Vieniša mama. Kol gimdė jaunėlę dukrą, jos tėvai vienerių metų sūnų atidavė į vaikų namus. Editai 21, ji kartu su keturių mėnesių  dukrele  Vilte gyvena Vilniaus „Carito“ motinos ir vaiko globos namuose.  Su Edita susitikome lietingą sekmadienio popietę globos namų svetainėje, kur po geros valandos pokalbio teko atsisveikinti – mažosios Viltės verksmas kvietė mamą Editą. Mergaitė nubudo, laikas valgyti. Edita šypsosi: „Mano du vaikai, angelėliai, kurie saugo, kurie niekada neišduos“.  Joniškio rajone gimusi ir užaugusi Edita per paskutinius kelerius metus išnaršė pusę Lietuvos ieškodama prieglobsčio. Su Edita kalbamės apie tai, kaip išgyventi vienišai moteriai su dviem vaikais ir kaip vėl patikėti meile.

Joniškyje gyvena tavo tėveliai. Taigi, nuo Joniškio iki Vilniaus. Papasakok savo istoriją?

Su dukrytės tėvu gyvenome Gruzdžiuose, Šiaulių rajone. Viltės tėtis gyveno savo tėvo namuose, jie pykosi, girtuokliavo. Nutariau važiuoti pas sesę į Jurbarką. Kurį laiką pabuvus, sesė pasiūlė gyventi pas vieną močiutę, kuri sutiko mane priglausti.  Iš Jurbarko atsidūriau pas tą močiutę, tačiau grįžo jos vaikai iš užsienio, tada aš važiavau pas savo tėvus. Tėvų namuose pabuvau 2 savaites, ir išvažiavau į Šiaulius gimdyti. Sūnų palikau pas tėvus. Nuvažiavau gimdyti, gimė dukrytė su gomurio defektu ir mus išsiuntė į Kauną gydytis. Kaune su socialine darbuotoja pasikalbėjau, pasiūlė apsigyventi „Carite“, Vilniuje. Net nesudvejojau, iš karto sutikau, nes nebuvo kur dėtis.

O pas tėvelius kodėl negrįžai?

Pas tėvus nebuvo vietos. Turiu 5 seses ir vieną brolį. Esu trečia iš vyresniųjų. Vyriausia turi du vaikus, gyvena Jurbarke.

Vilniuje gyveni jau 4 mėnesius. Kaip čia jautiesi?

Iš pradžių galvojau, kad pasiklysiu, buvo sunku. Kai pirmą  kartą parodė kur ligoninė, paklausė ar prisiminiu kelią, pasakiau, kad atsiminsiu, bet iš tikrųjų – nė kiek neatsiminiau, kaip ten nueiti. Nors pradžioje atrodė painiai, paskui greit susiorientavau ir dabar jau žinau, kur ir kaip nueiti.

Minėjai, jog turi ir sūnų. „Carite“ gyveni tik su dukrele. Kur šiuo metu yra berniukas?

Berniukas Šiauliuose, globos namuose. Tėvai jį atidavė, kai išvažiavau gimdyti. Buvo pykčių su jais dėl to… Norėjau, kad pažiūrėtų, kol grįšiu iš gimdymo, o jie atidavė. Bet nieko, vis tiek susigrąžinsiu.

Ką šiuo metu veiki Vilniuje, be to, kad augini dukrelę?

Kol kas čia gyvenu, tvarkausi abiems vaikams alimentus. Ne per seniausiai susimokėjau paskutinę paskolą už telefonus, po truputį tvarkausi reikalus, kad būtų pinigų. Po to ieškosiu buto, kur gyventi.

Kokius mokslus esi baigusi?

Baigiau beveik 12-ą klasių. Buvo likę du mėnesiai, žadu ir dvyliktą klasę pabaigti. Iš karto baigti nepavyko, nes atsirado berniukas, sūnus Eimintas.

 O vaikučių tėveliai? Kur jie?

Eiminto tėvas dingo. Nors su juo ir nenorėčiau bendrauti po to, kai tiek nesąmonių pridarė. Paskolų mano vardu priėmė. Viltės  tėvas jos atsisakė, išėjo pas kitą. Ji su keturiais vaikais irgi nėščia buvo nuo kažkokio kito berno. Kai sužinojo, kad dukrai gomurio defektas, pasirinko svetimus vaikus. Dabar rašo, siūlo atsiųsti dukrai į mėnesį po 10 eurų. Tačiau dukrai reikia daug daugiau nei 10 eurų…

Su Viltės tėčiu palaikote ryšius? Nutikus bėdai, galėtum kreiptis?

