Režisierius M. Meškauskas: televizija kaip smėlio mandala – sukuri ir nupūti

Televizija yra skirta tik pramogai, o visi realybės šou   kaip smėlio mandalos laikini. Taip teigia vienas garsiausių Lietuvos režisierių, šiuo metu dirbantis su „X Faktoriaus“ muzikiniu projektu, Mindaugas Meškauskas. Pokalbio su žurnalistikos studentais metu režisierius akcentuoja, jog televizijos šou neturi jokios išliekamosios vertės, jų tikslas – pralinksminti, o turinys pasimiršta jau po kelių savaičių pasibaigus projektui.

Mindaugas Meškauskas. Fotopro.lt nuotr.Mindaugas Meškauskas. Fotopro.lt nuotr.

Savo karjeros metu Mindaugas Meškauskas režisavo tokius projektus, kaip „X Faktorius“, „Lietuvos Talentai“, „Tu gali šokti“, „Meilės trikampis“. Taip pat kūrė UNICEF šou „Už kiekvieną vaiką“ bei pirmą Rytų Europoje reginį 4D projekcijoje – „Stebuklingos Kalėdos“.

„Viskas, ką jūs matote televizijoje, yra surežisuota“, – diskusijos metu akcentuoja pašnekovas.

Kartu jis pabrėžia, kad kokybės matas yra ne tai, jog režisierius, kurdamas dalyvių personažus, žaidžia su žiūrovo emocijomis, o tai, kaip jis tą atlieka. Ir nors Lietuvoje, kitaip nei kitose didesnėse valstybėse, biudžetas tokiems projektams yra labai mažas, tačiau, pasak M. Meškausko, dirbantys televizijoje žmonės dažnai savo darbą atlieka kokybiškai.

– Ar režisieriaus darbas kartais netampa panašus į žaidimą marionetėmis?

Jeigu žiūrovas mato, kad televizijos laidoje su dalyviais elgiamasi kaip su marionetėmis ir jaučia dirbtinumą, tada to šou režisierius atliko darbą blogai. Jeigu yra gera režisūra, televizijos žiūrovas nejaučia nieko.

Viskas, ką jūs matote televizoriuje, yra surežisuota. Tačiau, jeigu surežisuota, nereiškia, kad nekokybiška. Kiekviename šou, kuriuos režisuoju aš, yra galvojama, kaip sukurti dramą, pritraukti žiūrovą, kokias priemones tam naudoti.

Kadangi dabar ruošiamės naujam „X faktoriaus“ sezonui, pasakosiu apie jį. Viskas prasideda nuo masinės atrankos, kurioje stengiesi rasti personažus. Ieškai balsingo ir įdomaus žmogaus, kuris arba tave erzina, arba labai patinka – tikrai ne vidutinybės. Kiekvienam žiūrovui patinka ryškus žmogus, kuris sužadina meilę, gailestį, juoką arba pasibjaurėjimą. Šių emocijų, aš, kaip režisierius, labiausiai ieškau ir ieškau žmonių, kurie tokias emocijas sukelia. Suradęs tokias asmenybes, statau jas į laidą. Svarbiausias mano darbas yra sukurti laidą, kurios metu žiūrovas nesuprastų, jog valdau jo emocijas. Jeigu auditorija žiūri laidą ir tiki tuo, kas vyksta, tada gerai, nesimato mano baltų siūlų.

Ne tik dalyviai, bet ir teisėjai įprasmina tam tikrą personažą, su jais aptariami elgesio modeliai. Pagal tai yra derinama visa teisėjų sudėtis. Tačiau personažų kūrimas nėra scenarijus. Teisėjai ateina su savo charakteriais ir jie yra tiesiog išryškinami.

– Dažnai viešojoje erdvėje galime matyti, kad galutiniais rezultatais nepatenkinti žiūrovai teigia, jog yra neatsižvelgiama į balsavimą ir kai kurie dalyviai paliekami projekte vien palaikyti šou bei intrigą. Ar čia yra tiesos?

