Skaudžios tremtinio duonos ragavęs mano senelis Romas RYBELIS pasakoja nemalonius prisiminimus apie Sibirą, su džiaugsmu prisimena Kovo 11-ąją ir visus nepriklausomybės metus. Senelis dažnai stebisi, kad nė nepajuto, kaip prabėgo septyniasdešimt gyvenimo metų, bet man, klausantis jo istorijų, atrodo, jog reikia dar daugiau laiko norint patirti tą patį. Iškart prisimenu pasakojmus apie keliones, ištisas dienas praleistas gamtoje, įgytą inžinieriaus specialybę, perskaitytas knygas. Užėjęs aplankyti savo senelio, randu jį, kaip visada, skaitantį naują knygą ir besiruošiantį pasakoti dar negirdėtą istoriją, tik šį kartą prašau, kad prisimintų skaudžius tremties išgyvenimus.

Kaip patekote į Sibirą? Kada prasidėjo Jūsų kelionė į nežinomybę?

Tėvus ištrėmė 1948 metais, per didžiuosius trėmimus, o mes, vaikai, pasilikome vieni Lietuvoje. Visi bijojo mus priglausti, trumpai apsistojome pas dėdę, o paskui nakvodavome vis kituose namuose. Eidavome pas vienus kaimynus, pas kitus, glausdavomės ten, kur žmonės prasčiau gyveno, nes visi žinojo, kad nepasiturinčių šeimų netrems, bet ir vargingieji bijojo mus įsileisti į namus, todėl dažnai miegodavome ant šieno. Būdami dar maži vaikai, nieko dirbti negalėjome, todėl neliko kitos išeities – turėjome ir mes važiuoti pas tėvus į Sibirą.

1954 metais palikau Lietuvą, man tada buvo 9 metai. Tuo metu traukiniai nebuvo perpildyti, bet man, mažam vaikui, atrodė, kad žmonių vagone glaudėsi nemažai. Atvažiavus pas tėvus, išvydau nesibaigiančią taigą ir didžiulius miškų plotus. Mano tėvams pasisekė, nes juos ištrėmė vėliau. Patys pirmieji tremtiniai buvo nuvežti į ledynus, prie Laptevų jūros, kur stingdančiame šaltyje turėjo gaudyti žuvis. Net pačių suręstuose nameliuose pastovi temperatūra – 10 laipsnių šalčio. Nesinori galvoti, kiek lietuvių, ištremtų į atšiauriausias Sibiro glūdumas, nebegrįžo į Tėvynę.

Kokius darbus teko dirbti? Kokias pasekmes paliko tremtis?

Reikėjo kirsti medžius, o jokios technikos neturėjome. Įduodavo kirvį į rankas ir pasiųsdavo į mišką. Niekam nerūpėjo nei tavo sveikata, nei koks oras, tik kai būdavo 40 laipsnių šalčio, tada leisdavo nedirbti. Pirmą žiemą žmonės atlaikė šalčius ir ištvėrė alinantį darbą, tačiau antrą žiemą tremtiniai išseko, trūko vitaminų, žmonės mirė vienas po kito. Trečią žiemą buvo lengviau, visi prisitaikė, priprato prie sunkių gyvenimo sąlygų.

Nors ir išgyvenome tą sunkų laikotarpį, tremties pasekmes jaučiame iki šiol. Aš, būdamas mažas, miške pašalau kojas. Grįžus namo, pirštai atrodė kaip ledo gabaliukai. Atsivėrė žaizdos, grėsė gangrena. Laimei, mama rado šuns taukų, žaizdos pradėjo gyti, sveikata po truputį gerėjo.

Kokie patys baisiausi prisiminimai iš Sibiro, kurių negalite pamiršti iki šiol?

Gerai prisimenu baugų kelią į mokyklą. Reikėjo eiti ne tik per miškus, bet ir per stačias uolas, o apačioje tekėjo srauni upė. Po kiek laiko pripratau, pavojingas kelias tapo mano kasdienybe, tačiau niekada negalėdavau ramiai miegoti, namelyje būdavo labai drėgna, o naktį stipriai šaldavo, ryte dažnai matydavau prie sienų prišalusias galvas. Bijojau, kad ir man tas pats atsitiks.