Tiesą sakant, kreipčiausi ne į jį, bet į jo mamą, kuri yra Airijoje, iš jos galima kažko tikėtis. Iš jo tai nelabai.

Mes, merginos, draugaudamos su vaikinais tikimės geros, gražios ateities. Juk nebūtume, jei žinotume, kad paliks, išduos. Kaip atsitiko, kad abu vyrukai nusisuko ir nuo tavęs, ir nuo vaikelių?

Pirmasis priėmė paskolų mano vardu, kai pasakiau, kad laukiuosi, tai vietoj to, kad pripažintų vaiką, paėmė mano vardu dar daugiau paskolų. Kiek žinau, be manęs jam buvo iškeltos 9 bylos, aš iškėliau dešimtą. Kur dabar jis? Nežinau, gal kalėjime. O Viltės tėtis, net nesuprantu… Aišku, gaila, bet ką padarysi. Mes susipažinome Joniškyje, susitikinėjome, jis atvažiuodavo, dovanojo gėles. Atrodė, kad sutikau tą, kurio tikėjausi, bet pasirodo visai kitaip. Atvažiavome pas jį, namuose jis mušdavosi su tėvu, su broliu girtuokliavo. Suteikiau galimybę, sakiau, kad susirastų darbą, o tuo tarpu aš būsiu pas sesę. Jis sakė, kai tik susiras darbą, atsiųs pinigų, bet nieko. Nutrūko ryšys. Tada vėl pradėjome bendrauti, pasakiau, kad laukiuosi. Jis apsidžiaugė, sakė, kad šaunu, kad labai nori mergaitės. Kai pasakiau, kad taip, bus mergaitė, viskas tuo baigėsi.

Viltės tėvas jos atsisakė, išėjo pas kitą. Ji su keturiais vaikais irgi nėščia buvo nuo kažkokio kito berno. Kai sužinojo, kad dukrai gomurio defektas, pasirinko svetimus vaikus.

Keturis mėnesius gyveni „Carite“. Dvylika moterų su vaikučiais gyvenate po vienu stogu. Kaip sekasi sutarti su kitomis mamomis, su kambario drauge?

Su visomis gerai sutariu. Nei pykstuosi, nei ką. Nors čia daug barnių būna. Bet taip ir šeimose. Su sese, būna, pasipykstam, o po to vėl viskas gerai.

Kambarys ir „Carite“ kainuoja keliolika eurų, dukrelei sauskelnės, vaistai, išlaidų nemažai. Kokias pajamas dabar gauni?

Kambarys „Carite“ kainuoja apie 14-ą eurų per mėnesį.  Tai nepasakyčiau, kad čia brangu gyventi. Pigu ir labai patogu, nes centras. Sakė, kad šiek tiek pakels mokesčius bet nesijaudinu. Gyvenu iš vaiko pinigų, susitvarkiau socialinę pašalpą, dar dukrytei invalidumą. Tik pagimdžiusi gavau 400 eurų, tai jau geriau košes pavalgome, vis pataupau, kad tik vaikams nieko netrūktų. Jei susitvarkysiu alimentus, dar geriau bus. Kol kas su advokatu sutarėme, kad bandysime išieškoti minimumą, tai yra 150 eurų, po to, po pusmečio, jei nemokės, galėsiu prisiteisti dar didesnė sumą. Svarbu, kad viskas kuo greičiau vyktų.

Kokie tavo planai? Kaip įsivaizduoji savo gyvenimą po metų, dviejų?

Norėčiau baigti mokslus, bent dvylika klasių. Susirasti butą, darbą, vaikus leisti į darželį. Noriu savarankiškai gyventi su vaikais. Nebenoriu patikėti meile, per daug visko buvo.

Ką tau dabar, po visų patirčių, reiškia meilė? Kokia ji turėtų būti, kad vis dėlto patikėtum, kad gali būti gerai?

Net nežinau. Tai žmogus, kuris mane suprastų, mylėtų, kad žinočiau, jog niekada nenuskriaus. Turėtų tai įrodyti savo darbais, veiksmais.

Beje, dar apie ateitį. Planuoji likti Vilniuje ar norėtum grįžti į gimtinę?

Gal Vilniuje, gal kur nors kitur. Ten, kur rasčiau pigiausią butą. Miestas ar kaimas, nėra skirtumo. Į kaimą gal labiau širdis trauktų. Jei gyvenčiau name, gaučiau žemės, galėčiau ko nors užsiauginti, mieste nelabai kažką užsiauginsi, nebent balkone. Kadangi pati kilusi iš kaimo, darbų nebijau.

