,,Vėliava reiškia tiek, kiek mes į ją įdedam”, – šiais žodžiais diskusiją atvėrė Vilniaus Universiteto TSPMI docentė, humanitarinių mokslų daktarė Nerija Putinaitė. Jos mintį pratęsė istorijos tyrinėtojas, visuomenės veikėjas Darius Kuolys: ,,Labai svarbus emocinis santykis su vėliava. Vėliavos turinį sukuria kartos. Štai garsi Lietuvos istorinė vėliava – tamsiai raudonas audeklas su baltu Vyčiu. XVI amžiaus Lietuvos metraštininkas aiškina, kas yra Vytis. Tai suaugęs vyras, karys, kuris iškėlęs kalaviją gina savo Tėvynę. Mūsų vėliava yra susijusi su Tėvynės gynimu.”

D. Kuolys kviečia visus tarsi pro rakto skylutę pažvelgti ir išsiaiškinti, kokia yra lietuviškoji vėliavos reikšmė: ,,Algirdas Julius Greimas yra atkreipęs dėmesį į tai, ką lietuviškai reiškia vėliava. Vėliava – tai vėlių visuma, vėliuva. Senovės lietuviai ėjo į mūšį tikėdami, kad jie už savo nugarų vedasi protėvių vėles, eina kovoti su priešais stiprinami protėvių vėlių.”

Moderatorius Mindaugas Nefas šiek tiek paprovokavo diskusijos dalyvius: ,,Kodėl gi dabartinėje Lietuvos vėliavoje nėra Vyčio, kuris gintų Lietuvą?”

D. Kuolys atsakė: ,,Jei mūsų valstybės 1940 m. nebūtų okupavusi Sovietų Sąjunga, dabar mes turėtumėme Vytį, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vėliavą. Bet įvyko okupacija, mūsų partizanai bei disidentai kovojo su trispalve, todėl ji ir įgijo kovos už laisvę, pasipriešinimo blogiui simbolį.”

Kitas moderatoriaus klausimas buvo skirtas VU istorijos fakulteto dėstytojui, dr. Norbertui Černiauskui. ,,Tikriausiai vilniečiai ir miesto svečiai pastebėjo visai neseniai kabėjusias Lietuvos istorinę ir NATO vėliavas prie Žaliojo tilto skulptūrų bei Lukiškių aikštėje. Kokią informaciją gauna užsienietis, miesto svečias, matydamas vėliavas tokiose vietose?”

N. Černiauskas nusišypsojo ir pasakė: ,,Manau užsienietis sunkiai supranta, kas čia vyksta, kai vėliavos plevėsuoja ant Žaliojo tilto. Simbolis nieko nereiškia, jeigu jis neturi sąryšio su žmonėmis. Kuo labiau piliečiams reikia to simbolio, tuo jis yra aktualesnis. Yra ženklų, kurie gali būti sugrąžinti net iš rūsių… Šiemet vasario 16-ąją pastebėjau kur kas daugiau vėliavų nei būdavo anksčiau. Nežinau, ar tai susiję su žmonių sąmoningumu, ar su geopolitine situacija. Gerai, kad vėliavų ir simbolių sakralumas nėra ypač sureikšmintas ir žmonės gali daug plačiau jais naudotis. Pavyzdžiui, per šeimos šventę galima susitapatinti su valstybe ir prie namų išsikelti vėliavą. Tokiu būdu mes įprasminame simbolius.”