Dar baisiau būdavo žiemą, kai žemė įšaldavo ir pasidengdavo storu sniego sluoksniu: niekaip negalėjome laidoti žmonių, todėl lavonus sumesdavome nuošalyje, jausdavome pūvančių palaikų smarvę, matydavome žiurkes, ėdančias mirusiųjų kūnus. Kraupūs prisiminimai, jų niekada negaliu pamiršti…

Ar labai ilgėjotės Lietuvos?

Neapsakomai troškau palikti Sibirą, svajojau apie Lietuvą, dažnai galvodavau apie tą akimirką, kai įsėdu į traukinį, vežantį namo, į mano Tėvynę, norėjau vėl pamatyti širdžiai artimą gamtą, žmones. Po darbo su kitais tremtiniais susiburdavome ir dainuodavome lietuviškas dainas, skaitydavome ir kurdavome eilėraščius, pasislėpę nameliuose švęsdavome tradicines šventes, būtent tada jautėmės arčiau Lietuvos. Prisimenu, dažnai užlipdavau ant aukšto kalno ir žiūrėdavau, kur ta Lietuvėlė, ne viena ašara nuriedėjo žvelgiant į tolį.

Kaip keitėsi gyvenimas grįžus į Lietuvą?

Grįžus į Lietuvą, patyriau didžiausią palaimą, nenustojau gėrėtis gamta, stebėjausi, kaip toli matyti. Sibire gyvenome dauboje, kur vien tik medžius regėjome, trūko Lietuvos žaliuojančių kalvų ir lygumų. Kai paaugau, pradėjau jausti laisvės stygių, supratau, kad Lietuva yra okupuota, bet Chruščiovo, Brežnevo laikais apie nepriklausomybę niekas negalvojo, tik Sąjūdžio dėka atgimė viltis išsikovoti nepriklausomybę. Vis dėlto buvo mažai tikinčiųjų, kad nedidelei valstybei pavyks tapti nepriklausoma. Baltijos kelias dar labiau sustiprino tikėjimą, kad išsilaisvinsime.

Šiais laikais sunku įsivaizduoti, kokią euforiją žmonės patyrė, kai buvo paskelbta, jog Lietuva tapo nepriklausoma valstybe. Visi išbėgo į gatves, giedojo tautišką giesmę, mojavo trispalvėmis. Džiaugėmės, bet ir bijojome, kad viskas gali greitai pasibaigti, nepriklausomybė atrodė tokia trapi ir laikina.

Daugelis tikėjosi, kad perversmas įvyks greičiau, pasikeis valdžia, gyvenimas pradės gerėti. Pirmieji nepriklausomybės metai buvo sunkūs. Naivūs žmonės galvojo, kad užtenka paskelbti nepriklausomybę ir pamojuoti vėliavėlėmis, o iš tikrųjų reikėjo įdėti daug darbo ir pastangų, kad piliečių gyvenimas pagerėtų. Trūko iniciatyvių, savo srities profesionalų, sugebančių tinkamai valdyti Lietuvą. Pažangą stabdė į naują valdžios struktūrą įsilieję buvę kolūkių pirmininkai, komunistų partijos atstovai.

Kokius įvykius, darbus laikote svarbiausiais Lietuvai, lėmusius valstybės pažangą, gerinusius ekonomiką?

Nepriklausomybės pradžioje vienas reikšmingiausių darbų buvo perėjimas iš planinės į rinkos ekonomiką. Nuo tada Lietuva pradėjo stebėti Vakarų šalis, perimti jų patirtį. Įgyvendinant Lietuvai naudingus projektus, tobulinant įstatymus, mūsų valstybė darė pažangą, gerino ekonomiką.

