statinių, ne dėl žemės drebėjimo“, – sako mokytojas Dileepas Kumar Maharjanas. Ir nors šiandien vaikai į mokyklą vėl eina noriai tarsi į saugią oazę, dar nutekės daug vandens, kol jie ir suaugusieji ramiai ir saugiai vėl pasijus savo šalyje.

Autorės kelionės į Nepalą išlaidas padengė nevyriausybinė organizacija „Minority Rights Group“ iš Europos Komisijos finansuojamo projekto, skirto Rytų Europos žurnalistams, lėšų.

Patalpinta: Pasaulyje