Prezidentienė Sofija Smetonienė – asmenybė, pagaliau radusi savo autorių
„Apie seseris Chodakauskaites galėčiau rašyti ir rašyti, – šyptelėjo istorikė Ingrida Jakubavičienė, paklausta, ar šios šeimos moterys – ją suradęs personažas, – grožinių kūrinių autoriai kuria personažus, o istorinių knygų veikėjai patys randa savo autorių.“
I. Jakubavičienė naujoje knygoje pristatė Antano Smetonos žmonos Sofijos asmenybę. Andriaus Murausko nuotr. Paskutinę Vilniaus knygų mugės dieną pristatyta istorikės Ingridos Jakubavičienės monografija „Duetas: Antanas ir Sofija Smetonos“. Tai antroji šios kūrėjos knyga, kurioje kalbama apie vieną iš įdomiausių, tačiau ilgus metus pamirštą, tarpukario Lietuvos moterų – prezidentienę Sofiją Chodakauskaitę-Smetonienę.
Sekmadienio vidurdienį pilna parodų rūmų salė klausėsi ne tik Ingridos Jakubavičienės, bet ir jos kolegės, istorikės Dalios Bukelevičiūtės minčių apie moterų gyvenimą pirmosios Lietuvos respublikos metais. Iki pat pernai pasirodžiusios Jakubavičienės knygos „Seserys. Sofija Smetonienė ir Jadvyda Tūbelienė“ rašytojų dėmesio ilgus metus sulaukdavo tik aukštas pareigas ėjusių vyrų gyvenimai, o jų žmonos, visai kaip ir tarpukario visuomenėje, likdavo nuošalyje. „Tai buvo tuščia terpė ir gal net baltoji dėmė, kurią Ingrida Jakubavičienė užpildė ir ištaisė“, – teigė pristatyme dalyvavusi istorikė Dalia Bukelevičiūtė.
Knygos autorė atskeidė, jog Antanas ir Sofija buvo darnus duetas, puikiai papildęs vienas kitą, tačiau retas, kuris žino, jog stiprioji šeimos pusė iš tiesų buvo ponia Sofija. Tarpukario moterys negalėjo tiesiogiai dalyvauti šalies politiniame gyvenime, o išsilavinusiai, kelias užsienio kalbas mokančiai Sofijai Smtonienei tai buvo itin įdomu. Tad ji nuolat lankydavosi renginiuose, kuriuose stengdavosi pastebėti ir išgirsti detalių, galinčių turėti reikšmės Lietuvos valstybės valdymui. Pasak pristatyme kalbėjusių istorikių, puiki intuicija bei išmintis pavertė šią moterį kone Pilkuoju prezidento Smetonos kardinolu. „Ji žinojo, kaip patarti vyrui, su kuo ir kada bendrauti, jog atneštų naudos savo šaliai, kurią labai mylėjo“, – teigė I. Jakubavičienė.
Monografijoje ne tik daugybė iki šiol nežinotų detalių apie poros gyvenimą, bet ir gausu nematytų nuotraukų iš įvairių šalių archyvų, tarpukario šeimų privačių fondų. Rengti Smetonų šeimos apybraižą taip pat padėjo Klivlando (JAV), kuriame po pasitraukimo gyveno Sofija ir Antanas, lietuvių centras.
Autorė pristatymo metu pasidžiaugė, jog lietuviams tiek šalyje, tiek už jos ribų, šiandien rūpi jų tautos istorija bei žmonės, pradėję kurti valstybę. Pasak jos, tik tautiečių palaikymas ir didelis susidomėjimas istorinėmis asmenybėmis, kurios pagaliau rado vietą savo šalies literatūroje, skatina ją ieškoti ir rašyti apie tai, kas anksčiau buvo pamiršta.