N. Putinaitė pasakojo, kaip buvo kuriama trispalvė: ,,Buvo paprašyta lietuvių audinių raštuose išrinkti dažniausiai pasikartojančias spalvas. Parinktos žalia ir raudona spalvos, bet atrodė per daug tamsios ir niūrios, todėl dėl linksmumo įpinta geltona – saulės spalva.” Docentė atskleidė, kad dar 1905 m. Jonas Basanavičius pasiūlė Lietuvos tautine vėliava pripažinti LDK vėlaivą su baltu raiteliu raudoname lauke, tačiau dėl neigiamų asociacijų su raudono lauko vėliavomis, kurios paplito per bolševikų revoliucinį judėjimą, daugeliui visuomenės veikėjų LDK vėliava neatrodė priimtina kaip atsikuriančios valstybės simbolis. ,,Vytis labiau asociavosi su kunigaikščių ir tarpukario Lietuva, tačiau emociškai mes esame labiau susisaistę su trispalve”, – pabrėžė N. Putinienė. Šiai nuomonei pritarė ir garbaus amžiaus moteris. Ji kartojo: ,,tikrai, tikrai.” Supratau, kad poniai ši diskusija yra labai svarbi – tarsi studijoje būtų diskutuojama apie jos asmeninį gyvenimą.

,,Vėliava – priklausymo bendruomenei ženklas. Iškeldamas vėliavą valstybei svarbia proga, pareiški solidarumą, demonstruoji vienybę su visuomene”, – savo mintis dėstė N. Putinaitė. Po šių žodžių tarsi pirštai per klavišus mano kūnu nubėgo šiupuliukai. Pažvelgiau į auditoriją. Pamačiau jaunuolius ir senyvo amžiaus žmonės. Vidutinio amžiaus lietuvių buvo nedaug. Taigi, kokia mes bendruomenė? Kur tie lietuviai, plūdę į šią salę per televizijoje rodomo veido diskusiją?

Staiga mano pamąstymus pertraukė moderatorius: ,,Ar tarp Vyčio ir trispalvės yra kokia nors priešprieša?” Vytauto Didžiojo universiteto profesorius dr. Jonas Vaičenonis išdėstė savo nuomonę, kad priešpriešos tarp šių simbolių nėra. Tačiau jis mano, kad yra tam tikra konkurencija. ,,1919 m., kai Lietuvai teko kautis už išlikimą, už valstybingumą, trispalvė tapo savanorystės simboliu. Savanorystės pradą galima stebėti per visų spalvų laikotarpius, kai 1918 metų pabaigoje ir 1919 metais atsiranda pirmieji karių skiriamieji ženklai ant uniformų. Tuos pačius trispalvius trikampius pastebėsime ir rezistencinės kovos laikotarpiu. Jeigu kalbėsime apie Vytį, tai reikėtų paminėti purpurinę – tarpukario Lietuvos prezidento institucijos – vėliavą.”

Dabartinė Lietuvos vėliava šalia istorinės buvo įteisinta 2004 m. liepos 8 d. LR Seimo. Jos prototipas – per 1410 m. Žalgirio mūšį LDK kariuomenės naudotos vėliavos. Lietuvos valstybinė istorinė vėliava – istorinis valstybės simbolis – audeklas, kurio raudoname lauke vaizduojamas sidabrinis šarvuotas raitelis ant balto žirgo, dešinėje laikantis virš galvos iškeltą sidabrinį kalaviją.

Vėliau diskusija pakrypo tautinio identiteto, tautinės savimonės link, o vėliavos tarsi prasmego į žemę. Šį nukrypimą man vis primindavo ta pati garbaus amžiaus moteris, kuriai diskusija atrodė gyvybiškai svarbi. Ji vis kartojo: ,,Nukrypot į šalį, nukrypot į šalį.” Nežinau, kodėl moderatorius diskusijos tėkmę pasuko šiek tiek kitu rakursu – toliau buvo kalbama apie tautinį identitetą ir Lietuvos istoriją.

Ko aš tikėjausi iš šios diskusijos? Čia ir yra visas Knygų mugės įdomumas. Tu eini į konferenciją, renginį, bet žinai tik temą. Kuria linkme ji plėtosis, gali tik nuspėti. Aš galbūt tikėjausi daugiau sužinoti apie mūsų ir kitų šalių vėliavas. Juk temoje nebuvo akcentuota būtent Lietuvos vėliava.

Šiai diskusijai skirta valanda ir 45 minutės nebuvo visiškai išnaudotos. Tačiau iš renginio kai ką išsinešiau. Geriau pamačiau ir suvokiau savo valstybės vėliavą. Mūsų vėliavą – bendruomenės simbolį.

Susiję