Kai kurie psichologai ir sociologai tikina, kad ne dėl kalbos taisyklingumo reikia galvas sukti. Didžiausia bėda, jų manymu, nykstantis gyvas bendravimas. Šiandien dažnai juk kaimynas kaimyno nepažįsta. Praeitame amžiuje kompiuterių dar nebuvo, bet tada žmonės vienas kito, rodos, ir alsavimą jautė. Paradoksas: išmaniųjų įrenginių kūrėjai, platindami savo produkciją, skelbė, kad kompiuteriai sujungs kaimą ir miestą. Užmojai buvo dar platesni: internetas atvers valstybių sienas, bendrauti galėsime su bet kuo ir bet kada.

 Deja, mes nepagalvojome apie interneto grėsmę, nenumatėme, kad jis pasikėsins suryti nuoširdų bendravimą. Mes, pakerėti stulbinančių kompiuterių išradėjų pažadų apie beribius informacijos kanalus, bendravimą be sienų, praradome budrumą. Nepajutome, kad šiandien gatvėje sutikę bičiulį nebeturime su juo apie ką kalbėti. Pasakome: ,,Labas, susirašysime vakare ,,Skype“. Kalba baigta.

Paštininkai dūsauja, kad nebeturi darbo – žmonės neberašo laiškų. Tik per didžiąsias metų šventes jie pajaučia savo profesijos skonį. Į duris besibeldžiančios Šv. Kalėdos, Šv. Velykos norom nenorom priverčia prisiminti gimines ir artimuosius – nusiųsti jiems sveikinimą.

Aš savęs vis klausiu: kas pasikeitė, kodėl visagalis kompiuteris nori užgožti gyvą žodį ir popierinius, ranka rašytus laiškus? Tiesa, atsakymo iki šiol nerandu. Nepaisant to, puikiai prisimenu, kaip dar prieš 10 metų tetai, gyvenančiai Vokietijoje, siųsdavau laiškus. Parašydavau, kaip man sekėsi mokslai, kaip leidau laisvalaikį, kaip gyvena tėvai, seneliai ir, žinoma, katinas. Be abejo, teta taip pat man rašydavo. Išsaugojau visus jos laiškus. Ir ji išsaugojo manuosius. Nekiltų ranka juos išmesti… Gal todėl, kad tie balti lapai su tamsiai mėlynomis eilutėmis man kažką reiškia. Nežinau ką, bet reiškia.

Dabar su teta kiekvieną vakarą kalbamės naudodami ,,Skype“ programą. Žinoma, ir vieną kitą žinutę brūkštelim. Deja, žinutė lieka žinute. Ji negyva – neskleidžia prisiminimų, nekelia emocijų.

XXI amžiuje reikiamą informaciją gali rasti internete – nebereikia taip dažnai keliauti į biblioteką. Gaila… Atrodo, informacija internete – nekaltas dalykas, gal net ir teigiamas, bet vėlgi varžomas bendravimas. Iškilios asmenybės prisimena, kaip jaunystėje lankydavosi bibliotekoje – kartais vien dėl to, kad padarytų įspūdį patinkančioms merginoms. Šiandien tai jau nėra taip populiaru. Ko gero, dabar merginoms dėmesys rodomas meiliomis SMS, ,,Skype“ žinutėmis. Kas žino, gal ateityje ir pasimatymai išeis iš mados? Gal juos pakeis ,,Skype“ pokalbiai?

Interneto specialistai replikuoja, kad kompiuteris ne varžo, bet skatina komunikaciją. Pavyzdžiui, šis stebuklingas aparatas suteikia galimybę aptarinėti naujienų portaluose paskelbtus tekstus. Internetiniai komentarai iš principo leidžia skaitytojams virtualiai bendrauti, aptarinėti tam tikrus vyraujančius reiškinius, aktualias problemas, keistis informacija. Deja, internautai virtualų bendravimą suvokia savaip. Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius sako, kad komentarų skaityti neprisiverčia, nes ten per daug bjaurasties. Anot dvasininko, didžioji komentarų dalis yra įžeidžianti, akis bado necenzūriniai žodžiai. Įdomu, kodėl pilietinei visuomenei priimtinesnė neigiama komunikacija? Pastaruoju metu mokslininkai ieško atsakymo į šį klausimą, atlieka sociologinius tyrimus. Teorijų yra, bet konkretaus atsakymo kol kas neturime.

Manau, ne per drąsu sakyti, kad kompiuteris, kuris paplitimo išvakarėse buvo pristatytas tik teigiamai, šiandien vis labiau braunasi į mūsų kasdienybę ir į asmeninį gyvenimą. Jis tampa savotišku tarpininku, laidininku tarp mūsų ir artimųjų. Ta magiška dėžė ištikimai saugo mūsų paslaptis – ištartus ar parašytus žodžius. Žinoma, negyvus žodžius, o tik perduotus specialiomis programomis.

Tekstas parašytas lekt. dr. Jolantos Mažylės vadovaujamam kursui „Rašto raiškos modulis”