VU rektorius A. Žukauskas: „Dėstytojai dėl algų kovoja kojomis ir lagaminais“

„Universitetas – nėra mokykla, tai vieta, kurioje pats turi mokytis“, – sako Vilniaus universiteto rektorius Artūras Žukauskas. Naujoje žurnalistikos antrakursių radijo laidoje „Jūsų lūpomis“ svečias papasakojo apie save, Vilniaus universitetą, jo pokyčius bei švietimo sistemos problemas.

VU rektorius prof. habil. dr. Artūras Žukauskas. Andriaus Nenėno nuotr.VU rektorius prof. habil. dr. Artūras Žukauskas. Andriaus Nenėno nuotr.

Jūs studijavote fiziką? Kuo gi jus sužavėjo ši sritis?

Suvokiau, kad fizikos srityje mano žinios yra silpniausios, todėl nutariau jas patobulinti.

Kaip prisimenate savo studijų metus? Ar tais laikais Jūs buvote patenkintas savo studijų programa, studijų kokybe?

Buvau patenkintas. Aišku, ir dėstytojai buvo geri, bet, manau, kiekvienas studentas turi suprasti, kad čia nėra mokykla. Čia – universitetas, vieta, kurioje pats turi mokytis. Dėl to aš stengiausi būti patenkintas ir gauti didžiausią malonumą iš to.

Iš pirmo žvilgsnio sprendžiant vadovavimas universitetui, ką jūs dabar ir darote, ir fiziko specialybė – tokie du sunkiai suderinami dalykai. Kaip jūsų, kaip fiziko, mokslinės žinios pasitarnauja jums dabar vadovaujant universitetui?

Žinios yra ribotos, o vaizduotė – beribė. Bet jeigu žmogus sugeba išmokti kvantinę mechaniką, tuomet, manau, ir vadyba jam bus perkandama. Išsilavinimas šiuo atveju yra svarbesnis negu specifinės, profesinės kompetencijos. Aš manau, kad universitetas man davė tą išsilavinimą, kuris leidžia dirbti nebūtinai fiziko darbą. Daugybė mano bendramokslių dirba ne fiziko darbą, ir tik dėl to, kad turi gerą išsilavinimą.

Prisiminkime jūsų rektoriaus kadencijos pradžią. Tą dieną, kai buvote paskelbtas naujuoju rektoriumi, žiniasklaidoje buvo apie tai labai daug šnekama ir pasirodė tokios antraštės, kaip „Rektorius A. Žukauskas garsins Vilniaus universitetą”. Visur buvo kalbama apie tai, kad jūs esate pasiryžęs garsinti mūsų universitetą. Kaip jums dabar tai sekasi?

Universiteto įvaizdžio formavimas yra viena iš mūsų strateginių krypčių. Labai aktyviai dirbame, visų pirma, su tarptautinėmis reitingo agentūromis. Praėjusiais metais universitetas buvo priimtas į Koimbros grupę. Tikrai per tą laikotarpį šis tas įvyko. Artimiausiu metu mes galvojame pakliūti tarp 500 geriausių pasaulio universitetų. Turime strategiją, kurios didžioji dalis projektų yra nukreipta į tai, kad universitetas taptų žinomesnis.

Jūs, tik pradėjęs eiti pareigas, sakėte, kad norėtumėte, jog Vilniaus universitetas patektų tarp 400 stipriausių ir dabar jūs jau sakote norįs, kad patektų tarp 500. Ar tikslas pakito, ar tiesiog pamatėte, kad jo neįmanoma pasiekti?

Mano dabartinis planas apima laikotarpį iki 2017 metų pabaigos. Šios strategijos įgyvendinimo planai paprastai yra trimečiai ir šiam laikotarpiui tikslas yra 500-tukas, o jei pasieksim, dar pakelsim.

O gal yra kažkokių būtinų pokyčių Vilniaus universitetui, ne tik reitinguose pakilti, bet apskritai, kad studijų kokybė gerėtų?

