Kino kritikė I. Keidošiūtė: politinio korektiškumo reikia siekti gyvenime, bet ne kine
Mene įtvirtinamas politinis korektiškumas erzina, prisipažįsta kino kritikė Izolda Keidošiūtė ir priduria, kad jo reikia siekti gyvenime, bet ne kine. „Autocenzūra [kūrėjus] stipriai veikia. Galvojama: šitos temos neimsiu, nes su ja nepateksiu į festivalį, negausiu europinių pinigų ir panašiai. Man baisu, kad jauni žmonės nekovoja už savo projektus, o prisitaiko“, – sako I. Keidošiūtė.
I. Keidošiūtė anksčiau LRT televizijoje kūrė ir vedė laidas „Kino pasaulyje“, „Elito kinas“, rašė į savaitraštį „Literatūra ir menas“, žurnalą „Kinas“. Dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje ji dėsto būsimiems meno vadybininkams, rengia filmų pristatymus kino teatruose, rašo anonsus LRT televizijai.
Duodama interviu „Universiteto žurnalistui“ I. Keidošiūtė taip pat prisiminė televizijos ir kino kritiko Skirmanto Valiulio pasakytą frazę, kad, išėjus garsiems režisieriams, reikia išmokti mylėti kitokį kiną.
„Taip ir neišmokau. Vis grįžtu ten, kur Federico Fellini, Ingmaras Bergmanas, Michelangelo Antonioni, prisimenu lietuvių režisierius, su kuriais ketvirtį amžiaus bendravau, rengiau kino laidas, buvau filmavimo aikštelėse. Senasis kinas padarė man didelę įtaką, bet tai nereiškia, kad žiūrėdama naujus filmus nepatiriu kažko naujo. Kai kurie sukrečia, nustebina, priverčia susimąstyti. Ir tai yra nuostabu“, – įsitikinusi I. Keidošiūtė.
– Esate sakiusi, kad į kiną, kaip į meną, Lietuvoje visada buvo žvelgiama tarsi truputį iš aukšto, lyg jis būtų žemesnio lygio menas nei teatras ar dailė. Ar bėgant metams Lietuvoje pastebite požiūrio kaitą ir atsirandančią didesnę pagarbą kinui?
Požiūris keičiasi. Kaip įrodymą įvardyčiau tai, jog nemažai Lietuvos kinematografininkų pastaraisiais metais gavo nacionalines premijas – tai Jonas Gricius, Almantas Grikevičius, Gytis Lukšas. Galima sakyti, kad jiems buvo grąžintos skolos, nes anksčiau jie buvo neįvertinti, kinas buvo laikomas žemesnio lygio menu. Gaila, kad kai kurie režisieriai, pavyzdžiui, Raimondas Vabalas, premijos taip ir nesulaukė.
Kinas dabar neatlieka tokio vaidmens, kaip mano jaunystės laikais, bet tai yra pasaulinė tendencija. Dabar yra kitokių pramogų – audiovizualiniai menai, internetas. Atsirado kino diskriminacija, tai labai jaučiama, kai reikia skirstyti pinigus projektams. O gal mūsų kino pasiekimai ne tokie dideli, tad taip ir turi būti? Sunku pasakyti. Tačiau šiandien tokių kalbų, kad kinas yra ne menas, turbūt nėra.
– Kaip manote, kodėl kinas ir žinojimas, meno pajautimas, įsigilinimas kai kuriems žiūrovams yra tarpusavyje nesusijusios sąvokos?
Negaliu sutikti su šiuo teiginiu. Visada atsiranda žmonių, kurie domisi kinu. Lietuvoje jie eina į „Skalvijos“ organizuojamus renginius, kino klasikos vakarus, renkasi į kino klubus.
