N. Kesminas: „Komentavimas tik iš šono atrodo lengvas darbas”
Lietuvos sporto žurnalistas ir komentatorius Nerijus Kesminas jau senokai tapo neatsiejama futbolo rungtynių dalimi. Interviu metu vienas žinomiausių mūsų šalies televizijos balsų atskleidė, koks yra komentatoriaus darbas ir kaip prasidėjo jo karjera.
Sporto komentatorius N. Kesminas karjeros pradžioje išbandė ir kriminalistikos žanrą. Eimanto Chachlovo nuotr. Pagal žiūrovų reitingus jūs esate geriausias futbolo komentatorius Lietuvoje. Ar sunku buvo tapti profesionaliu futbolo komentatoriumi?
Manau, žmogus arba turi talentą, arba neturi. Epizodinių komentatorių Lietuvoje yra buvę. Pirmiausia „užsikabina” tie, kurie turi reikiamus duomenis. Man sunku nebuvo, aš visą gyvenimą domėjausi visomis sporto šakomis, ne tik futbolu. Mano, kaip žurnalisto, karjera prasidėjo taip, kad labai greitai patekau į vieno, kito leidinio sporto skyrius. Ir atsirado galimybė, sakykim, Dievas numetė progelę pakomentuoti varžybas. Aš, žinoma, jaunas būdamas tokio iššūkio neatsisakiau. Na, o tada jau žiūrovai turi vertinti – kas pavyksta, kas ne. Mano akimis žiūrint, jeigu mane prileidžia prie mikrofono jau daugiau nei 20 metų, tai tikrai ne be priežasties.
Nepamirštama frazė
Kokios asmeninės savybės reikalingos komentatoriui?
Svarbiausia yra iškalba ir greitas mąstymas. Komentavimas tik iš šono atrodo lengvas darbas, bet iš tiesų reikia žiūrėti, analizuoti ir tuo pačiu metu formuluoti. Tai nuolatinė improvizacija. Komentatorius turi turėti ir tam tikrų aktorinių įgūdžių, balsas turi skambėti, kad žiūrovai nemiegotų prie televizorių ekranų. Komentatorius yra žaidimo dalis ir jis turi perduoti emociją. Daugelis savybių ateina su laiku, bet pirmiausia reikia iškalbos, domėjimosi tuo, ką tu darai, o visa kita yra įgyjama.
Studijuojant Vilniaus universitete teko girdėti tokią nuomonę, kad sporto žurnalistika Lietuvoje stovi vietoje ir į ją eina tik negabūs…
Aš manau, kad tai nėra tiesa – yra gabių sporto žurnalistų. Jeigu žmogus yra negabus, tai jis išvis žurnalistikoje nedirbs. O sporto žurnalistikoje yra potencialiai stiprių žurnalistų, daugelis jų yra išprusę ir kitais klausimais. Tiesiog sportas domina juos labiau, o galbūt, kaip ir mano atveju, jie gauna galimybę ir lieka sporto srityje.
Ar yra frazė, kurios geriau nebūtumėte pasakęs tiesioginiame eteryje?
Mano komentavimą parodijavęs humoristas Mantas Katleris turbūt geriau už mane žino, nors frazės „na, ką gi” dabar jau nesu ištaręs gal dešimt metų. Bet vis dar bent kartą per savaitę pasitaiko, kad eini gatve ir žmogus, einantis pro šalį, atsisuka, pasako „na, ką gi” ir nubėga.
„Pradeda spausti smegenis“
Žmogus turi iškalbą, domisi komentatoriaus darbu… Kokie turėtų būti jo pirmieji žingsniai ir kokios dažniausios jaunų komentatorių klaidos?
Buvo tokios parodijos, kai žmonės galvojo, kad gali komentuoti iš pirmo karto. Jiems atrodė, kad jie gali. Bet kai juos pasodina prie mikrofonų, iš karto pradeda spausti smegenis. Žinojimas, kad juos visi matys – artimiausi žmonės, draugai, priešai, kurie šaipysis, – palaužia žmogų.
Pirmiausia didelis blogis yra tai, kad pas mus nėra jokios komentatorių mokyklos. Mes, kurie esame prie mikrofono jau ilgai, mielai padėtume, jeigu tik gautume tokį pasiūlymą. Iš tikrųjų tai yra tas pats, kas mokymasis plaukti – tave įmeta į vandenį, tu išplauki arba ne. Kita vertus, galbūt nėra ir tokio didelio mokyklos poreikio. Jeigu, pavyzdžiui, universitete per metus paruoštų bent po du komentatorius, po penkerių metų Lietuvos rinkoje jų būtų perteklius.
Na, o pagrindinė klaida – tai kai kurių komentatorių požiūris, kad jis yra geras. Jeigu taip mano, tai sustoja vietoje, o gyvenimas visuomet eina į priekį. Komentatorius, kaip artistas, turi keisti savo repertuarą, kad neužknistų žiūrovų vis su tuo pačiu. O kitos klaidos, tarties, kirčiavimo, yra ištaisomos, jeigu kasdien dirbi pats su savimi.
Kaip ruošiatės būsimų varžybų komentavimui, ar tai užima daug laiko?
Priklausomai nuo varžybų. Jeigu tai yra futbolas – mano pagrindinė sritis, pasiruošimas užtrunka neilgai. Informaciją nuolatos seku, todėl užtrunku pusvalandį arba valandą. Bet jeigu pasitaiko nežinomos komandos, kurių žinai tik kelis žaidėjus, laikas išsitempia iki kelių valandų. Taip pat ir su „egzotiškomis” sporto šakomis, kurios pasitaiko per olimpinių žaidynių transliacijas. Pavyzdžiui, akmenslydžio varžybose neužtenka žinoti vien principą, reikia išmanyti ir ginčytinas situacijas, kad paaiškintum žiūrovui. Kartais net pačiam neaišku, kodėl atsitinka vienaip ar kitaip. Todėl pasiruošimas ištįsta iki 3-4 valandų.