Iš viso yra 39 būtiniausi pokyčiai. Jie yra identifikuoti labai moderniais metodais. Tai yra ne vien pageidavimų sąrašas. Tai pokyčiai, dėl kurių kiltų universiteto vertė ir įtaka.

Ar galėtumėte išskirti 3 pagrindinius pokyčius, kuriuos būtina įgyvendinti?

Aš pats esu atsakingas už 3 pokyčius iš 39. Gal ne visi studentams yra įdomūs, bet aš asmeniškai kuruoju, kad vyktų universiteto struktūros optimizavimas. Norime, kad ji būtų pritaikyta strateginei valdysenai bei supaprastintų administravimą. Antras mano paties kuruojamas projektas yra viešųjų pirkimų proceso optimizavimas. Na, ir trečias – labai skanus – universiteto neliečiamojo kapitalo fondo suformavimas. Sakau skanus, nes man tenka pietauti su turtingais Lietuvos žmonėmis ir bandyti juos įkalbinti investuoti į mūsų neliečiamo kapitalo fondą. Tai yra Amerikos universitetų pavyzdžiu kuriamas fondas, kuris remia universitetą iš grąžos.

Pakalbėkime apie VU problemas – administracija, padalinių administracija bei patys studentai kaip vieną didžiausių VU problemų įvardija klampią biurokratiją, kuri galbūt kartais ne visada reikalinga, bet atima labai daug laiko. Jūs pritartumėte minčiai, kad biurokratija yra didelė problema? Kokiais būdais stengiamasi ją sumažinti?

Taip, tai yra didelė problema ir mes ją sprendžiame keliais būdais. Visų pirma, mes siekiame  integruoti elektroninį valdymą, kad sumažėtų popieriaus. Antra, optimizuojame struktūrą. Mes norime sumažinti viršininkų, pasirašinėjančių popierius žmonių. Ir taip pat yra kitos priemonės, bet viena iš svarbiausių būtų VUSIS. Tai yra Vilniaus universiteto studijų informacinė sistema. Ji leistų lengviau naviguoti studentams studijų procesą ir sumažinti daugybę biurokratinių dalykų. Prašome valstybės lėšų šiam tikslui įgyvendinti. Šiandien universitetas turėtų savo visus pokyčiams skirtus išteklius skirti vien šitai problemai, o jis to daryti negali.

Vienas studentas sako, kad reikėtų pakoreguoti studijų programas, kad visose jose būtų išplėsti kalbos kultūros, stilistikos ir lingvistikos dalykai. Ar sutinkate?

Čia yra keli aspektai. Vieną vertus, mes siūlome universitetines studijas susijusias su kalbos kultūra ir daugelis studentų turi galimybę pasirinkti „busus“ (BUS), tačiau universitetas nėra vieta, kuris turi mokyklos funkciją atlikti. Šiandien, kaip mes matome, tie, kurie streikuoja, kelia didelius reikalavimus kitiems, bet, manau, turėtų pirma apsitvarkyti patys. Mes universitete manome, kad iš pradžių reikia susitvarkyti viduje, o tik vėliau kelti reikalavimus dėl atlyginimų. Mūsų mokytojai vietoj stovėjimo gatvėse turėtų pagalvoti, ką jie rengia, kaip jų moksleiviai, pabaigę mokyklą, moka rašyti ir skaityti ir neužkrauti šių funkcijų universitetams.

Turbūt todėl dėstytojai taip aršiai nekovoja dėl algų?

Dėstytojai kovoja kitais būdais: kojomis ir lagaminais. Jauni mokslų daktarai kraunasi lagaminus ir išvyksta iš šalies. Jeigu valstybė pamatytų, kad mes tvarkomės, galbūt atsirastų daugiau noro ir pačiai valstybei apsitvarkyti, sumažinus studentų skaičių Lietuvoje. Manau, kad ir kokybė išaugtų, ir efektas būtų didesnis.