Suprantama, kad ne visi skaito Marcelį Proustą, klauso klasikinės muzikos ar gerai nusimano apie dailę. Dažnam labiau patinka koks nors paprastas paveikslas, o ne toks, kurį galima vadinti menu. Taip ir su kinu. Dabar didesnis atotrūkis tarp pramoginio ir autorinio kino. Pastarasis buvo populiarus 8-ajame dešimtmetyje, kai žmonės masiškai ėjo į kiną, žiūrėjo F. Fellini filmus.
Dabar yra naratyviojo kino laikai, žiūrovams įdomu istorija, bet visiškai nesigilinama į tai, kaip filmas sukurtas. Jei yra įdomi istorija, ji bus žiūrima, o visa kita nesvarbu. Autorinio kino terminas dabar nėra nei mėgstamas, nei madingas, tačiau jis tiksliai apibūdina filmą, kurį žiūrėdamas žinai, kad tik tas režisierius galėjo jį sukurti, matai režisieriaus pasaulėjautą, požiūrį, jo atradimus, kino kalbą.
O pramoginis kinas yra geras arba blogas. Kad ir dabar visų išgirtas, bet be jokio polėkio filmas „La La Land“, kurį mūsų kino platintojai sugalvojo pavadinti „Kalifornijos svajomis“ – banalesnio ir kvailesnio pavadinimo ir būti negali, man yra nelabai įdomus, kai prisimenu tokius „Oskarais“ apdovanotus miuziklus kaip „Kabaretas“ ar „Visas tas džiazas.“
– Kalbėjote apie autorinį kiną. Kiek jo yra Lietuvoje?
Šarūną Bartą, be abejo, galima vadinti autorinio kino atstovu. Jis yra absoliučiai originalus, nepanašus į kitus režisierius. Skiriame Arūno Žebriūno, Vytauto Žalakevičiaus, Raimondo Vabalo braižą. Taip pat turime labai savitą dokumentinį kiną – tą noriu pabrėžti. Mano nuomone, mūsų poetinė dokumentika yra labai savita ir išsiskirianti kitų pasaulio šalių kino kontekste. Henriko Šablevičiaus ar Roberto Verbos dokumentinio kino braižo tikrai nesupainiosi su niekuo.
Apskritai kalbant, ryškiausi šiandieninio autorinio kino atstovai yra minėtas Š. Bartas, Audrius Stonys, Arūnas Matelis, Rimantas ir Julija Gruodžiai, Giedrė Beinoriūtė.
– Kokia Jūsų nuomonė apie kino žiūrėjimo kultūrą Lietuvoje?
Pastebiu Lietuvoje tokį reiškinį – kino snobizmą. Darosi madinga eiti į „Kino pavasarį“, į „Scanoramą“. Yra daug tokių žmonių, kuriems svarbu ateiti į „Kino pavasarį“, nors vėliau visus metus jie daugiau neis į jokį kino teatrą. Taip pat svarbu eiti į madingą filmą, į lietuviško filmo premjerą.
Aš labai retai einu į kino teatrą „Forum Cinemas“, nes ten žiūrėti filmus sunku. Porą kartų nuėjau šeštadienį vakare – ten valgoma, geriama, vaikštoma, žodžiu, visą laiką vyksta absoliutus judėjimas. Gal tai skamba kaip senės pabambėjimas, bet tai, kad į festivalio filmus žmonės ateina su „popkornu“, man nesuprantama. Žinoma, yra filmų, kuriems „popkornas“ sutvertas, pavyzdžiui, filmams apie Džeimsą Bondą jis gal ir netrukdys.
Dar negaliu pakęsti, kai į filmus vėluojama arba kai rimto kino metu pradedami maigyti telefonai, kurie apskritai turėtų būti išjungti.
Kitas dalykas – filmas baigiasi tada, kai baigiasi titrai, bet šitos taisyklės žiūrovai absoliučiai nesilaiko. Juk tuo metu gali dar kažkas įvykti, skamba muzika, pasirodo režisierių pavardės, bet to žiūrovai nemato, nes skuba išeiti. Tai vienas iš siaubingiausių ir labiausiai mane nervinančių dalykų kino teatre.
