Nepaisant to, kad šiandieną intelektualiąja tituluojamos spaudos skaitytojų nėra daug, žurnalo Verslo klasė vyr. redaktorius Aurelijus Katkevičius teigia šias tendencijas priimantis ramiai: „Žmonių, kurie nori ne tik pramogos bet ir kažko rimtesnio, ne tik sumaltos košelės, bet ir bifštekso, yra ir bus kiekvienoje visuomenėje“. Taip pat kalbėdamas šia tema, pasidalija mintimis apie tai, kaip „užsiaugino“ savo leidinio skaitytoją. „Mūsų žurnalas prasidėjo kaip priedas prie laikraščio Verslo žinios, platinamas tik prenumeratoriams. Tad auditorija natūraliai atsirado iš Verslo žinių auditorijos. Jis buvo pradėtas leisti kaip British Financial Times How to spend money analogas ir penketą metų toks išliko. Kai pradėjome jį leisti plačiau, temų ratas išsiplėtė, žurnalas tapo visuomeninis – kultūrinis, analitinis, su pakraipa į geopolitiką. Tuomet ir jo auditorija kitaip struktūravosi. Atsirado daugiau akademinio sluoksnio, moterų auditorijos, nors iš esmės bazė išliko ta pati – tai aktyvūs, veiklūs miestiečiai“, – it receptą „kaip susikurti skaitytoją“, – papasakoja A. Katkevičius.

Ovidijus Lukošius pasidžiaugia pastarojo meto žurnalų IQ ir Intelligent life auditorijos tendencijomis: „Mūsų skaitytojai yra verslininkai, gydytojai, valdininkai, politikai, pedagogai ir, mūsų žiniomis, studentai. Pastarieji yra aktyvūs IQ ir Intelligent life skaitytojai. Tai nuteikia gana optimistiškai, nes reiškia, kad auga nauja skaitytojų karta“, – teigia pašnekovas.

Taigi, politikos-ekonomikos žurnalai savo skaitytoją Lietuvoje suranda, o tiksliau – skaitytojas suranda juos. Mat reklaminiai triukai šiame žiniasklaidos rinkos segmente neveikia. Jų ir nereikia, nes rimtųjų žurnalų skaitytojas žino, ko ieško, jam telieka išsiaiškinti, kur tai yra bei nuspręsti, kurį iš žurnalų pasirinkti (pasirinkimas ne toks ir menkas).

Neturime laiko analizuoti

Visuomenėje dažnai mėgstama diskutuoti pora temų – apie sritis, kurias mano išmanantys visi. Tai žiniasklaida ir tariama (o gal egzistuojanti) masių apatija svarbiems ir sudėtingiems visuomenės gyvenimo reiškiniams. Tad kas yra tie, kurie renkasi žiniasklaidos greitojo maisto virtuvę, užuot paragavę autentiško, kokybiško ir skoniais turtingo žiniasklaidos maisto protui? Ar tai visuomenės erudicijos ir intelektualių žinių poreikio stoka, ar kapitalistine logika grįstas pačios žiniasklaidos polinkis pateikti „minkštąsias“ žinias, kurias lengvai priima masės?

„Problema turbūt yra ta, kad žmonės yra pervargę nuo informacijos kiekio, ypatingai – nuo nekokybiškos. Čia, turbūt, akmuo į portalų daržą, kurie, vaizdžiai tariant, yra pelkė, kur dažnai be jokios atrankos yra kraunami įvairiausi tekstai. Skaitytojui tenka ieškoti svarbių naujienų tame dideliame sraute. Daugelis didžiųjų portalų stengiasi, kad kas kelios minutės atsirastų nauja antraštė, tad jiems mažiau svarbi kokybė ir labai nesvarbi kalbos kultūra. Taip vieni žmonės pripratinami prie prastų tekstų, kiti – nuo tų tekstų apskritai pavargsta ir tuomet renkasi kokybiškesnę žiniasklaidą, arba tiesiog tampa alergiški bet kokiam tekstui“, – apie žiniasklaidos problemas svarsto Ovidijus Lukošius. Taip pat pašnekovas įžvelgia ir ydingų visuomenės gyvenimo būdo pusių, neleidžiančių intelektualiajai žiniasklaidai pasiekti platesnių auditorijų: „Įpročiai gauti nemokamą žiniasklaidą internete daro neigiamą įtaką. Taip pat ir lietuvių gyvenimo būdas, kuris yra toks aktyvus, kad jie neberanda laiko su savo vaikais pabendrauti. Jau nekalbama apie tai, jog būtų paprasta rasti valandą laiko atsisėsti paskaityti intelektualų žurnalą, ne tik perbėgti akimis“, – mintimis dalijasi O. Lukošius.

