Vaikiškos knygos – nevaikiškos problemos
„Šiandien mes jums pristatysime siaubo istoriją“, – šiais Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto (LLTI) Leidybos centro vadovo Gyčio Vaškelio žodžiais prasidėjo susitikimas su literatūrologe Loreta Jakonyte, monografijos „Šeimos vaizdinys sovietmečio lietuvių literatūroje vaikams“ autore.
Sovietmečio literatūroje vaikams smurtas šeimoje pateikiamas kaip normalus reiškinys, rašo literatūros tyrinėtoja Loreta Jakonytė. Garsiai perskaityti knygos turinio pavadinimai: „Tėvų girtuoklystė“, „Emocinė (ne)glauda“, „Bausmių peržiūra“ ir kiti leido suprasti, kad ne viskas sovietinėje lietuvių literatūroje kalbant apie šeimą buvo teigiama.
Pirminis knygos variantas nebuvo toks, kokį matome dabar. Monografijos rankraštyje remtasi šeimos teoretikų nuomonėmis apie sovietmečio lietuvių literatūrą vaikams. Tačoai kį išsiuntusi redaktoriams, L. Jakonytė dar nusprendė papildyti jį savo įžvalgomis. „Perskaičiau 1000 vaikiškų knygų“, – sakė ji. Kiekviena iš jų buvo skirtinga, bet kartu leido suprasti tendencijas.
Knygose mokyta smurtauti
Nekeista yra tai, kad sovietinėje vaikų literatūra buvo rašoma ideologiniais tikslais. Knygose galima rasti daug pavyzdžių apie tai, kaip vaikai nori būti spaliukais, pionieriais. Tai vaizduojama kaip siekiamybė. L. Jakonytė prisiminė, kad vienas iš labiausiai netikėtų atradimų buvo tas, kad 1987 metais išleistame leidinyje tėvams dar buvo mokoma, kaip ideologiškai teisingai reikia ugdyti vaikus. Kuo jaunesnei amžiaus grupei buvo skirtas kūrinys, tuo labiau užslėptos buvo ideologinės tiesos.
Smurtas – taip pat svarbi tema. L. Jakonytė teigė, kad ankstyvojoje sovietinėje literatūroje buvo gausu smurto apraiškų. Mušami vaikai, žmonos, gyvuliai. Vėliau leistoje literatūroje fizinis smurtas keitė savo formą tapo psichologiniu. „Aš tai vadinu galios pratybomis. Vaikas turi sulaukti, kol tėvai teiksis suteikti jam dėmesio“, – sakė autorė. XX amžiaus devintajame dešimtmetyje vėl grįžta fizinis smurtas su kita problema – alkoholizmu. Svarbi detalė ta, kad vaikas nelaikomas pilnaverte šeimos dalimi. Jis yra tas, kuris egzistuoja, tačiau neturi galimybės kažką keisti. Apie paauglystę pradedama kalbėti apie 6 dešimtmetį, bet kaip išskirtinė socialinė grupė paaugliai kūriniuose atsiranda tik 8 dešimtmečio pabaigoje. Autorė mano, kad tą lėmė požiūris į vaiką kaip į nemąstančią būtybę. Autoritetais galėjo būti laikomi tik tėvai.
Teksto ir iliustracijų ryšys
Knygos pristatyme dalyvavusi literatūros tyrinėtoja Dalia Satkauskytė mano, kad įdomiausia knygos dalis yra vaikiškų knygų iliustracijų nagrinėjimas. Mama dažnai vaizduojama su prijuoste. Kaip sakė pati autorė, tai rodo, kad ji turi rūpintis šeima. Prijuostės nebuvimas skaitytojui sako, kad mama tikriausiai bus neigiamas personažas ir nesirūpins namais. Tėtis – šeimos galva ir idealas vaikams. Jo veikla nebūtinai turi būti susijusi su darbu. Jis gali išeiti kažkur, bet jo vaizdavimas išliks pagarbus.
I. Jakonytės knyga yra tarsi priminimas, kad vaikų literatūra yra galingas ginklas, kuriame galima pamatyti gyvenimo principus. Vaikiškos knygos yra istorinis dokumentas, gyvenimo kaleidoskopas, o monografija „Šeimos vaizdinys sovietmečio lietuvių literatūroje vaikams“ supažindino su juo.