– Sakėte, kad dabar dažnas reiškinys yra kino snobizmas. Iš kur jis atsiranda?
Na, kino snobizmo visada šiek tiek buvo. Sovietmečiu jis turbūt mums padėjo apsisaugoti nuo tų partijos ir vyriausybės palaikomų kino absurdų, smarkiai ideologizuotų filmų. Todėl jį gal net buvo galima pavadinti teigiamu reiškiniu. Todėl ir dabar negaliu pakęsti, kad kiekvienas „teisingas“ filmas, kad ir pasakojantis apie Lietuvai svarbius dalykus, yra geras. Tokie filmai reikalingi, puiku, jei jie patinka žiūrovams, bet šitaip liaupsinti vargu ar reikia.
Dabar populiaru eiti ne tik į madingus filmus, bet ir apskritai madingus renginius: parodas, koncertus ar spektaklius. Gal tai nėra blogai: jei žmogus eina į kokybiškus renginius, jis tampa labiau išsilavinęs. Bet labai dažnai žiūrovai, pripratę prie įkyrios reklamos, praleidžia mažiau išreklamuotus, bet labai įdomius kūrinius. Dabar reklama lemia viską.
– Koks šiandien yra kino kritikų vaidmuo Lietuvoje?
Man atrodo, kad kino kritiko sąvoka Lietuvoje tapo labai tąsi. Kartais skaitydama recenziją aš nesuprantu, kodėl jos autorius vadina save kritiku. Ypač tai pasakytina apie internetinėje erdvėje rašytas recenzijas.
Dabar kino kritikai neužima tokios svarbios vietos kaip anksčiau, tačiau be reikalo, nes tarp tų vadinamųjų kritikų apsišaukėlių turime visą būrį gerai rašančių – tai ir Santa Lingevičiūtė, Aistė Račaitytė, Mantė Valiūnaitė, Narius Kairys ir kiti; atsiprašau tų, kurių nepaminėjau. Jie visi gerai išsilavinę, aplankę daug festivalių, jų darbus malonu skaityti.
Apskritai man kritikas yra įdomus, jei jis subjektyvus, išmanantis kino istoriją. Dabar yra nemažai tokių, kurie leidžia sau nesidomėti kino meno praeitimi ir pasiekimais, iš čia atsiranda susižavėjimas nesamais atradimais. Aš savarankiškai domėjausi kinu ir mūsų kartai tai buvo labai sudėtinga, nes filmai, kuriuos norėjau pamatyti, dažnai nepasiekdavo mūsų ekranų, o kitų techninių priemonių juos pamatyti nebuvo.
– Viename interviu minėjote, kad šiuolaikiniai kino režisieriai nesidomi praeities kinu, neskaito knygų. Kodėl taip nutinka, kad nei režisieriai, nei kritikai, kaip Jūs sakote, nenori mokytis apie kiną?
Dabar taip negalėčiau sakyti, turime pakankamai išsilavinusių, talentingų režisierių. Pavyzdžiui, tarp šiemet sukurtų lietuviškų filmų man labiausiai patiko „Amžinai kartu“. Tai paprasta, bet talentingai padaryta istorija.
Visgi sakyčiau, kad šiuolaikiniams režisieriams trūksta idėjų. Kažkodėl režisieriai įsivaizduoja, kad jie patys būtinai turi rašyti scenarijus, o tai jiems ne visada pasiseka. Prisiminkime, jog geriausių mūsų filmų scenarijai buvo parašyti tikrų, profesionalių scenaristų.
– Kartais viešojoje erdvėje pasigirsta kritikos, kad Lietuvos kinas retai parodo išsiskiriančių, stipraus charakterio herojų, veikėjų. Kokia jūsų nuomonė apie lietuviško kino personažus?
