Publicistas A. Puklevičius: „Laisvė – suvoktas, panorėtas ir įsisąmonintas būtinumas“
Draugystė. Dainos. Ašaros. Galimybė rinktis. Darbas. Šypsenos. Šie ir dar daug kitų dalykų Vilniaus gatvėse sutiktiems žmonėms asocijuojasi su LAISVE, kurią švenčiame šiandien. Kovo 11-osios proga nagrinėjome, ar mokame vertinti turimą laisvę bei kiek suvaržymų dar yra likę mūsų visuomenėje.
Kvailio jausmus reikia įžeidinėti. Reikia įžeidinėti nuolat, kad jis bijotų kažką pratarti, kitą kartą pagalvotų: „Galbūt aš esu kvailas, galbūt man reikia mokytis?“ Paklausti, ar lietuviai yra laisva tauta, dauguma pašnekovų pritarė teiginiui, tačiau nurodė ir nemažai visuomenę varžančių veiksnių. Anot jų, vis dar nemokame bendrauti tarpusavyje ir priimti kitataučių, dažnas minėjo, kad laisvę riboja prasta finansinė padėtis. Vilniečiai ir miesto svečiai įvardijo ne tik kompleksus, bet ir pasiūlė, kaip jų atsikratyti, pvz., pradėti nuo savęs ir smarkiai neteisti kitų.
Apie tai kalbėjome ir su publicistu Aidu Puklevičiumi.
Kodėl žmonės taip skirtingai vertina laisvę?
1990-ųjų kovo 11-tą, ko gero, ne visi įsivaizdavome, kas bus ta laisvė. Naiviai svajojome, kad viskas savaime bus gerai, ir pamiršome, kad tapę laisvi ir nepriklausomi, mes niekada nebegalėsime nykščiu per petį rodyti į Maskvą ar dar kažką ir sakyti, kad kitas nusprendė už mus. Dabar mes patys atsakome už savo veiksmus, patys sprendžiame savo klaidas, nes tik taip galėsime džiaugtis savo pergalėmis.
Tiesa, šis procesas yra skausmingas. Juk niekam nėra malonu klysti, visada smagiau kaltę suversti kažkam kitam. Būtent dėl to kai kurių žmonių vertinimai, požiūris į laisvę yra pesimistiniai. Prieš 26-erius metus atrodė, kad viskas bus daug paprasčiau, bet laisvė niekada nebūna paprasta. Tai gana sudėtingas dalykas.
Daug žmonių kartoja, kad „prie ruso“ buvo geriau. Kaip manote, kiek laiko turi praeiti, kad žmonės savo laisvę įsivaizduotų kitaip ir vertintų tai, ką turi dabar?
Tai dvejopa situacija. Vieniems žmonėms buvo geriau ne prie ruso, o tiesiog seniau. Jei būtume okupuoti japonų, vokiečių ar islandų, sakytų tą patį: prie islando buvo geriau. Jie tiesiog seniau turėjo visus dantis, seniau ir sekso norėjosi ir galėjosi, seniau žolė buvo žalesnė… Tai yra natūrali žmogaus psichologinė būsena ir, mano nuomone, pagal tai galima nustatyti žmogaus senėjimą. Jei žmogus kartoja tokias frazes, jis tikrai nebesuvokia, kiek jam metų, jo smegenyse prasidėjo nesugrįžtamas senėjimas.
Tiesa, yra žmonių, kuriems tikrai „prie ruso“ buvo geriau. Tai – uždaro elito dalis bei tie, kurie pasikeitus sąlygoms nesugebėjo prisitaikyti. Tokie žmonės nesuvokia, kodėl jie, buvę to meto inteligentai, menininkai, turi žiūrėti, kaip kažkokie beraščiai važinėja mersedesais. Juk seniau jie gaudavo garantuotą stipendiją, nepriklausomai nuo to, kad per visą gyvenimą buvo išleidę du poezijos rinkinius po 50 eilėraščių. Žinoma, jiems tada tikrai buvo geriau.
Beje, dar gali atsirasti jaunosios kartos atstovų, kurie tų laikų nepatyrė, bet juos tiesiog mitologizuoja. Jie sunkiai gali įsivaizduoti kokio totalaus šūdo laikai tai buvo. Taip, mes gyvenome, bet nepriklausomai nuo šito, o ne to dėka.
Kiek laiko turi praeiti? Ko gero, visiškai nugrimzti istorija. Kai visa tai bus taip toli, kad mes apie tokius dalykus kaip blatas ir deficitas galėsime skaityti tik Vikipedijoje tam, kad suprastume, kas tai per sąvoka.
O pati frazė „prie ruso buvo geriau“ yra toks oksimoronas… Prie ruso niekada negali būti geriau, jeigu mes rusą suvokiame kaip sovietiją. Bet net ir suvokiant kaip Rusijos imperiją, situacija ta pati.
