Literatūros apžvalgininkas Marius Burokas: „Būti kritiku neapsimoka“
Poetas, publicistas ir literatūros apžvalgininkas Marius Burokas – užkietėjęs skaitytojas. Internetiniame dienraštyje Bernardinai.lt net turėjo rubriką tokiu pavadinimu – „Užkietėjusio skaitytojo kronikos“. Rubrikos jau nebėra, bet dėlto prastesniu skaitytoju jis netapo. Atvirkščiai – iš skaitytojo „užaugo“ iki knygnešio. Bent dabar galima jį taip vadinti po praėjusiai metais vykusios Vilniaus knygų mugės, kurioje tapo pirmuoju „Naujojo knygnešio“ premijos laureatu. Ją gavo už sugebėjimą apie knygas ir literatūrą kalbėti įdomiai, neverčiant savo skaitytojo nuobodžiauti ir padedant jam plėsti akiratį ne tik vietinės, bet ir pasaulio literatūros plotuose.
Literatūros kritiku M. Burokas savęs nelaiko, jam mielesnis literatūros apžvalgininko apibūdinimas. Benedikto Januškevičiaus nuotr. Esate rašytojas, vertėjas, literatūros kritikas, ar labiau tiktų apžvalgininkas?. Ką reiškia gyventi taip pasinėrus į literatūrą? Ar pasauliai nepradeda maišytis?
Labiau tiktų apžvalgininkas. Nesu kritikas, dažniausiai pristatau knygas, jas apžvelgiu, anonsuoju naujienas. Recenzijas rašau labai retai. Na, literatūra yra mano gyvenimo būdas ir pragyvenimo šaltinis. Bet nelaikau jos vien darbu ir knygų neskaitau vien iš pareigos. O pasauliai kažkaip nesimaišo, jie ir taip visi susiję: seki knygų naujienas, rekomenduoji įdomesnes leidykloms, gauni ką nors iš jų versti. Viskas susiję, bet darniai.
Ar Jums sunku skaityti knygą iškart jos nevertinant? Kaip atrodo Jūsų skaitymas?
Knygą pirmąkart skaitau kaip knygą, nevertindamas. Nieko nebraukau, tik užsirašau į galvą šovusias mintis ant lapuko ar knygos priešlapyje pieštuku. Vėliau, jei reikia knygą pristatyti, pasibraukiu citatas, dar užsirašau pastabų. Jei knyga bloga ar man nepatinka, dažnai metu nebaigęs. Neturiu tiek laiko, kad skaityčiau viską.
Kaip vertinate literatūros kritikos padėtį Lietuvoje?
Padėtis nėra iš linksmųjų. Kritikų yra, bet jų darbas nevertinamas, menkai apmokamas, o ir rašytojai atprato pasikliauti kritiku, rimtai į jį žiūrėti, dažnas kritiką priima asmeniškai. Tad kritiku būti paprasčiausiai neapsimoka, vien pašaukimu ar entuziazmu gyvas nebūsi. Dauguma kritikų turi galybę kitų darbų, dažniausiai akademinių, nebeliko tęstinės kritikos tradicijos, nėra juos vienijančių institucijų, jiems skirtų renginių. Kritikas Lietuvoje dabar – savotiškas Don Kichotas, kuris turi būti pasiruošęs gana neigiamam požiūriui į jį.
Viename interviu esate sakęs, kad nemėgstate rašyti recenzijų, nes Jums nepatinka pyktis. Ar tai reiškia, kad Lietuvoje literatūros kritikai sunku augti, todėl, kad esame „pusbrolių šalis“?
Iš dalies esame „pusbrolių šalis“. Kritikai reikia drąsos ir supratimo iš rašytojų pusės, o jo, kaip jau minėjau, dažnai nebūna. O ir kritika turi būti ne linkusi į asmeniškumus, bet tiksli ir nešališka. Dabar „pajudinus“ kokį žinomesnį autorių, suabejojus kuria nors jo knyga – kyla tikra atsirašinėjimų, komentarų, pykčio ir nuoskaudų audra. Ne vienam literatui praverstų žinoti savo klaidas ir silpnybes, bet ne visi tai nori žinoti.