Tai, kad įstojome į Europos Sąjungą, NATO, Lietuvai suteikė dar daugiau galimybių vystytis ir tobulėti. ES parama padėjo įveikti sunkumus, sukurti verslui palankią aplinką, gerinti infrastruktūrą. Jei nebūtume tapę NATO nariais, dabar Lietuvoje padėtis būtų panaši kaip Ukrainoje, jaustume didelę karo grėsmę.

Šiuo metu iš kitų šalių politikų girdime, kad lietuviams reikia lygiuotis į Estiją, sekti šios šalies pavyzdžiu. Ko lietuviams trūksta? Kokias pagrindines Lietuvos problemas įžvelgiate?

Man labai gaila, kad lietuviai dažnai skundžiasi, yra viskuo nepatenkinti. Kitose Europos šalyse žmonės sugeba įvertinti tai, ką turi, džiaugtis valstybės pasiekimais ir laimėjimais, o mūsų tautiečiai nuolat kritikuoja valdžią, jiems viskas negerai. Lietuviai turėtų patys pagalvoti, ką gali gero valstybei padaryti, o ne laukti ir tikėtis, kad valstybė viskuo pasirūpins. Piktina tie, kurie gyvena iš pašalpų ir nesistengia susirasti darbo, nori egzistuoti be rūpesčių. Norėtųsi, kad Lietuvoje būtų toks pats patriotiškumas, kaip buvo nepriklausomybės pradžioje.

Dabar Lietuvai trūksta charizmatiškų asmenybių, sugebančių įkvėpti tautą ir vesti teisingu keliu. Reikia žmogaus, kuris suburtų, surinktų talentingų žmonių komandą, ši stengtųsi dėl piliečių gerovės, atiduotų visas jėgas, kad Lietuva tobulėtų dar sparčiau. Tikiuosi, ateityje atsiras tikrų lyderių, pasiryžusių aukoti savo laiką ir siekti Lietuvai svarbių tikslų.

Kokį įspūdį esate susidaręs apie šiuolaikinį jaunimą, nepriklausomoje Lietuvoje gimusius žmones? Ar pastebite daug skirtumų lyginant su Jūsų karta?

Gimusieji nepriklausomoje Lietuvoje turi visas galimybes išvykti į užsienį, pasisemti naudingos patirties kitose šalyse, pastebėti kitų valstybių pažangą tam tikrose srityse ir žinias pritaikyti Lietuvoje. Džiugu, kad vis daugiau jaunimo dalyvauja rinkimuose, nauja karta turėtų pakeisti senus politikus, stokojančius inovatyvių idėjų. Mūsų jaunimas turi daug perspektyvų, visai kitoks žmonių mąstymas.

Sovietmečiu lietuviai gyveno uždarame rate, negalėjo išvykti svetur, turėjo paklusti okupantams, todėl sovietmečio kartos atstovų visai kitoks mentalitetas nei jaunimo. Nepriklausomoje Lietuvoje gimę žmonės laisvi, drąsūs, nebijantys eksperimentuoti, išbandyti save įvairiose srityse. Tokių piliečių reikia kuriant Lietuvos ateitį.

Kaip manote, jei Lietuvai kiltų grėsmė, ar lietuviai eitų jos ginti taip pat, kaip ir Sausio 13-ąją?

Dabar pasiryžusių ginti savo šalį yra mažiau, tačiau tikrai atsirastų daug tokių, kurie nedvejodami kovotų už savo valstybę. Kaip ir visais laikais, būtų parsidavėlių ir prisitaikėlių, bet neabejoju, kad didvyrių, mylinčių savo Tėvynę, netrūktų. Reikia pastebėti, kad šiais laikais vis mažiau patriotizmo, nepriklausomybė mums tapo kasdienybe. Vis dėlto, didėjant grėsmei iš Rytų lietuviai telkiasi ir pradeda vertinti tai, ką pasiekė per 25-erius nepriklausomybės metus.

Susiję

Sportininkai – Lietuvos ambasadoriai pasaulyje

Mažųjų tautų solidarumas, arba už ką esame dėkingi Islandijai

„Independence“ ─ antrasis nepriklausomybės puslapis mūsų istorijoje