Sąmokslo teorijos yra labai dažnos. Vien dėl to turime audito kompanijas, kurios kontroliuoja balsavimą. Viskas paprasta, jei žiūrovas nebalsuoja, dalyvis iškrenta.

Šiais laikais, kai internetas ir socialiai tinklai turi labai daug įtakos visuomenei, televizija atsiranda šalia interneto ir mes dažnai matome iškreiptą vaizdą. Socialiniuose tinkluose yra visai kiti favoritai nei televizijoje. Darbe mes matome tendenciją, jog socialinių tinklų sekėjai, keliantys visą šaršalą, nėra televizijos žiūrovai. Jie vis sako, grąžinkite tą ir tą dalyvį, vargšas, kad iškrito, bet kai reikia už jį balsuoti, to nedaro.

Pasiruošimas muzikinio šou „Lietuvos Talentai“ filmavimui. Vido Černiausko nuotr.
Pasiruošimas muzikinio šou „Lietuvos Talentai“ filmavimui. Vido Černiausko nuotr.

– Pastaruoju metu vis dažniau kalbama, kad realybės šou greitas būdas išgarsėti, bet kartu ir greitas būdas likti pamirštam. Ar pritariate tokiai nuomonei?

Ir taip, ir ne. Iš tiesų, televizijos šou yra būdas labai greitai išpopuliarėti. Aš tą patį sakau kiekvienam dalyviui – papuolęs į tokį šou išpopuliarėji taip greitai ir taip svaiginančiai, kad net ne visada suvoki, kas bus po to. Būdamas iki tol visiškai nežinomas, per tris projekto mėnesius, jei kabėtume apie „X Faktorių“, gauni eterio televizijoje ir žinomumo žiniasklaidoje daugiau negu Marijonas Mikutavičius galėtų svajoti gauti. Bet visa tai baigiasi. Ir tada viskas priklauso nuo to, kaip tam žmogui seksis, kaip patikės savo sėkme, kiek įdės darbo. Jeigu jis įsivaizduos, kad tai niekada nesibaigs, kad tie trys mėnesiai jau yra viso gyvenimo sėkmė ir bus tik dar ir dar geriau, tai yra kvaila. Jis iš karto pasmerktas žlugti. Bet jeigu žmogus yra pakankamai protingas – bendradarbiauja  su prodiuseriais po projekto, tada jis gali tęsti savo karjerą ir pasiekti gana aukštų rezultatų.

– Jūs režisavote ne tik muzikinius projektus, bet ir realybės šou, tokius kaip „Meilės trikampis“, kurie dažnai sulaukia diskusijų – yra teigiančių, kad tai pigaus turinio šou. Jūsų nuomone, kam skirti šie projektai? Tik pramogai prablaškyti žiūrovą ar turi kažkokią išliekamąją vertę?

Išliekamosios vertės jie neturi. Iš tikrųjų televizija yra tiktai pramogai. Yra kalbančių apie švietėjišką misiją, tačiau aš ja netikiu. Visi vienodai laikosi reitingų, lygiai taip pat nori būti populiarūs, naudoja vienodus instrumentus pasiekti žiūrovo dėmesiui. Tad apie jokią kultūrą mes negalime kalbėti. Čia tik garsiai mojuojama vėliavomis, kad kuriame kokybišką produkciją, o mūsų nežiūri dėl to, nes tai yra kokybiška. Ką tuo norima apgauti? Nežiūri dėl to, kad neįdomu.