Kokiu principu vertinate knygas?
Labai asmeniškai stengiuosi nevertinti, vis tiek ieškau platesnio lietuvių ar pasaulio konteksto, žiūriu, kaip knyga į jį „įsipaišo“, kiek ji aktuali ir įdomi dabartiniam skaitytojui, ką naujo gali jam duoti, kuo sudominti. Svarbu ir literatūros ribų plėtimas, naujovė. Kita vertus, svarbus ryšys su tradicija, jos permąstymas, žaidimas ja.
Įvairiuose kultūros leidiniuose ir interneto platybėse galima atrasti, kad Jūs apžvelgiate gana įvairią literatūrą. Kaip manote, kodėl kiti kritikai vengia populiariosios literatūros?
Na, mūsų kritikas mokomas vertinti tik vadinamąją „elitinę“ literatūra, o populiarioji lieka užribyje, nors kaip tik ji labiausiai sociologiškai, o gal net ir kultūrologiškai vertinga. Be to, šiais laikais, nebėra griežtos žanrų takoskyros net ir lietuvių literatūroje. Pavyzdžiui, kas yra K. Sabaliauskaitės romanai, J. Melniko antiutopijos, Undinės Radzevičiūtės žaidimai? Kita vertus mes neturime nei stiprios detektyvo, trilerio ar fantastikos tradicijos, nei apie jas gerai nusimanančių kritikų. Nėra paklausos?
Ar tenka girdėti iš kitų rašytojų, kad jie pasigenda geros kritikos? O gal kaip tik rašytojams kritika yra nenaudinga ir nemaloni?
Tenka. Bent jau mano kartos rašytojai argumentuoja ir kalba panašiai kaip ir aš. O kritika rašytojui gali būti nemaloni, bet ji visada yra jam naudinga. Deja, ne visi tai suvokia.
Kaip pats reaguojate, kai kritika yra rašoma apie Jūsų kūrybą? Ar kada supykote perskaitęs ar išgirdęs nelabai malonų vertinimą?
Visada susidomėjęs perskaitau. Vertinimų mano poezijai yra buvę visokių: ir malonių, ir nelabai, bet stengiuosi nedaryti iš musės dramblio, nereaguoti asmeniškai, pagalvoti, kodėl kritikui vienas ar kitas dalykas nepatiko. Nematau prasmės pykti ant žmogaus tiesiog išdėsčiusio savo nuomonę. Gal pykčiau, jei ji būtų nekompetentinga ar pritempta, bet taip, ačiū Dievui, man dar nepasitaikė.
Kaip vertinate žiniasklaidos vaidmenį literatūros kritikos atžvilgiu? Ar tai tik kultūrinių leidinių „reikalas“?
Tai neturėtų būti vien kultūrinės spaudos reikalas. Bet mes didžiojoje žiniasklaidoje neturime net normalios kultūros skilties, tai ką jau kalbėti apie kritikos tekstus. Neįdomu, neapsimoka – tai dažniausiai išgirsti iš šių leidinių redaktorių. Tad turim, ką turim.
Ar rašytojai yra geresni literatūros „vertintojai“ ir vartotojai nei, pavyzdžiui, literatūrologai ar kritikai?
Nebūtinai. Rašytojas gali žinoti, nujausti ar matyti am tikrus kūrinio „padarymo“ mechanizmus, amato dalykus, žinoti, geras kūrinys, ar ne. Tą patį gali ir geras kritikas. O ir daugumą kritikos pas mus rašo rašytojai. Tik rašytojui sunkiau atsikratyti šališkumo, bičiulystės, įsipareigojimų saitų.
Kaip manote, ar literatūros kritikais gali būti visi prisiekę skaitytojai, ar tik specialiai tam „apmokyti“ žmonės (t.y. baigę literatūros studijas)?
Prisiekę skaitytojai nėra profesionalūs kritikai. Jie savo nuomonę gali reikšti tinklaraščiuose, interneto puslapiuose, balsuodami knygų rinkimuose. Yra pakankamai daug svertų. O kritikai turi dirbti savo darbą – profesionaliai ir nešališkai rašyti ir kalbėti apie knygas.
