Kaip įprasminti partizanų atminimą?
„Temos apie partizanus aktualumą liudija faktas, kad Kremliaus informacinio karo strategai partizanus pasirinko kaip nuolatinių atakų taikinį. Dėl šios priežasties ir atsiranda noras pateikti viską ir iš kitos pusės – kuriami filmai ir laidos, rašomos knygos ir tęsiamos nesibaigiančios diskusijos“, – teigia LRT TELEVIZIJOS žurnalistas, redaktorius, filmų kūrėjas Aleksandras Matonis.
Dainavos apygardos Kazimieraičio rinktines partizanai. Iš kairės sėdi Jonas Budėnas-Klebonas (žuvo 1950 09 18-21) ir jo sesuo Sofija Budėnaitė-Ramunė (žuvo 1949 09 10), trečias - Vanago grupės vadas Jonas Jakubavičius-Rugys (žuvo 1948 09 16), ketvirtas - Vytauto tėvūnijos vadas Teofilis Valickas-Balys (žuvo 1949 09 10). 1948 m. balandis. Lrs.lt muotrauka Nesunku būtų surasti žmogų, kuris pasakytų, jog dabartinė visuomenė nesidomi, kas vyko prieš dešimtmetį, o ką jau kalbėti apie penkiasdešimt ir daugiau metų atgal. Tačiau atsiranda ir tokių, kurie teigia, jog Lietuvos istorija gyva, o domėjimasis praeities įvykiais nereikalauja išskirtinio intelekto ar charakterio bruožų – tam reikia tik pagarbos tam, kas vyko prieš mus, ir atnešė tai, ką turime dabar.
Prieš septynis dešimtmečius Lietuva išgyveno sunkų periodą, tačiau, kaip ir visais laikais, atsirado žmonių, kurie ryžosi pasipriešinimui. Tai buvo partizanai, kurie buvo vadinami tautos drąsuoliais, dėl bandymo priešintis sovietų okupacijai.
Kyla klausimas, ar pakankamai yra skiriama dėmesio ir tinkamai įprasmintas partizanų atminimas? Ar lietuvių tauta dar mini tuos, kurie gynė šalį, palikę šeimas ir su nerimu laukiančius artimuosius? Bendro atsakymo nėra, tačiau pasvarstymų – nemažai.
„Praėjo daugiau kaip šešiasdešimt metų nuo organizuoto pasipriešinimo sovietinei okupacijai pabaigos. Mano nuomone, su pasitraukiančia laisvės kovų dalyvių ir liudytojų karta silpnėja mūsų emocinis ryšys su šiais įvykiais. Vis dėlto, dauguma mūsų tebėra susiję su laisvės kovomis per šeimų ir artimųjų istoriją“ – mano žurnalistas A.Matonis.
Pokalbio metu su A. Matoniu išryškėja susiformavęs požiūris ir į Lietuvos istoriją, ir jos svarbą dabartinei visuomenei. Į klausimą, ar pakankamai yra skiriama dėmesio partizanų kovoms, mūšiams ir pergalėms įprasminti, pašnekovas pateikia svarią nuomonę, jog tai, kas vyko praeityje, dabar bandoma įprasminti meniniais ir dokumentiniais filmais, įvairiomis parodomis bei knygų gausa.
Šį pavasarį žiūrovus pasieks naujas A. Matonio filmas, skirtas partizanų temai plėtoti – „1945. Kalniškė – lūžio taškas“. Tai – dokumentinis, istorijos populiarinimo filmas, kuriuo kūrėjai siekia sukurti gyvą, įdomų ir dinamišką vaizdą, pritrauksiantį platų žiūrovų susidomėjimą – nuo jauniausių Lietuvos gyventojų iki tų, kurie galbūt dar mena tų laikų istoriją. Filme bus derinamos liudytojų ir ekspertų nuomonės, tiriamieji eksperimentai bei gausios kautynių rekonstrukcijos scenos, kurios filmui suteiks gyvumo ir tikroviškumo.
