Publiką mokė, kaip sukurti knygos herojų
Žmonės, mėgstantys rašyti, suvokia, kad šis procesas – ne įprastas užsiėmimas, o daug kantrybės reikalaujanti technika. Dėl pagrindinių principų stokos nemažai autorių užstringa rašydami romanus ar kitokio žanro kūrinius, ir jie lieka nepabaigti.
Rašytoja Sandra Bernotaitė sako, kad neskaitant kitų knygų, vargu ar gims geras naujas personažas. Asmeninio archyvo nuotr. Tam, kad kuriantys plunksną valdytų sklandžiau, tinklaraščio „Grafomanija“ įkūrėja Sandra Bernotaitė 17-oje tarptautinėje knygų mugėje skaitė paskaitą „Autorius ieško personažo“, kurios metu pasidalijo savo patirtimi ir patarimais.
Kaip ir sako paskaitos pavadinimas, daugiausia dėmesio rašytoja kreipė į personažo paieškas. Jos manymu, sėkmę romanui atneša kruopščiai apgalvotas pagrindinis veikėjas, o ne iš anksto sumanytas siužetas. Personažo S. Bernotaitė ragino ieškoti pasitelkiant psichologiją – stebint bei analizuojant save, aplinkinius. Taip pat rašant būtina skaityti knygas, nes tipai, pavogti iš kitų literatūros kūrinių, tarpusavyje susipina bei sukuria naują ir unikalų. „Turite vogti, bet ne iš vienos knygos, o iš penkiasdešimties“, – juokėsi S. Bernotaitė.
Siekdama, kad klausytojai geriau suvoktų personažo „atradimo“ procesą, rašytoja papasakojo apie pagrindinę knygos „Katė, kurios reikėjo“ veikėją Virgą – apkūnią, nelaimingą bibliotekininkę, gyvenančią su savo mama. Autorė sakė, kad toks tipas gimė jai stebint savo charakterį ir įsivaizduojant, kaip būtų susiklostęs gyvenimas, neatsikračius tam tikrų neigiamų savybių. Tačiau, nors kuriamas tipas buvo erzinantis, rašytoja labai greitai su juo susitapatino. Publiką S. Bernotaitė pamokė, jos žodžiais tariant, „metodų grandinės“ : išimti dalį iš savęs, įdėti į kitą kūną, atsitraukti, o vėliau vėl įlįsti į jį.
Projektuojant personažą, reiktų prisiminti tai, kad kiekvienas žmogus turi archetipą : jei jis vyras, tai gali būti karys, magas, meilužis, karalius, jei moteris – karalienė, motina, amazonė, šamanė, kurtizanė. S. Bernotaitė publiką skatino nebijoti improvizuoti, kurti charakterį, kuriame būtų susipynę keli skirtingi archetipai. Dar kartą klausytojams pavyzdžiu pateikusi gana stereotipišką moterį – Virgą, – rašytoja paragino nevengti veikėjams suteikti bruožų, būdingų tam tikroms žmonių grupėms.
Norint sukurti įtraukiantį romano tekstą ir pasiekti, kad skaitytojai patys įsivaizduotų veiksmo detales, patartina kuo labiau koncentruoti tekstą. Rašytoja pabrėžė, jog svarbiausia – veiksmas, o ne netiesioginė kalba, pasakyta už kabučių.
Patarimus, išsakytus paskaitos metu, bus galima rasti S. Bernotaitės knygoje „Laisvojo rašymo elementai“, kurioje glūdi patirtis, sukaupta per aštuonerius „Grafomanijos“ tinklaraščio gyvavimo metus. Knyga, visiškai nauja ir pristatyta knygų mugėje, artimiausiu metu pasirodys ir knygynuose.
