Kaip atrodo pabėgėlio diena iš arti
Šiomis dienomis apie pabėgėlių problemą girdime, ko gero, taip pat dažnai, kaip apie valiutos keitimą prieš Naujuosius metus. Nors kasdien mus pasiekia vis daugiau informacijos apie naujausius įvykius, įsivaizduoti realią situaciją vis tiek sunku. Kad tai padaryti būtų lengviau, Vidurio Europos universiteto (CEU) doktorantė Vija Pakalkaitė pasakoja apie situaciją Vengrijoje tiesiai iš įvykio vietos.
Kaip dabar atrodo Jūsų diena?
Kiekviena mano diena labai skirtinga, bet pilna nuolatinės veiklos. Kai Budapeštą užplūdo pabėgėliai, tai pridėjo dar vieną veiklą prie kitų. Kartais, kai matau pabėgėlius be maisto ir vandens, spontaniškai jiems ko nors nuperku, ypatingai šeimoms su vaikais. Kartais prisijungiu prie kitų Budapešte gyvenančių užsieniečių platesnėse savanoriavimo akcijose, kur labiau koordinuotai dalijame maistą ar vandenį. Bent jau pastarąjį mėnesį Budapeštas ir Vengrijos pasienis gyvena „pirmosios pagalbos“ pabėgėliams nuotaikomis – kad jie turėtų bent vandens troškuliui numalšinti, sėdėdami lauke ant saulės, arba kažką, kuo galėtų prisidengti, kai atšalus orams miega po atviru dangumi. Šiuo metu, kadangi Vengrija jau beveik pastatė sieną su Serbija, pabėgėlių srautai Vengrijoje smunka, turbūt jie ieško kitų kelių.
O kaip atrodo pabėgėlių diena iš arti?
Matau tik pabėgėlius, kurie pasiekė Vengriją po ilgos kelionės iš Sirijos ar kitų šalių per Turkiją, Graikiją, Makedoniją ir Serbiją. Jie į Vengriją patenka tik pakeliui, kaip į tranzito šalį, nes Vengrija – viena pirmųjų Šengeno bevizės erdvės šalių, iš kurios pabėgėliai siekia keliauti į Austriją, Vokietiją, Skandinavijos šalis, kartais Belgiją, Olandiją ar Didžiąją Britaniją.
Padėtis keičiasi kas valandą. Kartasi diena atrodo taip: pabėgėliai kerta Vengrijos – Serbijos sieną, kur juos surenka į autobusus ir, nuvežę prie Austrijos sienos, paleidžia. Kartais Vengrijos vyriausybė nutaria taikyti ES reglamentus dėl pabėgėlių skrupulingai „iki kiekvienos raidės“. Tai reiškia, kad visi kirtę sieną pabėgėliai iš šalies nebus išleidžiami tol, kol nebus sužymėti, ar apskritai neišleidžiami, kol nebus priimtas sprendimas dėl jų statuso. Tada jų diena yra laukimas, laukimas, ir dar kartą laukimas.
Teko matyti, kaip prie rytinės Budapešto stoties apie savaitę ar ilgiau verdikto laukiančių pabėgėlių galiausiai susirinko tiek, kad jų buvo apie kelis tūkstančius, įskaitant ir ką tik gimusius kūdikius. O tuo metu Budapešte dar tvyrojo karščio banga… Jiems buvo pastatyti vos keli laikini tualetai ir nutiesta šalto vandens žarna, prie kurios laukdavo eilė žmonių, norinčių nusiprausti. Tai vyko viešai, matant keliems šimtams pašalinių žmonių, o ore tvyrojo prakaito, šlapimo tvaikas. Maistą ir medicinos pagalbą iš surinktų aukų jiems tiekė savanoriai. Kai pabėgėlių kiekis pasiekė kritinę masę, daugiau nei tūkstantis jų atsistojo ir pasiryžo eiti daugiau nei 150 km. pėsčiomis į Austriją. Tai buvo rugsėjo 4- oji ir tas savaitgalis tapo apogėjumi. Todėl dabar pagalba labiau organizuota, o ir per Vengriją keliaujančių pabėgėlių mažėja.
Kokia Vengrijos piliečių pozicija pabėgėlių klausimu?