Apie partizanus yra sukurta daugiau dokumentinių filmų nei vaidybinių, tačiau ir jų nėra tiek daug. Pasak A. Matonio, „juos galima suskaičiuoti ant rankų pirštų“. Tuo metu parodų ir renginių yra kas daugiau, kaip ir knygų, pradedant nuo partizaninio karo dalyvių ir liudytojų prisiminimų iki tiriamųjų monografijų.
Paroda „Laisvės kova laimėta! Kaišiadorių krašto partizanų istorija“ buvo pristatyta šiemet Tuskulėnų rimties parko memorialiniame komplekse. Informatyvūs plakatai, kontekstą praplečiantys tekstai bei gyva istorija alsuojančios nuotraukos nepastebimai priverčia grįžti prie tų, kurie stojo į kovą prieš Rusijos agresorių. Kruopščiai atrinkti faktai, minimos žymių partizanų vadų pavardės leidžia iš arčiau pažvelgti į XX amžiaus negandas, bandyti aiškiau suprasti buvusią situaciją ir kelias akimirkas, sučiaupus lūpas, skirti tiems, kurie nebijojo nei ginklo įremto į smilkinį, nei mirties.
Karo mokslų instituto Karo istorijos centro vyriausias mokslo darbuotojas profesorius Valdas Rakutis tikina, jog partizanų tema yra aktuali vien dėl to, jog ji liečia tiek valstybę, tiek atskirus žmones ir vietos bendruomenes. Tai esą iš esmės paskutinis vykęs tikras karas mūsų šalyje. Kita vertus, pasak V. Rakučio, partizaninio karo svarba mažės dėl elementaraus proceso – atsiras naujų įvykių, kurie nustelbs praeities išgyvenimus.
„Dėmesio partizanų kovoms, mūšiams ir pergalėms įamžinti yra skiriama pakankamai, jis turi būti palaikomas, nes yra „budinti“ informacinio karo su Rusija tema. Tik jos forma turėtų palaipsniui keistis: nuo mūšių ir pergalių, kurios nėra iš tikrųjų tokios svarbios, pereiti prie gilesnio tyrimo, kuriame būtų siekiama suprasti, kas iš tikrųjų vyko Lietuvoje tuo metu, ir kokias pasekmes atnešė“, – pažymi V. Rakutis.
Pasak profesoriaus, ypatingai svarbu kurti kokybiškus, gilius atminties produktus, daugiau dėmesio skiriant kokybei, o ne kiekybei. V. Rakučio teigimu, reikia daugiau meninių filmų apie partizanuns, kurie būtų vaizduojami per žmogaus išgyvenimų prizmę, taip sukuriant žiūrovams patrauklų produktą aktualia tema.
Kalbėdamas apie knygas partizanų tematika, V. Rakutis pabrėžia, jog viską atskleisti viename kūrinyje yra sudėtinga, jei apskritai įmanoma. Jo nuomone, tai turėtų būti tokie kūriniai, kurie skaitytojui leistų pažinti, įsijausti ir suprasti realią situaciją, kokia buvo tuometėje Lietuvoje. „Tai turėtų būti ir įdomios, ir parodančios abi puses knygos. Tokios, kaip Jono Avyžiaus „Sodybų tuštėjimo metas“, – mano profesorius.
Nors įdomių knygų sukurta nemažai, tačiau karo istorijos dėstytojas mano, jog jaunesniąją kartą domėjimusi istorija reiktų budinti ne vadovėliais ir knygomis, o pasitelkus kitas priemones: „Jauniesiems gyventojams geriausiai tinka aktyvios priemonės – žygiai, bunkerių statymas, eksperimentinė archeologija ir panašūs renginiai. Manau, kol bus ši mūsų valstybė, partizanų tematika niekur nedings“.
Tiek A. Matonis, tiek V. Rakutis laikosi nuomonės, kad partizanų kovos ir šis istorinis etapas nebus užmirštas, nes jis gyvas žmonių prisiminimuose, įamžintas filmuose, knygose, apie jį primena ir rengiamos parodos.