Su Saulium Urbonavičium-Samu dažnai pajuokaujame, kad mes kuriame tokias kaip smėlio mandalas – gerai, atsargiai, gražiai sukuri kažkokį kūrinį, o po to viską nupūti ir pamiršti. Taip atrodo televizijos šou – kuri, įdedi daug darbo, bet po savaitės niekas nebeatsimena. Projekto „Meilės trikampis“ aš režisavau tik kelis sezonus, o kas režisavo kitus, net pats nežinau. Visi atsimena šį projektą tik dėl to, kad buvo kuriama labai daug sezonų. Žmonės tikrai nebeatsimenama nei dalyvių, nei jokių kitų detalių. Tai buvo juokingas, keistas šou. Tarkime, yra daugybė kitų šou, kuriuos esu sukūręs per savo karjeros metus, tačiau jūs apie juos net negirdėjote ir tikrai jų neatsimenate.

Tokia ir yra televizijos esmė: dabar – pralinksminti, nes visi projektai ir jų žinomumas yra labai laikina.

„X Faktoriaus“ repeticija. Vido Černiausko nuotr.
„X Faktoriaus“ repeticija. Vido Černiausko nuotr.

– Dažniausiai patys didžiausi pramoginiai šou nėra kuriami lietuvių režisierių – jie perkami iš užsienio kompanijų. Lietuva vos keletą savo kurtų programų yra pardavusi užsienio šalims. Kokia, Jūsų nuomone, Lietuvos televizijos padėtis pasaulio kontekste?

Nėra labai gerai šokinėti aukščiau bambos. Lietuva yra labai nedidelė šalis, mūsų rinka yra labai maža ir mūsų biudžetai yra juokingi. Bet televizijos žiūrovas yra išlepęs nemažiau nei Amerikos gyventojas. Tačiau mes, kitaip nei amerikiečiai, susiduriame su biudžeto problema ir su tokiais menkais finansais labai sunku kažką sukurti. Aš manau, kad šiuo požiūriu, Lietuvos televizijos režisieriai, prodiuseriai ir tenai dirbantys žmonės yra labai aukšto lygio profesionalai. Mes sugebame iš mažo biudžeto padaryti tai, kas vargiai pavyktų kitoms valstybėms, turint tokį patį finansų pasiskirstymą.

– O kaip vyksta pats programos pirkimas iš užsienio valstybės – ar prie nupirktos laidos yra sukuriamos ir pridedamos kokios nors naujos detalės?

Visos iš užsienio pirktos programos turi savo formatus. Juos sukuria, patentuoja bei prižiūri didžiulės kompanijos. Mes, pirkdami, pavyzdžiui, „X Faktorių“  ar „Lietuvos Talentus“, gauname teisę režisuoti projektą be teisės nuklysti nuo formato. Sakykime, nusipirkdami „X Faktorių“, mes gauname formato turinį, kur yra parašyta, ką reikia daryti, kad ta pati schema būtų panaši į tai, ką nusipirkome. Vyksta nuolatinis prižiūrėjimas – atsiunčiamas konsultantas, kuris pažiūri, ką mes darome ne taip ir ką darome gerai. Jeigu sugalvojame kažką tobulinti, ko nėra atsiųstuose nurodymuose, turime tai perduoti kompanijai, iš kurios pirkome. Turime laukti, kol jie apsvarstys mūsų idėją ir gausime leidimą kažką keisti. Tas pasiūlymas ir darbas, kurį padarei, įtraukiamas į formatą ir jis nebetampa tavo nuosavybe. Šią korekciją gali naudoti visos šalys, kurios tą programą pirko. Mes taip pat galime pasiimti tai, ką galbūt įgyvendino australai, ir mums tai patinka.

– Kaip įvyksta televizijoje pasiskirstymas – kodėl, pavyzdžiui, TV3 kanalas turi „X Faktorių“, o LNK – muzikinį šou „Lietuvos balsas“?