Yra daug savanorių, kurie išdegusiomis akimis padeda dieną ir naktį. Visgi, didelė jų dalis yra Vengrijoje gyvenantys užsieniečiai, kai kurie jų savaitgaliais atvyksta iš kitų Vakarų šalių specialiai tam, kad padėtų pabėgėliams. Savanoriškas pagalbos teikimas tapo masišku reiškiniu po jau minėtojo savaitgalio, dar daugiau žmonių prisidėjo kai tarptautinėje žiniasklaidoje buvo parodyta vengrų televizijos operatorė, pakišusi koją vyresniam pabėgėliui su vaiku rankose ir jį pargriovusi. Galbūt reikėjo šoko, kad vengrai pabustų.
Ar ne tiesa, kad prie norinčių padėti, visada atsiranda prieštaraujančių?
Taip, bet vengrų išsakomi neigiami argumentai pabėgėlių klausimu būdingi bet kuriai kitai Europos šaliai. Jie teigia, kad pabėgėlių niekas nekvietė, jeigu jie bėga nuo karo, tai kodėl neliko Turkijoje ar Serbijoje ir nepasitenkina vien tuo, kad virš galvos nekrenta bombos. Kai kurie socialiniuose tinkluose skelbia gąsdinančius ir paniką bei dezinformaciją keliančius tinklaraščio įrašus – tokių teko matyti ir tarp lietuvių. Naujausia šios savaitės mada, tiek Lietuvoje, tiek ir Vengrijoje – platinti nuotrauką įvairiuose internetiniuose tinklalapiuose su prierašu „And now it begins“ (liet. „Na štai, prasideda“), kurioje neva ką tik į Vokietiją priimtas pabėgėlis išskleidžia ISIS vėliavą. O šią nuotrauką galima rasti internete publikuotą 2012 metais, ji gali būti ir dar senesnė, tad tikrai ne iš dabartinės pabėgėlių krizės laikų. Juo labiau, tokią informaciją išgirstume ir iš tarptautiniu transliuotojų, o ne iš neaiškaus šaltinio socialiniuose tinkluose.
Ar teko matyti kokių nors neįprastų pagalbos teikimo pabėgėliams būdų?
Mačiau daugybę pavyzdžių, bet vienas labiausiai įstrigusių yra Vienos – Budapešto konvojus. Sužinoję apie Budapešto rytinėje stotyje apsistojusių pabėgėlių padėtį, kuri kirtosi su elementariomis žmogiškumo normomis, kaimynai austrai nutarė patys ateiti į pagalbą iš išsivežti iš Vengrijos tiek pabėgėlių, kiek tilps. Sekmadienį, rugsėjo 6 dieną, iš Austrijos į Vengriją atvyko apie 150 – ies mašinų kolona. Jie išsivežė daugiau nei kelis šimtus pabėgėlių, daugiausiai buvo šeimų su mažais vaikais. Austrai rizikavo atsidurti kalėjime, nes vežti neregistruotus pabėgėlius per sieną – nelegalu. Tačiau kolonos niekas nesustabdė ir jie savo misiją įvykdė.
O kokia, Jūsų manymu, lietuvių pozicija?
Jeigu kalbame apie visuomenės poziciją – ji įvairi. Tik atkreipčiau dėmesį į tai, kad dalį visuomenės nuomonės formuoja ir kartu atspindi Lietuvos žiniasklaida. Joje ši tema pateikiama priklausomai nuo to, ar priemonė siekia skaitytojus informuoti, ar tiesiog „medžioja“ skaitytojų klikus ant straipsnių. Kai kurios žiniasklaidos priemonės ilgai nepastebėjo įvykių Vengrijoje, Austrijoje ir Vokietijoje, o paskui suskubo sėsti į pabėgėlių temos traukinį ir iš karto su skandalingomis antraštėmis. Tuo met Budapešte jau kuris laikas matau ne vien pagrindines pasaulines žiniasklaidos priemones, pavyzdžiui BBC, CNN, bet ir žurnalistų iš mažų Europos šalių, kurie padėtį nušviečia iš vietos. Tiesa, kai kurie Lietuvos naujienų dienraščiai taip pat išsiuntė žurnalistus į „karštąją zoną“ prie Sirijos sienos Turkijoje. Gal netrukus pradėsime matyti originalių naujienų ir nuotraukų iš ten.