Didelis blogis yra tai, kad pas mus nėra jokios komentatorių mokyklos. Mes, kurie esame prie mikrofono jau ilgai, mielai padėtume, jeigu tik gautume tokį pasiūlymą.
Mato tiek, kiek ir žiūrovas
Ar dažnai tenka keliauti su sportininkų komandomis komentuojant varžybas?
Lietuvoje tenka. Būna, važinėju su sportininkais pirmyn į varžybas ir atgal. Važiuodamas kartu pamatai bent kraštelį tos virtuvės: kaip jie gyvena, kaip sutaria tarpusavyje. Ir tai yra labai įdomu.
Kokie didžiausi trūkumai komentuojant iš studijos, o ne tiesiogiai iš varžybų vietos?
Trūkumas turbūt vienas ir pats paprasčiausias. Kai komentuoji iš studijos, matai lygiai tiek pat, kiek ir žiūrovai prie televizorių ekranų. Kaip komentatorius aš turiu būti labiau pažengęs į priekį, matyti daugiau nei žiūrovai. Tam ir dirbu daugelį metų, kad tai padaryčiau. Na, o iš vietos komentuoti yra tikra pasaka – matai visą bendrą vaizdą, monitorius reikalingas tik pakartojimams pažiūrėti. Dažnai net pražiopsau tuos tarpinius momentus, kai kamera „nušoka” ant žaidėjų suolelio, į tribūnas, nes 90 procentų laiko žiūriu į aikštelę.
Kuris futbolo žaidėjas jums asmeniškai labiausiai patinka?
Neprisirišu prie vardų, pavardžių, ženklelių ar marškinėlių spalvų. Dažnas sako, kad neįmanoma už nieką nesirgti. Kalbant apie tai, kas dabar yra futbole, dviračio neišrasime. Man patinka Leonelis Messis, nes jis yra futbolo dievas aikštelėje. Nepaisant viso šalutinio poveikio, savo kovingumu žavi Luisas Suarezas. Turbūt vardinčiau 10 ar 15 pasaulio žaidėjų, bet nieko originalaus nepasakyčiau.
Apie „Atlanto“ šansus
Koks lietuvių futbolininkas, jūsų manymu, yra geriausias?
Didelė pagarba yra Deividui Šemberui, nepaisant jo charakterio aikštelėje. Jis yra tas žmogus, kuris primena, kad ir lietuvis gali žaisti futbolą. Norėtųsi, kad pas mus būtų daugiau tokio lygio žaidėjų. Iš jaunimo vieną kitą įsimenu, bet per tiek metų vertinti juos išmokau atsargiai. Nesakau pamatęs 19 metų amžiaus žaidėją, kad iš jo bus žvaigždė. Gal bus, o gal ir nebus. Perėjimas iš jaunimo futbolo į vyrų futbolą yra sunkus, traumos ir kiti įvairūs niuansai yra nenuspėjami. Taigi apie tokio amžiaus žaidėją negali nieko sakyti.
Kaip jūs vertinate galimybę šiemet Klaipėdos „Atlantui” iškovoti sidabro medalius Lietuvos futbolo A lygos čempionate?
Aš manau, kad favoritas yra „Trakai”, bet „Atlantas” turi šansą. Priežastis paprasta – „Trakai” turi daug trumpesnį atsarginių žaidėjų suolą. Jiems gali sukristi taip, kaip pernai sukrito – traumos, kortelės, fizinis nuovargis, nes jie „tempia” mažesne sudėtimi. O „Trakų” pranašumas taškais nėra didelis – turint galvoje, kad iki čempionato pabaigos liko 14 turų. „Atlantas” neturėtų manyti, kad sidabras yra nepasiekiamas. Auksas turbūt taip, o dėl sidabro galima ir pakovoti.
Dažniausiai komentuojate futbolo varžybas, o, be jo, kurią dar sporto šaką jums patinka komentuoti?
Turbūt ledo ritulį, nes man tai yra turbūt antra sporto šaka.
Praktika – „Vakarų eksprese“
Būdamas žurnalistikos studentu praktiką atlikote „Vakarų eksprese”. Kokie jūsų atsiminimai iš to laikotarpio?
Laikraštis buvo kitoks. Buvo kiti laikai. Mes galbūt buvome audringesnio elgesio, mažiau disciplinuoti. Tai buvo „kaifas”, nes mes dar tik mokėmės gyventi europietiškai, vakarietiškai. Mes, studentai, mokėmės žurnalistikos, ir kuratoriai, kurie mus prižiūrėjo, žurnalistikoje patys buvo po trejus metus. Tai buvo labai smagus „bardakėlis” ir man iš tų laikų yra patys geriausi atsiminimai. Geriausios istorijos yra atsimenamos iki šiol.
Ar atsimenate savo pirmuosius straipsnius šiame dienraštyje ir apie ką jie buvo?
Tuo metu Gintaras Vaičekauskas buvo mano kuratorius. Buvau įmestas į bendrą įvykių masę. Garsėjau kaip žmogus, jau jaunystėje galintis parašyti žaismingą tekstą, tai jis (G. Vaičekauskas. – aut. past.), būdamas toks pat žurnalistikos chuliganas, įmetė mane ir į kriminalistikos žanro rašymą. Keista, kad gyvi likom po visų šitų „bajerių”. O šiaip rašiau apie viską: nuo kriminalinių dalykų iki Klaipėdos ekonominių peripetijų, miesto gyvenimo ir, žinoma, sporto.