Žmonės, sakantys, kad „prie ruso buvo geriau“, dažnai priduria, kad šiais laikais jų laisvę varžo Europos Sąjunga. Ką apie tai manote?
Žinoma, visos šalys, kurios atstovaujamos Briuselyje, turi laikytis tam tikrų taisyklių. Vis dėlto per tas biurokratines taisykles gavome laisvo kapitalo, prekių ir žmonių judėjimą. Tik iki Pirmojo pasaulinio karo žmogus galėdavo važiuoti per visą Europą nerodydamas paso. Po to buvo įvesti muitai, tarifai, pasų kontrolė.
To kaina, žinoma, yra bendrų taisyklių priėmimas. Tik taip įmanoma užtikrinti, kad viena šalis neturėtų galimybės nesąžiningai konkuruoti su savo partnerėmis. Žinoma, galime elgtis taip, kaip norvegai arba šveicarai. Jie nedalyvauja priimant bendras taisykles, bet turi jų laikytis, nes taip pat priklauso bendrajai Europos ekonominei erdvei.
Ko žmonėms dar reikia valstybėje, kad tikrai galėtų save vadinti laisvais žmonėmis?
Pagarbos sau, lygiai tokios pačios pagarbos kitam. Tai nereiškia, kad reikia gerbti kiekvieną individą nepriklausomai nuo jo poelgių. Yra žmonių, kurių nei veiksmai, nei žodžiai nenusipelnė pagarbos ir tai jiems reikia atvirai sakyti. Tolerancija negali būti bekraštė. Politinis korektiškumas, kuris vis labiau įsivyrauja, kartais mums neleidžia įvardyti dalykų tikraisiais vardais dėl baimės įžeisti kažkieno jausmus. Kvailio jausmus reikia įžeidinėti. Reikia įžeidinėti nuolat, kad jis bijotų kažką pratarti, kitą kartą pagalvotų: „Galbūt aš esu kvailas, galbūt man reikia mokytis?“. Nėra nieko blogiau nei agresyvus bukumas ir jo toleravimas.
Taip pat trūksta mokėjimo džiaugtis ir daugiau šypsotis. Manau, dėl to kaltas klimatas. Visas Baltoskandijos lankas yra linkęs į savižudybes, ilgi tamsūs vakarai tam turi įtakos. Pripažinkime, žmogus yra gamtos dalis.
Laisvė dažnai nužeminama iki vien materialinių pasirinkimų. Iš dalies tai yra teisinga, nes žmogus, kuris priverstas galvoti, iš kur gauti duonos kąsnį, sunkiai gali vadinti save laisvu. Juk nors ir teigiame, kad laisvė yra dvasinė būsena, vis dėlto nuo organizmo fizinių poreikių priklauso labai daug. Apie laisvę gali galvoti tik tada, kai nesi priverstas galvoti apie pačius būtiniausius dalykus.
Ar jauniems žmonėms įmanoma suprasti laisvės kainą, jei jie tiesiog nėra gyvenę be jos?
Visi esame buvę situacijoje, kai mums kažką draudžia. Nerastume žmogaus, kuris visada viską galėjo daryti. Žinoma, jaunoji karta nėra patyrusi valstybinės priespaudos, ir duok Dieve, kad nepatirtų, nes tai nėra normali būsena. Tiesa, valstybė yra tam tikras prievartos mechanizmas. Būtent per prievartą užtikrinama, kad laikytumėmės įstatymų, kad mokėtume mokesčius. Mes patiriame švelniąją priespaudą, duok Dieve, kad jaunoji karta nepatirtų tos žiauriosios, diktatūrinės priespaudos, tegul apie ją tik skaito ar žiūri filmuose.
Kas Jums pačiam yra laisvė?
Suvoktas, panorėtas ir įsisąmonintas būtinumas. Iš pradžių atrodo, kad šis dalykas tau primestas ir tu jį turi daryti, bet vėliau supranti, kad tu jį nori daryti. Kitas dalykas, be kurio neįsivaizduojama laisvė – saiko jausmas. Saikas padeda laisvę priartinti, daug lengviau ją pajusti ir suvokti, jog laisvė neįmanoma be atsakomybės. Laisvas esi tik tada, kai esi pasiryžęs atsakyti už tai, ką esi padaręs ir savo kailiu pajusti laisvės kainą.
Laisvė – suvokimas, kad savo paties poelgius aš riboju ne dėl to, kad man kažkas „spardytų į užpakalį“, laikytų už rankos ar aprengtų dryžuotais drabužiais, bet dėl to, kad aš suprantu, jog darau tai, už ką galiu prisiimti atsakomybę. Reikia jausti saiką, neužlipti kitam žmogui ant galvos, nelįsti į jo asmeninę erdvę ir į jo laisvę. Laisvė – geras jausmas.
Ačiū už pokalbį.
Žmonių mintys apie laisvę ir visas interviu su publicistu Aidu Puklevičiumi VU KF žurnalistikos bakalauro antrakursių kuriamoje laidoje „Per studento prizmę“
