Khaledas Alesmaelis, Švedijoje žurnalistu dirbantis siras, ją gali įvardinti aiškiais skaičiais: nuo 2011-ųjų Sirijoje nužudyti mažiausiai 84 žiniasklaidos atstovai, daugiau nei 90 pagrobti, dar apie 25 paskelbti dingusiais. Ir, atrodo, tai tik pradžia – tiek užmokestis, tiek jo reali kaina, skaičiuojama gyvybėmis, augs.

Nors apie įvykius Sirijoje Vakarų šalių žiniasklaida kalba daug ir garsiai, gerokai rečiau pavyksta gauti informacijos, neperleistos per europietiškos kultūros bei suvokimo filtrą. Jei tiksliau – naujienų iš pačių sirų, formuojančių bei auginančių alternatyviąją šalies žiniasklaidą karo akivaizdoje. Pasak K. Alesmaelio, per pastaruosius dešimtį metų Sirijoje žurnalisto statusas kito nuo gerbiamo ir vertinamo pačios šalies vadovybės iki engiamo, ieškomo ir net keliančio grėsmę gyvybei – visa tai lėmė kintantys su privačia žiniasklaida susiję įstatymai, politinė situacija šalyje, revoliucinės nuotaikos.

Keičiantis politinei aplinkai, daugelis žiniasklaidoje dirbusių profesionalų sulaukė grasinimų ir buvo priversti arba palikti šalį, arba keisti profesiją, arba bandyti trauktis į pogrindį bei formuoti naujas (slaptos) piliečių žurnalistikos tradicijas. Kai teoriškai laisva Sirijos žiniasklaida pradėjo sulaukti reikalavimo revoliuciją vadinti krize, o vietoje naujienų skelbti neredaguotus valstybinių įstaigų pranešimus, 2012-aisiais šalį palikti nusprendė ir K. Alesmaelis, prieš tai dėl savo veiklos jau spėjęs sulaukti grasinimų. Pabėgėlio kelias į Švediją, kur jis šiuo metu dirba SVT televizijoje, prasidėjo kelione į Turkiją per Libaną, kainavusia 200 JAV dolerių. Žurnalistas su liūdna šypsena pripažįsta, kad jam pasisekė – per ketverius revoliucijos metus jo kelionės kaina išaugo bent penketą kartų.

Ką reiškia būti pabėgėliu siru žurnalistu Vakarų valstybėje, stebėti savo šalies suirutę iš toli ir gyventi su mintimi, kad piliečių revoliucija tiek Sirijoje oficialiai, tiek Vakaruose idėjiškai yra laikoma tiesiog dar viena nepaklusnumo krize? Kaip gyventi su mintimi, kad teroristinė organizacija ISIS (dabar jau vadinama „Daesh“), Vakarus gąsdinanti savo galia, iš tiesų tėra realios karinės jėgos neturinti propagandos sistema? Kaip sako K. Alesmaelis, svarbiausia žurnalisto pareiga – ieškoti teisybės ir tikslių faktų net ten, kur jais niekas netiki ir savanoriškai renkasi nežinią.

Siras parodo naujienų epizodą apie į Lesbo salą plaukiantį pabėgėlių laivą. Ir retoriškai užduoda kertinį ir gilaus žurnalistinio suvokimo reikalaujantį klausimą: kodėl Vakarų žiniasklaida mandagiu tonu kalba apie pabėgėlių krizę (ir kuria neigiamą žodžio konotaciją), bet nuolat pamiršta paminėti, kad tikrasis karas vyksta tikrai ne kertant Bosforą? Tiesa, K. Alesmaelis nekritikuoja, neteisia ir nereikalauja drastiškų pokyčių ar nepelnytos šilumos iš svetimų rankų. Jis tik nori, kad krizė vėl virstų teigiamų paskatų vedama revoliucija. Tiek žiniasklaidoje, tiek jo gimtojoje Sirijoje.

Susiję