Mūsų apklausti studentai išskiria ir tokią problemą: jiems norėtųsi jaunesnių dėstytojų. Kaip pakomentuotumėte? 

Visų pirma, rekomenduoju baigus universitetą stoti į doktorantūrą ir būti dėstytojais. Čia pirmas receptas, kurį galiu duoti. Bet iškart perspėju, kad mokslų daktaras, VU apgynęs disertaciją, gauną lektoriaus poziciją su 525 eurų atlyginimu. Kiek pažįstu mokytojų, tai be 600 eurų net rajone normalus mokytojas nedirba, o VU – geriausias ir turtingiausias – gali vos 525 eurus mokėti. Beveik aukščiausios kategorijos profesorius Lietuvoje gauna 1000 eurų. Tuo metu iš pašnekesių su mokytojais teko girdėti, kad dirbdami geromis sąlygomis jie užsidirba apie 900. Geri mokytojai uždirba tiek, kiek profesorius universitete. Pagal kvalifikaciją vertinant atlyginimai universitete yra daug blogesni negu mokyklose. Ir, kaip sakiau, mes į gatves neiname, jauni žmonės paprasčiausiai išvyksta. Mielai atjaunintumėme dėstytojų korpusą, bet nėra norinčių.

„Verslo žinių“ portalui prieš keletą dienų buvote sakęs, kad Vilniaus universitetas nesiims iniciatyvos jungtis su kitomis aukštosiomis mokyklomis, nes tai reikštų jo smukimą tarptautiniuose reitinguose. Kaip vertinate reitingų, kaip universiteto kokybės vertinimo, sistemą?

Reitingai nėra kokybės vertinimas. Į reitingus reikėtų žiūrėti kaip į universiteto įvaizdžio elementą, ir jeigu mes sumenkiname universiteto įvaizdį, tai atitinkamai sumažėja universiteto įtaka. Taip pat sumažėja norinčių ten stoti, atitinkamai jis tampa mažiau patrauklus. Daug žmonių vis tik nesigilina stodami į visas smulkmenas, jie pasižiūri esminius rodiklius. Pagal visas apklausas VU Lietuvoje yra laikomas geriausiu, tad akivaizdu, kad sujungus su bet kuriuo universitetu, kuris bent šiek tiek yra prastesnis už VU, įvaizdis bus vidutinis. Šito mes nenorime. Pvz., jei valstybė mums kompensuotų reitingo praradimą, arba turėtumėme teisę pasirinkti, kokius dėstytojus pasiimti iš universitetų, mes sutiktumėme, tačiau tokios galimybės kol kas nėra.

Kuo Vilniaus universitetas, Jūsų manymu, skiriasi nuo kitų Lietuvos aukštųjų mokyklų? Ar galėtumėte įvardyti kokį išskirtinį bruožą be dažnai minimų universiteto tradicijų ir susiformavusio prestižinio Lietuvos universiteto įvaizdžio?

Pagrindinis bruožas yra vertybinis. Aišku, čia irgi yra akių dūmimo, bet mes mažiau reaguojame į visokias konjunktūras. Elgiamės kaip klasikinis, europinis universitetas. Nepuolame į kiekvieną vajų. Jeigu vyksta reformos – jos yra pagrįstos moksliškai. Pavyzdžiui, tarybų atsiradimas universitetuose. Daugeliui universitetų tai buvo kaip duotybė. Tuo tarpu mes paskutiniai iš Lietuvos universitetų rinkome tarybą, giliai galvojome, ką ji turi duoti, kad tas valdymas būtų pagrįstas vertybėmis. Rezultatas – VU taryba funkcionuoja, o Seimas svarsto, ar nereikėtų grąžinti buvusią tvarką, nes kituose universitetuose jos dirba prastai. Tai ši reforma veikia būtent dėl to, kad mes ją grindėme vertybėmis.

