,,Šiek tiek užtruks, kol galėsime lankyti senelius. Dabar vakarienės metas,“ − paaiškina mūsų koordinatorė, jauniesiems maltiečiams atstovaujanti Ieva Čepaitytė.

Pirmą kartą atvykstu į Vilkpėdės slaugos namus. Ši ligoninė įsikūrusi atokioje Vilniaus miesto dalyje, Vilkpėdėje, todėl mes čia atvykstame pigiausiu transportu – autobusu. Kai prieš kelias savaites sužinojau, kad teks daryti reportažą, pasisiūliau kartu su jaunaisiais maltiečiais dalyvauti vienoje iš jų veiklų.

Šiandien mūsų jaunųjų maltiečių grupėje – šeši asmenys. Tarp jų du visai jauni vaikinukai iš pataisos namų, kuriuos atlydi ir išlydi prižiūrėtojas. Juodais ir pilkais sportiniais kostiumais vilkintys berniukai linksi galvomis ir seka mums iš paskos, kaip vėliau sužinau, džiaugdamiesi nors trumpa laisvės akimirka.

Po vakarienės Ieva nusiveda mane į vieną iš palatų, parodo kitokį vaizdą. Pirmiausia, išvystu nedidelį baltą kambarį su keturiomis lovomis ir keturias žilagalves senoles skvarbiais ir klausiančiais žvilgsniais. Viena močiutė, kurios lova su vaizdu pro langą, išsiskiria iš visų. Nesunku suprasti kodėl: tvarkingai sušukuoti plaukai, raudonas megztukas ir veidą puošianti šypsena. Netrukus sužinome, kad ji – Apolonija.

Apolonija pasakoja, kai pamato, ką kasdien regi pro nedidelį savo palatos langą, aikteli iš nuostabos. Tikina, kad smagu matyti vaizdą į mišką, bet dar smagiau, kai ją aplanko.

Staiga įeina viena iš seselių, paprašyta pakelti ligonės lovą. Lyg statmena siena lova nepasikelia, o seselė ima piktintis, mat, lova daugiau nebepasikelia.

Aš kiek susierzinau, kad nė vienai iš seselių, regis, nerūpi, kaip jaučiasi šie seneliai. Būdama pati anūkė, pagrįstai rūpinuosi jų gerove.

,,Nesijaudinkit“, − tada sakiau Apolonijai.

,,Aš visada šypsausi, − prisipažįsta šypsodamasi. − Šypsena – mano ginklas prieš jų pyktį.“

Vėliau pradėjus mūsų jauniausiajam komandos nariui klausinėti kodėl ji čia, Apolonija sutrinka. Ją ištiko nelaimė – partrenkė mašina. Dėl sužalojimų ji priversta būti šioje įstaigoje. Paklausta, kiek laiko ji čia guli, Apolonija atsidūsta ir tarsteli ,,ilgai“. Tuo metu, jos veide išvystu tikrų tikriausią namų ilgesį. Tačiau tuoj vėl pralinksmėja ir priduria, kad jos dukra čia dirba, todėl ji nesijaučia itin vieniša. Netrukus atsisveikiname su Apolonija, kadangi turime dar aplankyti ir kitus senjorus. Tačiau prieš išeidama suspaudžiu Apolonijos ranką ir prižadu dar sugrįžti.

Kitoje palatoje viena iš močiučių pamato mus ir ima verkti bei murmėti rusiškai. Mūsų grupė labai susijaudina: kaip elgtis? Ką daryti?

,,Paklausk ar jai ką nors skauda“ – paprašau vieno iš vaikinų paklausti rusiškai.

,,Nieko jai neskauda, − gūžteli šis. – Daugelis palūžta, kai būna uždarytas.“

Kilo pagunda įsivaizduoti, kaip elgčiausi šios močiutės vietoje – kai jautiesi vienišas, uždarytas, bet vis dar gyvybingas, nenugalėtas. Po keleto minučių išeinu iš palatos, norėdama užsirašyti užplūdusias mintis. Aš, kaip šios veiklos dalyvė, jaučiausi atsakinga, kad šie seneliai neliūdėtų. Juokiausi, pasakojau ir klausiausi. Esu jauna, bet bandydama parūpinti nors kelias linksmas akimirkas seneliams kartais pasijuntu sena. Vis dėlto, toliau šypsausi ir užkalbinu praeinančias močiutes, kurių lūpų kampučius iškreipia santūri šypsena ir išgąstis. ,,Ačiū“ – teprataria viena.

Iš pirmo žvilgsnio ši Maltos ordino pagalbos tarnyba Lietuvoje yra tarsi viena didelė šeima su savo jaunimu – jaunaisiais maltiečiais. Galbūt taip ir yra. Šiuo metu jaunųjų maltiečių grupės yra visoje Lietuvoje. Visas grupes vienija panašūs užsiėmimai: nuo vaikučių iš problematiškų šeimų globos iki dalyvavimo tarptautinėsė stovyklose. Tačiau Ieva užsimena, kad darosi vis sunkiau pritraukti jaunus žmones į jaunųjų maltiečių organizaciją.

Atėjus vėlyvam vakarui mes išeiname iš Vilkpėdės slaugos namų. Be vaikinų ir dar vienos merginos vardu Silvija, mūsų komandoje lieka tik jaunosios maltietės Agnė Atkočiūnaitė ir Ieva Čepaitytė. Mums važiuojant namo, Ieva prisipažįsta, kad šie seneliai jai duoda daugiau nei ji gali jiems duoti.

,,Viena močiutė sakė, kad reikia gyventi šia akimirka, − prisimena mergina. – Reikia tikėti, kad viskas yra gerai. Jei yra gerai tau, bus gerai ir kitiems.“

Susiję