Kinai meilės vienas kitam nelinki
Knygos pristatyme kartu su autore dalyvavo žurnalo ,,Moteris” vyriausioji redaktorė G. Michnevičiūtė, Kinijoje viešėjusi savaitę, bei keliautojas, žurnalistas V. Radzevičius, ten praleidęs mėnesį.
Eglė Aukštakalnytė – Hansen knygų mugėje (L. Balandžio (Žmonės.lt) nuotr.) Renginį E. Aukštakalnytė – Hansen ir G. Michnevičiūtė pradėjo pasveikindamos skaitytojus su naujaisiais metais, kurie pagal rytiečių tradiciją prasidėjo vasario 19 dieną. Autorė svečiams siūlė pasivaišinti mandarinais, Kinijoje laikomais sėkmės, draugystės, džiaugsmo simboliu, o per šventes dovanojamais artimiesiems linkint sveikatos ir harmonijos gyvenime. Autorė pasakojo teoriją, kodėl kinai paprastai vieni kitiems nelinki meilės: ,,Nes ji skausminga. Kinų kalba žodis ,,meilė” ir tariamas ,,ai” “.
Įspūdžiais apie šioje Rytų Azijos šalyje praleistą laiką dalinosi visi trys svečiai. G. Michnevičiūtei labiausiai įsiminė, kad kinai nori liesti atvykėlius, iš jų juokiasi, spokso, nesupranta mūsų kūno kalbos. V. Radzevičius prisimena kultūrinius skirtumus – faktą, kad kinai visur spjaudosi, šiukšlina, valgo viską, kas turi keturias kojas, išskyrus stalą ir kėdę, bei yra labai triukšmingi. Keliautojas pasakojo, kaip restorane užsisakius vištienos, kulinarai gyvūną iš pradžių parodo gyvą, paklausia, ar tinka, o po pusvalandžio jis jau garuoja ant užsisakiusiojo stalo.
Pati E. Aukštakalnytė – Hansen pirmą kartą Kiniją išvydo per olimpines žaidynes 2008 m. ir netrukus atvyko čia gyventi, kadangi vyrui šioje šalyje buvo pasiūlytas darbas. Pirmas jos prisiminimas – oro uoste vaikštantys kareiviai, matuojantys visų atvykėlių temperatūrą. Taip siekta apsaugoti valstybę nuo siaučiančių ligų. Dar jai labai neįprasta, kad vietiniai pernelyg draugiški, nepažįstami puola sveikintis, grabinėti ir su tavimi fotografuotis, kaip su kokiu eksponatu. Taip elgiasi kone kiekvienas. ,,Ar man kai kas negerai, ar jie kažkokie kitokie? – mintyse kurį laiką svarstė autorė. – Aš supratau, kad intymios erdvės žmogus čia neturi, jis yra visuomenės dalis. Mano intymi erdvė baigiasi ties nosies galiuku.”
Pristatyme netrūko ir juoko. Rašytoja pasakojo, kaip po sveikatos patikros daktaras pranešė, jog jos sveikata neatitinka kinų sveikatos standartų, tačiau kokie tie standartai ir kodėl autorė jų neatitinka – niekas nesivargino paaiškinti. Dar užsiminė apie temperamentingas kines, kurios kalba rėkdamos, jų pašnekesius, kai ateidavo tvarkyti namų, autorė girdėdavo iš toli. V. Radzevičius pridūrė, kad kažkada bandė išmatuoti moteriškių pokalbį decibelais. Matuoklis parodė 90, kai lėktuvo kilimo garsas – 130db. G. Michnevičiūtė prisiminė, kaip rankose laikydama lapą, ant kurio buvo parašytas viešbučio adresas, bandė susistabdyti taksi, tačiau visi vairuotojai pasišaipę atsisakė vežti. Aukštakalnytė – Hansen paaiškino: ,,Matyt, taip buvo dėl to, kad žmonės žino ne visus hieroglifus ir paprasčiausiai nesuprato, kas lape parašyta.”
Rašytojai teko susidurti ir su tradicine medicina, kuri jai priminė orų prognozę: ,,Kadangi pas jus yra per daug vėjo, kuris įskelia ugnį, o ji matoma iš jūsų akių obuolių, jums reikėtų valgyti daugiau drėgmę skatinančio maisto” , – autorei Pekine aiškino daktaras. Knygoje ji pasakoja apie vietinės medicinos ypatumus, aprašo, ką anot kinų reiškia skirtingi kūno ženklai, apie kokias ligas ir kokių organų sutrikimus gali pranešti sausos lūpos, slenkantys plaukai ar suskeldėjęs liežuvis.
Prisiminusi naujuosius metus autorė knygos pristatymą pabaigė šiais metais Kinijoje populiariu palinkėjimu, kuris išvertus į lietuvių kalbą reiškia ,,ožka ožka, avis avis”. Taip linkima, kad kiekvieną aplankytų sėkmė.