VU yra išskirtinis tuo požiūriu, kad vertybinis pamatas dėl istorinių priežasčių yra stipresnis. Nenoriu kitų universitetų menkinti, nes jie siekia to ir tikrai gali jį sukurti. Nėra taip svarbu kur stovi, svarbu – kur tu eini. Bet istoriškai susiklostė taip, kad mūsų vertybinis pamatas šiandien Lietuvoje yra stipriausias.

Seimas pavasario sesijoje turėtų vėl svarstyti, kas yra gerai besimokantis studentas. Kaip kol kas matome, Švietimo ir mokslo ministerijai bei Seimui nepavyksta priimti bendro sprendimo. Kaip Jums atrodo, koks sprendimas būtų optimalus tiek universitetams, tiek studentams?

Man spontaniškai kilo mintis, kad ši problema svarstoma ne nuo to galo. Seimas pirma turėtų apibrėžti, kas yra universitetas. Tada gal mažiau kiltų tokių klausimų. Universitetas – visuomenės branduolys, kuris remiasi tokiomis vertybėmis, kaip talentų ugdymu mokslinėje aplinkoje. Yra du dalykai: suteikiamos profesinės kompetencijos pirmam darbui ir įgyjamas išsilavinimas. O išsilavinimas yra išugdytas, pažadintas instinktas pažinti ir giliai suprasti dalykus.

O kaip Jūs pats apibrėžtumėte, kas yra gerai besimokantis studentas?

Manau, pats universitetas gali nusistatyti. Bet, kita vertus, galima ginčytis iki beprotybės. Problema kyla dėl galimybės gauti valstybės finansuojamą vietą arba pereiti iš nefinansuojamos į finansuojamą vietą. Estai išsprendė šitą problemą paprastai. Valstybiniuose universitetuose panaikino nefinansuojamas vietas, o valstybė sumokėjo kompensaciją universitetams už praradimus, susijusius su pajamomis už studijas. Aš manau, kad po 10 metų panaši reforma bus padaryta ir Lietuvoje. Valstybiniuose universitetuose neturėtų būti dviejų rūšių studentų. Gerai besimokantis studentas yra tas, kuris baigęs universitetą susiranda darbą pagal savo kvalifikacijos lygį, ir jei universitetas rengs tokius žmones, klausimų nebeliks.

Lietuvoje yra žmonių, kritikuojančių dabartinį universitetų požiūrį į edukaciją. Pvz., Leonido Donskio nuomone, mes gyvename laikotarpiu, kada pilietis virsta vartotoju, o universitetas rengia žmones tam, kad jie aptarnautų sėkmingo vartojimo sektorių. Ne vaizduotė, kūrybingumas ir kritinis mąstymas, o vartojimas ir paslaugos tapo mūsų dienų universiteto pamatais. Anot jo, mūsų laikais vėl atgyja specialistų kultas ir griežta specializacija – kaip ir scholastiniuose universitetuose, kuriuose niekam nevalia buvo painioti mediko, teisininko, gamtos tyrinėtojo ir teologo kompetencijų. Kaip Jūs vertinate tokį požiūrį? Ką universitetas turi ruošti – išsilavinusias asmenybes ar skirtingų sričių specialistus?

Nežinau, kuriame universitete Leonidas Donskis dirba. Gal jo universitete taip ir yra. Iš tikro, prof. Leonidas Donskis gal nepakankamai įsigilinęs į Europos tradiciją – kas vis tik šiandien ir daugelyje amžių yra universitetas. Šiandien yra diskusija tarp filosofų ir verslininkų. Vieni sako, kad universitetas turi duoti specialybę ir parengti specialistą, o kiti sako, kad universitetas turi išmokyti galvoti. Deja, laikai šiandien yra tokie, kad vien galvoti neužtenka.

