Juodosios keramikos meistrei dirbtuvėse niekada neatsibosta
Daugiau negu 20 metų Gruzdžių miestelyje (Šiaulių r.), buvusio grafo Naryškino dvaro pastate kuria juodosios keramikos meistrai tautodailininkai Vytautas ir Regina Mataičiai. Puodžių karaliene išrinkta Regina Mataitienė liepos pradžioje atstovavo Lietuvos tautodailininkams pasaulinėje parodoje ,,EXPO 2015″ Milane (Italija).
Regina Mataitienė neįsivaizduoja gyvenimo be kasdienio darbo su juodąja keramika. Autorės nuotr. Regina Mataitienė į Milane vykstančią ,,EXPO 2015″ parodą pateko laimėjusi keramikų konkursą atstovauti savo šaliai. ,,Šioje parodoje kiekviena šalis pristatė savo tradicinius patiekalus, dainas, šokius, meno dirbinius. Aš, užsukusiems į Lietuvos paviljoną, pristačiau juodosios keramikos gaminius, o norinčius netgi mokiau juos pagaminti”, – pasakojo keramikė.
– Pristatėte juodąją keramiką užsienyje, o ar ji populiari Lietuvoje?
– Lietuvoje juodosios keramikos dirbtuvių yra vos trys. Aš turiu savo pirkėją ir jaučiuosi reikalinga.
Nuo vaikystės svajojau tik apie keramiką. Esu išbandžiusi ir gimnastiką, ir chorą, tačiau niekas molio atstoti negalėjo. Esu iš Tauragės, kurioje yra didelė keramikos įmonė. Dar vaikystėje teko lankyti lipdymo iš molio būrelį.
Į anuomet buvusį Kauno S. Žuko taikomosios dailės technikumą iš 22 stojusiųjų priėmė keturis, tarp kurių patekau ir aš. Ten įgijau meninės keramikos specialybę.
– Kodėl atvykusi į Gruzdžius įrengėte juodosios keramikos dirbtuves?
– Apie juodąją keramiką žinojau tik iš knygų. Kai susituokėme su vyru Vytautu ir jis gavo paskyrimą į Gruzdžius, aš pasakiau: jeigu važiuosime į kaimą, tada ieškosime vienkiemio. Aš norėjau užsiimti juodąja keramika.
Gruzdžiuose iš pradžių gavome mažą butuką, vonioje teko lipdyti. Čia, galima sakyti, gimė mano pirmosios trys keramikos parodos. Noras turėti kūrybines dirbtuvėles pastūmėjo įsigyti buvusį grafo Naryškino dvaro pastatą. Iš pradžių ši svajonė atrodė utopinė, tačiau labai džiaugiuosi, kad ji virto realybe.
– Ar gyvenimas dvaro pastate turi įtakos jūsų kūrybai?
– Juodoji keramika prašosi autentiškos, Lietuvos paveldui priklausančios, senoviškos aplinkos. Aplinka, kuri mus kasdien supa, ne tik įkvepia kurti, bet ir pritraukia žmones iš Lietuvos, iš užsienio šalių.
Namų aplinka – vienas iš mano įkvėpimo šaltinių. Kai namuose galiu demonstruoti savo gaminius, aš jaučiuosi geriau nei bet kokioje kitoje parodoje. Mus supa tai, ką mes kartu sukūrėme. Iš griuvėsių atstatėme tokią aplinką, kurioje jaučiamės geriau nei bet kur kitur.
– Jūsų sodyba įtraukta į Šiaulių apskrities lankytinų vietų žemėlapį. Ar dažnai savo dirbtuvėse sulaukiate svečių?
– Dažnai. Neseniai priėmėme šveicarų, prancūzų bei olandų šeimas. Informaciją apie mus surado lankydamiesi Kryžių kalne ir sugalvojo užsukti. Yra tekę sulaukti svečių ir iš Kinijos, Japonijos. Jei žmonės turi noro mes dirbtuvėse parodome visą ,,molio virtuvę”: pasakojame apie amatą, bandome žiesti.