Kažin ar mums apskritai reikia tų herojų. Nemanau, kad galima kalbėti apie utilitarinę kino reikšmę, nes jis neauklėja ir jo tikslas nėra atvaizduoti teigiamus herojus. Toks požiūris mane erzina, lygiai taip pat, kaip ir mene įtvirtinamas politinis korektiškumas. Pastarojo reikia siekti gyvenime, bet ne kine.
Apskritai menas neturi būtinai rodyti to, kas aktualu ar teisinga, tai nėra svarbiausia jo funkcija. Jis turi sukelti žiūrovui katarsį, sujaudinti, priversti mąstyti. Jauni režisieriai žino, kokią filmo temą pasiūlyti, kad jis gautų pinigų iš įvairių Europos fondų, gerai uždirbtų, nesvarbu, ar ta tema jiems patiems reikalinga, išgyventa.
Pasitaiko pasipiktinimų, kodėl „Oskarams“ nėra pristatyto nė vieno afroamerikiečio režisieriaus filmo arba kodėl moterų režisierių apdovanojimams nominuoja mažiau nei vyrų. Man tai atrodo keistai. Jei jie nesukūrė tais metais gerų filmų, kodėl jie turi būti nominuoti vien dėl to, kad tai kažkam atrodo teisinga? Gal, pavyzdžiui, kitais metais bus geri vien moterų sukurti filmai? Man nuomone, verta pakartoti banalią tiesą – menas nemėgsta būti spraudžiamas į siaurus rėmus.
Atrodo, kad tas sovietinis kišimasis į meną vėl grįžta. Anksčiau buvo kalama, kad reikia kurti herojinius filmus apie Antrąjį pasaulinį karą, jaunimą ir panašiai. Dabar atsiranda kitos privalomos temos – pabėgėliai, Holokaustas. Pastaroji yra labai svarbi, amžina tema, bet talentingų filmų apie tai yra vos keli, dauguma jų – spekuliacijos.
– Kodėl mene atsiranda politinis korektiškumas?
Autocenzūra stipriai veikia. Galvojama: šitos temos neimsiu, nes su ja nepateksiu į festivalį, negausiu europinių pinigų ir panašiai. Man baisu, kad jauni žmonės nekovoja už savo projektus, o prisitaiko. Jei tau tikrai rūpi, skauda, tu išgyveni dėl to – imi ir darai, kaip tai daro austras Ulrichas Seidlas, rumunų ar Rytų režisieriai, kurie su mažais biudžetais sukuria filmus su tokia gausybe prasmių, paliečia tiek žmonijai aktualių klausimų, kad mums belieka tik pasimokyti.
– Lietuvoje įvykus ilgai lauktai kino premjerai būna kalbama, kad štai, pagaliau pasirodė filmas, kuris išgarsins Lietuvą pasaulyje. Kaip manote, ar to mums apskritai reikia – turėti šalį reprezentuojantį filmą ar tai tėra mažos šalies kompleksas?
Turbūt tai yra mažos šalies kompleksas. Pirmiausia filmas turi būti svarbus pačiam režisieriui, nes kai kuriama su tikslu patekti į festivalį ar gauti apdovanojimą – iš to nieko gero neišeina. Š. Bartas apie tai negalvoja, jis daro tai, kas jam įdomu ir svarbu, o tai, pasirodo, aktualu ir visai kinematografinei bendruomenei.
Pavyzdžiui, yra puikus dokumentinis filmas „Prieš parskrendant į žemę“, kurį režisierius A. Matelis kūrė, nes ta tema jam labai rūpėjo. Su tuo filmu mes tikrai atkreipėme pasaulio dėmesį. Apskritai norint išgarsėti reikia pasiūlyti kažką kitokio, labai sukrečiančio ir jaudinančio. Taip atsitinka nelabai dažnai, nes kinas dabar išgyvena ne pačius geriausius laikus.