Potraukis poezijai atsirado jau mokykloje

Ievos Kasperavičiūtės kūrybos kelias prasidėjo anksti. „Kaip ir visi maži vaikai pradėjau visokius eilėraštukus rašyti dar pradinėse klasėse“, – pasakojo Ieva. Tačiau rimčiau į kūrybą susitelkė jau gimnazijoje. Mokyklą lankiusi kartu su savo knygelės iliustratore Vaida Jankūnaite, Ieva prasitarė, kad jau tada norėjusi, kad jos kūrinius iliustruotų Vaida. „Vaida būdavo mano eilėraščių vertintoja. Sakydavo: „Oi, kaip gražu! O čia nelabai…“, – juokdamasi prisimena Ieva.

Kupina nostalgijos mergina pasakojo, kad gimnazijoje norėjo rašyti kaip jos mėgstami vaikystės rašytojai – Martynas Vainilaitis, Violeta Palčinskaitė. Pati knygelės sukūrimo idėja taip pat buvo mėgstamų rašytojų įkvėpta – skaitydama jų kūrinius Ieva panoro sukurti ką nors tokio ir pati. Pradėjusi kurti ji nė nemanė, kad sukūrė eilėraštį vaikų auditorijai, tačiau jos gimnazijos mokytojos pastebėjimai, kad eilėraštis tinkamesnis vaikams, pakeitė jos nuomonę. Ir nuo to karto, kaip teigia ji pati, „užsivedė“ parašyti vieną geriausių savo eilėraščių. Po jo sekė dar keletas ir jų vis daugėjo. „Kai tų eilėraštukų susirinko daugiau, pagalvojau, kad galbūt būtų įmanoma sukurti knygelę“, – kalbėjo autorė.

Nacionalinis vaikų literatūros konkursas

Išleisti savo knygą nėra taip paprasta, todėl mergina džiaugiasi, kad jos kelyje atsirado paramos ir labdaros fondas „Švieskime vaikus“. „Man labai pasisekė, kad mane atrinko ir tos knygos atsiradimo kelias labai palengvėjo“, – pasakojo Ieva. Knygą teko daugybę kartų redaguoti kartu su mokytoja ir iliustratore Vaida, kol „galutinius taškus“ sudėjo paskutinioji knygos redakcija.

Ievos teigimu, Nacionalinis vaikų literatūros konkursas, organizuojamas paramos ir labdaros fondo „Švieskime vaikus“, yra pakankamai didelis ir sudėtingas. Kartu su Ieva dalyvavo dar 44 autoriai, o komisija rinkosi iš 64 niekam nežinomų kūrinių. Į šį konkursą savo knygas siunčia ir pripažinti vaikų rašytojai, ir tokie rašytojai – naujokai kaip Ieva. Kūriniai skaitomi anonimiškai ir komisija nežino, kieno kūrinį jie skaito. Vardus ir pavardes atskleidžia vėliau, kuomet išrenka geriausius kūrinius. Konkurse dalyvauja tie kūriniai, kurie yra sukurti skaitytojams iki 10 metų. Atsižvelgiama į kūrinių originalumą, aktualumą, svarbu, kad kūrinys anksčiau nebūtų publikuotas jokia forma.

2015 metais šiame konkurse Ieva užėmė trečiąją vietą ir jos knygelė „Kas nutiko susitikus“ buvo profesionaliai sumaketuota bei apipavidalinta. Pasak Ievos, jai ir knygelės iliustratorei tereikėjo paduoti eilėraščius ir piešinius, visa kita atliko „Švieskime vaikus“ fondas. Paties konkurso idėja labai šviesi ir kilni – paskatinti naujus kūrybinius talentus, padėti lietuvių vaikų literatūros raidai. Šio fondo išleistos knygos keliauja į bibliotekas, mokyklas, darželius, vaikų ligonines. Būtent taip fondas prisideda prie jaunesnio amžiaus vaikų domėjimosi literatūra ir noro skaityti skatinimo.

Gamta – viena didžiausių mūzų

I. Kasperavičiūtė kilusi iš Raseinių krašto, kaip pati sako, „užaugusi prie Dubysos“. Galbūt todėl lig šiol, net studijuodama Vilniuje, įkvėpimo dažniausiai semiasi iš gamtos. „Man atrodo, kad nieko nėra tobulesnio negu gamta“, – kalbėjo mergina. Pati didžiausia dovana Ievai – laisva diena. Tada ji pasirenka laiką leisti prie ežero, miške ar nukeliauja prie jūros. Kaip pati pasakoja, jos knygoje daug gamtos motyvų, tačiau ji labiausiai išskiria vasarą, nes jos manymu, vasara labai energinga, vaikiška. Būtent vasaros metu ir buvo sukurtas knygos skyrius „Vidurvasario žaidimai“. Su gamta mergina susieja ir savo pavardės trumpinį „Kapt“. Autorės teigimu, visi esame kaip lašeliai: „Iš pažiūros atrodome vienodi, tačiau, geriau įsižiūrėjus, kiekvienas esame savaip ypatingas ir tobulas“, – savo pasirinkimą paaiškina Ieva.
Kilnūs ateities planai

Paklausta, ar ateityje mato save ir toliau kuriant, mergina neneigia tokios galimybės, sako norinti dirbti su vaikais, suprasti, kas jiems gražu, kas juos domina ir patraukia, kokie dalykai išlieka atmintyje. Tačiau neskuba užsiimti šia veikla. „Man atrodo reikia dabar šiek tiek palaukti, pasimokyti, paklausyti, o gal tuomet bandyti“, – mintimis dalijosi autorė. Ieva neslėpė, kad stojo į medicinos mokslus, nes norėjo mokytis rimtą dalyką, tačiau laikui bėgant suprato, kad pasirinkta kryptis puikiai tinka išpildyti ir kitam norui – bendrauti su žmonėmis. Nors šiuo metu mergina nekuria, tačiau ateityje dar pažada nustebinti savo būsimais kūriniais.

Susiję