Vasarą daugiausia sulaukiame pavienių turistų, kurie keliauja šeimomis, grupelėmis. Dažniausiai tie, kurie keliauja po Šiaulių kraštą, aplanko ir mus.
Pavasarį, rudenį mus aplanko vaikai – dažniausiai pradinukai. Jiems vedu edukacinius užsiėmimus. Jų tikslas – pajausti molį bei lipdymo ar žiedimo technikos malonumą. Be galo malonu išeinant matyti vaikų akis, degančias noru lipdyti bei suprasti, jog pusė iš jų žada būti puodžiais.
– Gal prisimenate koks buvo pirmasis jūsų gaminys?
– Pirmojo gaminio tiksliai įvardyti negaliu, tačiau vienas iš pirmųjų vaikystės gaminių, kurį esu nulipdžiusi, yra meškinas. Jis mane pamokė, jog ant kiekvieno niekučio reikia uždėti datą.
Mano pradžia Gruzdžiuose buvo paveiksliukai ir lėlės. Lėlės, kitaip dar vadinamos lietuvaitės, buvo tarsi mano skiriamasis ženklas. Iš pirmosios personalinės parodos lėlės puikuojasi mano dirbtuvėje ant lentynos. Jos niekada iš dirbtuvių neišeis, joms privalu būti čia, nes jos yra, buvo ir bus tarsi mano simbolis.
– Kokius dirbinius jums labiausiai patinka gaminti? Kodėl?
– Man labiausiai patinka lipdymo technika. Lipdymas yra ilgas procesas, tačiau į jį gali sudėti visą save. Nulipdžius puodą atrodo, kad jo visos vietelės yra paliestos tavo rankų – nuo pradžios iki galo. Išgauti lipdinių formą nėra lengva, nes molis diktuoja savo sąlygas. Tačiau taip tik įdomiau.
– Kaip atrodo juodosios keramikos gamybos procesas?
– Imi molį, išminkai, sėdi prie staklių, žiedi. Tuomet palieki džiūti. Tai gali užtrukti kelias dienas. O po to galima dėti į krosnį.
Mano vyras dirbinius poliruoja ir vėliau apie 12-14 valandų kaitina krosnyje, kol pasiekia 1000 laipsnių temperatūrą. Nėra jokių termometrų, viską darome iš akies ir patirties. Be mano vyro Vytauto nebūtų keramikos mūsų namuose.
– Ką jums reiškia molis?
– Tai yra mano sveikata ir džiaugsmas. Paėmus molį į rankas nėra pykčio ir liūdesio. Jis mane teigiamai veikia. Dirbtuvėse aš galiu atsipalaiduoti. Čia man niekada neatsibosta.
– Kaip pavyksta suderinti namuose kūrybines dirbtuves su buitimi?
– Man puikiai pavyksta suderinti laiką ir dirbtuvėje, ir darže. Nėra taip, kad dirbtuvėse praleisčiau visą dieną. Šiandien padariau padažinę, uždėjau ąselę ir jau būčiau bėgusi į lauką. Nėra dienos, kad neužeičiau į dirbtuvę. Net ir parodose Kijeve, Milane molį rankose turėjau kiekvieną dieną.
– Kaip keičiasi jūsų kūryba?
– Man patinka monumentalesni darbai, tad į parodą visada noriu vežti kažką didelio. Tačiau dabar pradedu galvoti, kad reikėtų pereiti prie mažesnių darbų su ypatingu dekoru. Labai svajoju didėlesniais kiekiais gaminti švilpukus. Esu padariusi jų keletą parodoms. Nežinau, ar patiktų žmonėms, tačiau man jie yra labai mieli.
Stengiuosi darbuose atkurti tautodailės raštus. Labai mėgstu adatinį dekorą, kuriame nėra nė trupučio tautodailės. Šį adatinį dekorą sugalvojau pati, stebėdama lininio rankšluosčio nyčių faktūrą. Pastaraisiais metais mano kūryboje dominuoja lino žiedas. Dabar mano visi puodai žydi linais.