Šis klausimas turėtų būti skirtas ne režisieriui, o kanalo programos direktoriui, bet aš galiu pabandyti atsakyti. Jeigu TV3 į tam tikrą programos vietą įstato laidą, kuri surenka labai daug žiūrovų, tai reiškia, kad tie žiūrovai yra pervilioti nuo kitų kanalų. Greičiausiai, nuo to paties LNK. Jeigu LNK programos tinklelyje nebus kažko panašaus savo svoriu, jie praras žiūrovą ir nebeparduos brangiai reklamos. Užtat jie ieško, ką tokio įstatyti į tą vietą, kas atsvertų rodomą TV3 programą. „Lietuvos balsas“, tikėtina, gali tą padaryti. Jie išlaiko balansą.

Konkurencinė kanalų kova prasidėjo jau labai seniai. Yra sakoma, kad labiausiai dėl jos nukenčia žiūrovai, nes jie nori pamatyti ir vieną, ir kitą. Bet, iš tikrųjų, labiausiai laimi kanalas. Žiūrovas kanalui yra svarbus tol, kol jis žiūri reklamą ir kelia reitingus.

Režisieriaus kasdienybė. Vido Černiausko nuotr.
Režisieriaus kasdienybė. Vido Černiausko nuotr.

– Jūsų nuomone, televizijos poreikis ateityje tik augs ar gali visiškai išnykti?

Aš manau, kad televizija tikrai neišnyks. Pats poreikis koreliuoja tiktai su amžiumi – kuo žmogus yra vyresnis, tuo televizija yra svarbesnė jo gyvenime. Jaunimas randa kitokių užsiėmimų ir televizija nėra tokia svarbi, nes yra internetas, kur gali pats ieškotis, pats kurti savo mėgstamą turinį. Ir taip bus, ko gero, visą laiką. Žmogus, sulaukęs tam tikro amžiaus, nustoja blaškytis. Jis užsiaugina pilvą, šeimą, nori, kad jam knistų protą televizorius, o ne kažkas kitas. 30-40 metų jau yra tas amžius, kai žmogus sėdasi prie televizoriaus.

– Bet jeigu mūsų karta užaugo su internetu, ar kai pasensime, Jūs nuomone, internetas nevaidins tokios didelės reikšmės mūsų gyvenime ir vis tiek pereisime prie televizijos?

Jūs iš feisbuko, greičiausiai, neišeisite, bet, kai sulauksite 35 – 40 metų, tikrai įsiausite šlepetes ir grįšite prie televizijos. Ateis toks laikas, kai tingiai žiūrėsite televiziją.

– Jūs režisuojate daugiausiai televizijos šou. Kodėl nebandote režisuoti filmo?

Norėčiau režisuoti filmą, bet tada turėčiau visko atsisakyti. Taip kaip daro, tarkime, Donatas Ulvydas. Žiūriu į jį ir matau, kaip jis kankinasi. Jis visą laiką žaidžia rizikingą žaidimą. Filmą „Emiliją iš Laisvės alėjos“ jis kūrė tris metus. Laimei, filmas buvo sėkmingas. Bet jeigu jis būtų komerciškai nepavykęs, Donatas būtų bankrutavęs. Filmų režisavimas yra labai žlugdantis dalykas, nes nežinai, ar tau galiausiai pasiseks, ar ne – viskas yra susiję su finansais. Dabar turiu kelis didelius pramoginius šou, kurie užtikrina man pragyvenimą. Jeigu eičiau kurti filmą, man reiktų visko atsisakyti, pastatyti ant kortos visą finansinį pragyvenimą.

– Kokia yra žurnalisto vieta Jūsų režisuojamuose projektuose?

Žurnalisto darbas yra kurti istorijas, personažus. Visas darbas vyksta taip: aš pamatau projekte personažus, kurie man atrodo įdomūs, nupasakoju žurnalistams, kokią istoriją būtu galima sukurti apie tą žmogų, ir jie sukuria. Mes užduodame tam tikrus darbus žurnalistams ir jie puikiai tuos darbus padaro – atskleidžia žmogaus charakterį, jį paryškina, pateikia žiūrovui. Kuo įdomesnė istorija, tuo geriau žurnalistas atliko savo darbą.