„Žmonija eina paprastumo link. Taip, 20-čia metų už mane jaunesnis žmogus kitaip suvokia pasaulį. Tačiau aš negalėčiau pasakyti, kad tai yra blogai. Jis labiau vizualikas, jis labiau hipertekste ir multiterpėje, negu aš. Tai, ką aš laikyčiau dėmesio sutrikimo sindromu, jam yra natūrali gyvenimo būsena. Aš manau, kad su visuomene – viskas tvarkoje, netvarkoje gali būti truputį su žiniasklaida, kuri kirčiuoja tai, kas neigiama. Tik gyvenantiems virtualybėje atrodo, kad su visuomene kažkas ne taip“, – teigia A. Katkevičius.

15 minučių generalinis direktorius bei žiniasklaidos koncerno „Schibsted“ įmonių valdybos narys Tomas Balžekas, šių žurnalų rinką stebėdamas iš šalies, nedidelės skaitytojų auditorijos situaciją priima natūraliai. „Jeigu žmonės neperka ir neskaito šių leidinių, reiškia jie neatitinka jų lūkesčių arba poreikių. Manau šio tipo žurnalus skaito žmonės, kurie nori gauti gilesnių žinių. O žiniasklaida nėra kalta. Lietuvoje yra gan platus žiniasklaidos spektras, skaitytojas renkasi, kurią vartoti“, – teigia jis.

Žurnalus laidoti – per anksti

Įvairių sričių specialistai ir „visų sričių specialistai“ it sutartinę kartoja frazę, kad spausdintas žodis išnyks, knygoms, laikraščiams ir žurnalams – eros pabaiga. Nejaugi intelektualiąja spauda tituluojamiems politikos-ekonomikos žurnalams, kurių vyriausiasis Verslo klasė į rinką įžengė 2000-aisiais, o jaunėlis IQ prieš porą metų, jau laikas susimąstyti apie pabaigą?

„Spaudą laidoti per anksti“, – skuba optimistiškai nuteikti Ovidijus Lukošius ir prognozuoja dar mažiausiai dešimtmetį spausdinto žodžio gyvenimo. Ir nors žurnalo Verslo klasė vyr. redaktorius Aurelijus Katkevičius minoriškai nuteikia sakydamas, jog „popierių skaitančių žmonių šitoje šalyje mažės ir toliau, o laikraščiai, žurnalai arba išnyks, arba taps visiškai nišiniais“, abu pašnekovai sutinka, jog greičiau ne visiškas išnykimas, o migracija į skaitmeninę erdvę, planšetinius įrenginius yra realiausia šių (ir visų kitų) žurnalų ateitis.

Optimistinė, o gal veikiau realistinė gaida suskamba 15 minučių generalinio direktoriaus požiūryje. „Tokios spaudos skaitytojas yra išsilavinęs, žingeidus žmogus. Tik tiražai yra maži ir tokių žmonių nedaug. Šie leidiniai gali išgyventi, net jeigu kainuos daug daugiau nei šiandien. Tendencijos nėra labai palankios, bet kadangi skaitytojų ratas siauras, mano nuomone, jis drastiškai nesikeis ir artimiausiu metu“, – teigia Tomas Balžekas.