Kad pabaigtum mokslus, liko visai nedaug. Ką norėtum dirbti ateityje?

Galėčiau dirbti pardavėja, žemės darbai patinka, galbūt floriste. Svarbu, kad darbas būtų prie širdies.

Floriste? Turbūt mėgsti gėles?

Patinka gėlės. Kai gyvenom sodyboje, mama pasodindavo gėlės, o man tekdavo iškapstyti, jas, perkelti į kitą vietą, kad tik būtų gražiau. Mindaugiuose mama visą kiemą buvo gėlėmis apsodinusi. Aš vienintelė jas prižiūrėdavau. Mes dar būdami maži žaisdavom ir visada sakydavo, kad nelįstume į gėles, o jos visur. Tai bėgdavom į sodą. O sode irgi neleisdavo, ten agrastai ar dar kas nors auga.

Sakei, kad pas tėvelius nėra vietos. Bet kai buvote maži, juk visi vaikai kartu, su tėvais  gyvenote?

Mes gyvenome tuo momentu sodyboje. Ten 7 vaikai viename kambaryje, tėvai kitame. Sunkiai vertėmės. Tėtis metus sėdėjo kalėjime. Tada buvo sunkiausias etapas visiems. Tada ir košės tikdavo, kad tik būtų kur gyventi. Po to tėtis grįžo iš kalėjimo. Gal po dviejų savaičių atvažiavo ūkininkas iš Skilvionių ir pasiūlė tėtei darbą. Dar du tris mėnesius gyvenome Mindaugiuose, o to po į Skilvionis, prie pat tėčio darbo. Po to kažkaip viskas gerėjo, bet man tas kaimas vis tiek nepatiko. Jau verčiau būčiau sodyboje gyvenusi. Ne prie širdies, nors ir mamos giminaičių buvo. Bendrovės savininkas vaikams ir žaidimų aikštelę įrengė, bet vis tiek neįtiko kaimas. Tas pats bendrovės savininkas davė butą ir sakė, kad kol mūsų čia nebuvo, tame daugiabutyje buvo šiukšlynas. Kai mes atsikraustėme ir gėlynai atsirado, ir susitvarkėme. Buvo ir kitų šeimų tame daugiabutyje, bet jos nė kiek nesitvarkė, tik mėtė šiukšles. Netoli buvo girtuokliavimai, bet gana greitai su jais susitvarkė.

Iš tavo pasakojimų girdėti, kad mama – rūpestinga moteris, neapleido jūsų septyneto?

Nuo pat mažens mama mus gana griežtai auklėjo, kai tik pamato, kad išsipurvini, liepia persirengti, kai matai, kad kambarys netvarkingas, tai bėgi, nes žinai, kad mama pradės kriokti. Žinojome, kad neleis žiūrėti televizoriaus, jei kambaryje bus netvarka. Lygiai tokia pati reikli ir aš. Susitvarkau spintą, čia, „Carite“, per 10 minučių, bet matau, kad kažkas ne vietoje, kažkas ne taip, tada vėl iš naujo. Kambario draugė stebisi, kiek galima tvarkyti tą spintą. Patinka švara. Maloniau, kai švaru.

O kaip sutari su šeima? Ar bendraujate?

Jei pati rodau iniciatyvą, stengiuosi, tada sutariame gana gerai. Tačiau kai susitvarkysiu gyvenimą, pati tikrai pas tėvus nebevažiuosiu, tegu jie aplanko. Labai trūksta palaikymo iš šeimos… Aš su sesėmis bendrauju, bet, pavyzdžiui, mama man parašo labai retai. Nors mažesnių vaikų yra, žinau, kad laiko neturi, bet su vyresnėmis sesėmis bendrauja, parašo joms, paskambina, po dvi tris valandas kalbasi, o man vos porą kartų parašo, net nepaskambina. Bandžiau klausti, kas negerai, kodėl taip, bet vis nukreipia kalbą… Su šeima tikrai noriu bendrauti, pykti visą gyvenimą juk negalima.

Kaip žvelgti į gyvenimą?

Moku džiaugtis paprastais dalykais. Dukra pradeda juoktis ir aš kartu, kai sūnui pirmas dantukas užaugo, buvau iki ašarų laiminga. Moku džiaugtis paprastais dalykais. Jei nemokėčiau džiaugtis paprastais dalykais, tai kuo tada džiaugtis? Laukti, kol laimėsiu milijoną?

Beje, ką darytum laimėjusi milijoną? Kur leistum tiek pinigų?

Labai paprastai. Nusipirkčiau namą su žeme. Likusius padėčiau į banką, taupyčiau vaikams.

Susiję