Svajojo atstovauti Lietuvai
Rytis Sakalauskas – geriausias Lietuvos sprinteris, daugkartinis Lietuvos čempionas ir rekordininkas, olimpietis ir daugybės jaunų sportininkų idealas. Savo sportininko karjerą pradėjo Alytuje, nors į lengvąją atletiką atėjo nesiruošdamas joje pasilikti. Tačiau viskas susiklostė taip, kad savo rezultatais Rytis stebina Lietuvą ir Europą.
Nuėjau į lengvąją atletiką galvodamas, kad tai laikina stotelė. Inge La fotografija Kada prasidėjo Tavo sportininko kelias?
Mano sportinis kelias prasidėjo nuo septynerių metų, kuomet tėtis nuvedė į futbolo treniruotes. Aštuonerius metus žaidžiau futbolą pas trenerį Remigijų Klimavičių. Tačiau pauglystėje, dėl spartaus augimo ir fizinio krūvio pradėjo skaudėti abiejų kojų kulnus. Teko vienerius metus nesportuoti, nors pavartojus didesnį kiekį kalcio šios problemos tikriausiai būtų pavykę išvengti. Dešimtoje klasėje draugas pasiūlė nueiti į lengvosios atletikos treniruotes. Nuėjau į lengvąją atletiką su mintimis, kad tai laikina stotelė prieš grįžtant į futbolą, kuri padės sustiprėti fiziškai. Pradėjau treniruotis pas trenerį Vytautą Šmidtą. Man patiko trenerio požiūris į darbą ir tai, kaip jis veda treniruotes. Dar didesnis stimulas stengtis ir tobulėti buvo kai Lietuvos jaunių čempionate užėmiau 2-ąją vietą, tai paliko tikrai didelį įspūdį. Futbole ilgai svajojau apie patekimą į Lietuvos rinktinę, o ši svajonė išsipildė vos po metų treniruočių lengvojoje atletikoje. Taip legvoji atletika įtraukė mane į savo sūkurį.
2006 metais pirmą kartą tapai Lietuvos čempionu. Tą kartą tapai netgi dvigubu čempionu. Ar vykdamas į varžybas to tikėjaisi?
Tais metais buvau 100 metrų sezono lyderis, todėl vykdamas į varžybas turėjau svajonę tapti Lietuvos čempionu. Abejojau, ar pavyks laimėti 200 metrų, kadangi nebuvau pasiekęs geriausio sezono rezultato, tačiau su fortūnos pagalba, tuomet pavyko laimėti abejas rungtis. Man išties tai buvo didelė staigmena.
Ar turėjai autoritetą?
Tada mano autoritetas buvo Maurice Greene. Dabar tikrai į jį nesilygiuoju, bet tuo metu jis buvo geriausias pasaulio sprinteris. Jo charakteris, elgesys takelyje, kūno sudėjimas žavėjo. Dabar, žinoma, Usain Bolt. Didžiausią įspūdį daro tai, kad pirmą kartą atsistojęs bėgimo takelyje 100 metrų nubėgo jis per 10,03 sek., ko man nepavyko pasiekti per 10 metų treniruočių.
Esi antras lietuvis, įvykdęs olimpinį 100 metrų bėgimo normatyvą, daugkartinis Lietuvos čempionas ir rekordininkas. Kaip jautiesi turėdamas tokius titulus?
Iš tikrųjų, kai 2007 metais patekau pas trenerį Aleksą Stanislovaitį, jis man pasakė, kad galiu būti tas žmogus, kuris pagerins Lietuvos rekordą, nors iki rekordo man trūko daugiau nei pusės sekundės, o rekordas atrodė tolimas ir nepasiekiamas (10,33 sek. jį buvo pasiekęs Kastytis Klimas). Tačiau kai 2009 metais priartėjau prie jo ir subėgau 100m per 10,38 sek., supratau, kad tikrai galiu jį pagerinti. Didelė laimė buvo tapti Lietuvos čempionu, taip pat didelė laimė buvo tapti ir Lietuvos rekordininku. Pagerinus Lietuvos rekordą, panorau tapti olimpiečiu. Man pavyko įvykdyti tą svajonę ir tame sezone buvau pasiekęs gerą sportinę formą, bet gaila, kad olimpiadoje negalėjau varžytis kaip lygevertis varžovas dėl patirtos traumos. Važiavau į olimpiadą prieš tai mėnesį nebėgiojęs didžiausiu greičiu. Nors per treniruotes kojos jau beskaudėjo, bet atsistojęs į takelį nežinojau ar pavyks pasiekti finišą. Tai kartu ir džiaugsmingos, ir liūdnos akimirkos, nes nepadariau to, ką galėjau. Traumą patyriau Europos čempionate. Ją lėmė ir šaltas oras, ir mano padarytą techninė klaida, po kurios įtrūko raumens skaidulus.
Ar kadanors gailėjaisi pasirinkęs sprinterio karjerą?
Buvo tokių dienų, kai nesisekė ir norėjosi pasirinkti kitą kelią, ypatingai lengvosios atletikos treniruočių pirmaisiais metais. Tačiau kantriai ir nuoširdžiai dirbant, pasiekus geresnius rezultatus abejonės dingo, o nesėkmės tik dar labiau grūdino ir skatino įdėti daugiau pastangų siekiant tikslo. Pastebėjau, kad lengvojoje atletikoje subrendau kaip žmogus, mane supantys žmonės, treneriai, mokytojai mane ugdė ne tik takelyje, bet ir gyvenime. Išmokė mane nuoširdžiai ir atsakingai domėtis tuo darau, išmokė gyvenimiškų vertybių, kurias ateityje norėčiau perduoti savo vaikams.
Kiek dėmesio sportui skiri dabar? Daugiau ar mažiau?
Anksčiau tik prieš varžybas eidavau miegoti dešimtą valandą, kad varžybose būčiau pailsėjęs. Kai rezultatai pradėjo gerėti, pradėjau dėti didesnes pastangas: pradėjau kontroliuoti mitybą, poilsį, supratau, kad norėdamas gerai pasirodyti varžybose turiu eiti miegoti dešimtą valandą kiekvieną dieną, o ne tik prieš varžybas. Jeigu noriu pasiekti aukščiausius rezultatus turiu domėtis savo kūnu, kaip jis dirba, ilsisi ir kokios mintys jį turi valdyti. Nuo viso to priklauso rezultatas. Mūsų sporte svarbiausios ne sekundės, ne dešimtosios sekundės dalys, bet šimtosios. O kiekvieną šimtoji sekundės dalis nukrenta geriau pažinus savo kūną.
Kokie dabartiniai sporto siekiai?
Didžiausias siekis yra sugrįžti į olimpines žaidynes ir pasirodyti geriausiai, kaip tik galiu. Labai pasitikiu trenerio metodika: jo darbe nėra atsitiktinumų – viskas pagrįsta mokslinėmis žiniomis ir jo begaliniu atsidavimu darbui. Tikrai manau, kad jo profesionalumo dėka, galėčiau kautis su geriausiais. Antroji siekis yra suaugusiųjų tarptautinėse varžybose iškovoti medalį. Prieš trejatą metų buvau visai arti, todėl tikiu, kad galiu ateityje tai pakartoti.
Ar kadanors galvoji pasirinkti trenerio kelią?
Dabar dirbu krepšinio komandos fizinio parengimo treneriu. Tačiau, neatmetu galimybės, kad kada nors ateityje dirbsiu ir lengvosios atletikos treneriu. Stengiuosi kuo daugiau skaityti ir domėtis, nes noriu tapti geresniu treneriu nei esu sportininkas.