Šio klausimo sprendimas yra labai paprastas – universitetas turi duoti ir profesiją, ir išsilavinimą. Abu šie dalykai šiandien yra būtini. Bet profesinės kompetencijos, kaip aš ir minėjau, duodamos tik pirmam kartui, kad absolventas, išėjęs iš universiteto, galėtų įsilieti į darbo rinką ir užsidirbti pinigų savo egzistavimui. Bet joks universitetas negali išmokyti specialių kompetencijų, kurios užtikrintų karjerą 40 metų po universiteto baigimo. Todėl ir yra manoma, kad absolventui būtinas išsilavinimas ir kad jis pats sukurtų savo darbo vietą nepaisant to, kokią specialybę baigęs. Filosofai tampa tais pačiais verslininkais, fizikai tampa filosofais. Filosofų reikia, bet dauguma žmonių kuria ne vien filosofinius traktatus, jie kuria daugybę kitų dalykų, o tam reikia specialių žinių bent jau pirmai pradžiai. Universitetas turi duoti žinių pradžioje, kad žmogus įsitvirtintų, o tada – pažadinti vaizduotę, kad kitus 40 metų jis pats galėtų kurti.

Yra nemažai žmonių (tarp jų ir dėstytojų), kurie sako, kad reikėtų grąžinti privalomą filosofijos kursą kiekviename fakultete. Ką apie tai manote?

Manau, tai būtų naudinga, jeigu mes turėtume pakankamai gerų filosofijos dėstytojų. Deja, už šitokių pareiškimų kyšo visai kiti interesai – susigriebti sau didesnį krūvį. Kiek pamenu, man dėstė filosofė, tai nebuvau labai laimingas. Dėstė kažkokia antraeilininkė, dirbanti pusę etato. Kai kuriuos pagrindus suteikė, bet nebuvo to, ko aš tikėjausi iš filosofijos. Ir šiandien daugelis studentų galėtų tuo pasiskųsti. Todėl mes šį perkėlėme į pasirenkamuosius dalykus (BUS), nes ne viskas gerai ir su mūsų filosofais. Atvirai šnekant, Lietuvoje buvo keli stambūs filosofai ir šiandien mes matome, kad pamainos jiems taip ir nėra. O plėsti studijas, kai nėra gerų dėstytojų, būtų nelabai atsakinga.

Buvote Dalios Grybauskaitės bendraklasis. Kokie buvo Jūsų santykiai mokyklos laikais? Ar palaikote ryšius dabar? Kaip į ją kreipiatės – vardu, kaip tai darytų mokyklos draugai, ar sakote “gerbiama prezidente”? Dabar Jūs abu užimate aukštas pareigas, visuomenėje esate žinomi. Ar dažnai su prezidente bendraujate dėl universiteto reikalų?

Buvome klasės draugai ir tiek. Susitikdavom, visokių nuotykių patirdavome. O šiandien akis į akį su prezidente neteko bendrauti. Būtų malonu prezidentę, kaip savo laikais karalius priimdavo rektoriai universitete, pamatyti savo kabinete. Susitinkam dažniausiai per renginius, pasikeičiame keliomis frazėmis. Kreipiuosi aš į ją vardu. Mūsų santykiai yra normalūs, tačiau ir ji, ir aš esame labai užimti, todėl, deja, laiko pabendrauti nelabai lieka.

Ir paskutinis klausimas – jei prie jūsų dabar prieitų abiturientas ir paklaustų, kuo vadovautis renkantis studijų programą, ką patartumėte?

Pasiūlyčiau stoti ten, kur būtų geriausiai sužadinta jo vaizduotė ir noras pažinti, suprasti ir gilintis, nes tai yra perspektyviausia. Tai yra individualu. Žmogus turi suvokti, kad jis ateina į universitetą ne specialybės, bet tam, kad pajustų tą sritį, kuri jį labiausiai domina ir kur jis mato ne tiek profesinių kompetencijų įgijimą, o kur atsiveria didesnės galimybės suvokti ir gilintis. Lygiai taip aš ir stojau į fiziką – ten, kur mačiau didesnes galimybes viską suprasti.

 

Laidos įrašą klausykite:

 

Patalpinta: Naujienos, Universitete