M. Ilčiukas studijavo miškininkystę Aleksandro Stulginskio universitete Kaune. Lietuvos jaunųjų mokslininkų sąjungos rengiamame konkurse „Geriausi magistro baigiamieji darbai 2014“ apdovanotas už savo magistrinį darbą „Pakraščio efekto poveikis paukščių rūšių pasiskirstymui pušynuose greta plynų kirtaviečių“.

„Na, jausmas tai tikrai geras. Tam darbui duomenis pradėjau rinkti dar mokydamasis antrame kurse“, – pasakoja jis. Tekdavo ir anksti keltis, bet pašnekovui tai nebuvo sunku. „Anksti atsikeli, paukščiai čiulba tarsi choras, labai smagu.“ – sako jis.

Miškininkystės studijas, dabar jau trejus metus Salako girininkijoje Zarasų miško urėdijoje dirbantis M. Ilčiukas, pasirinko savo noru. „Visą vaikystę praleidau gamtoje, augau jos apsuptyje, kaimo pakraštyje, vienkiemyje. Upės slėnis, miškas, laukai…, – prisimena M. Ilčiukas. – Gamta domėjausi dar mokydamasis mokykloje, tai padėjo apsispręsti, kur stoti“. O miškas traukia tuo, kad ten – dauguma dominančių gyvūnų bei augalų rūšių. Pašnekovas pasakoja, kad aplinka, kurioje užaugo, padarė jam daug įtakos ir padėjo apsispręsti renkantis studijas. Pasiteiravus, ar ramų gamtos gyvenimą iškeistų į miesto, M. Ilčiukas užtikrintai atsako, kad nenorėtų. Ir paaiškina: miesto ir studijų metu užteko (atsakymą palydi juokas). „Vėl į miškus sugrįžti norėjau“, – aiškina jis. Nors neretai sakoma, kad „didesnis miestas – didesnės galimybės“, tačiau M. Ilčiukui nesinorėjo likti Kaune ar jo apylinkėse: „Norėjau grįžti į savus kraštus, jie mane pavergė savo grožiu.“

Galima teigti, kad M. Ilčiukas tikrai yra laimingas žmogus. Visą laiką, kai kalbame apie darbą, hobius, jis nuoširdžiai atsakinėja, o iš veido nedingsta šypsena – aišku, kad jis myli tai, ką daro. Darbą susieti su malonumu ne visuomet lengva. „Kai rinkausi studijas, apie pelną negalvojau – ką norėjau, tą studijavau. Tai yra mano pomėgis, kuris vėliau virto nuolatiniu darbu“, – džiaugiasi pašnekovas.

Miškininko darbo diena būna įvairi. Viskas priklauso nuo metų laiko ir darbuotojų skaičiaus. „Visą dieną praleidžiu miške. Per pertrauką galima ir uogų, ir grybų pasirinkti“, – juokiasi pašnekovas. Žiemą šeriami gyvūnai, kertamas miškas, o pavasarį – sodinimas, kuris būna pats didžiausias darbas. Su rutina susidurti netenka. „Buvau tik neseniai pradėjęs dirbti, krovėme medieną, nelabai žinojau, kaip ten kas vyksta, kuomet iš po rastų kiškučiai pradėjo bėgioti į visas puses – buvo labai netikėta.“ – vienu iš nutikimų dalijasi pašnekovas. Tenka ir retų gyvūnų pastebėti, žiemą aptinkama lūšies pėdsakų, kuriais tenka sekti. Pavojų, žinoma, kaip ir kiekviename darbe pasitaiko, ypač, kai yra kertamas miškas. Vasarą – miško gaisrai, kuriuos tenka gesinti. „Šis darbas man ypatingas – būnu gamtoje, prisidedu prie jos išsaugojimo. Galiu įdiegti kokių naujovių atkuriant mišką. Savo žinias perteiki ir palieki gamtai [tvarkytis].“ – sako jis.

Be darbo, kuris yra ir jo hobis, pašnekovas turi kitų pomėgių. Pavyzdžiui, drugelių kolekcionavimas. „Dar mažas būdamas pradėjau domėtis gamta, gaudydavau drugelius, juos rinkdavau.“ – sako M. Ilčiukas. – Buvau surinkęs nedidelę kolekciją ir parodžiau ją savo biologijos mokytojai. Ji labai stebėjosi, kaip man pavyko ją surinkti“. Mažas būdamas, girininkas skaitydavo knygas apie gamtą, o pagavus drugį, tose knygose ieškodavo informacijos apie jo rūšį. Pamažu kolekcija gausėjo. Mokytojos paskatintas, nutarė užsiimti ir rimtesne tiriamąja veikla. Dalyvaudavo Jaunųjų gamtininkų mokyklose, konferencijose, užėmė nemažai prizinių vietų. Drugelių kolekciją M. Ilčiukas pildo iki šiol. Šiuo metu joje – daugiau nei 300 drugių rūšių.

„Kaip gyvas drugys patenka į kolekciją?“ – klausiu. „Nekuklus klausimas“, – nusijuokia pašnekovas ir iš karto atsineša parodyti, kur ir kaip yra džiovinami drugiai. Reikia nepažeidžiant gyvo drugio jį numarinti (M. Ilčiukas naudoja specialius nuodus). Viską sutvarkius, drugys be jokių cheminių priemonių džiūsta 1-2 savaites. Paskui pridedant jį prie kolekcijos, įrašoma vieta ir laikas, kada drugelis buvo sugautas. „Tai svarbu atliekant mokslinius tyrimus.“ – aiškina pašnekovas. Drugius M. Ilčiukas renka ne tik pasigrožėjimui ir savo malonumui – miškininkas juos savo pamokėlėse demonstruoja vaikams. „Kolekcijos sudaromos ne tik savo malonumui, bet ir vykdant pažintinę veiklą.“ – sako pašnekovas. Jis įsitikinęs, kad savo sukauptomis žiniomis reikia dalintis ir mielai tai daro.

Gurkšnodami kas kavą, kas arbatą, turėjome progą pavartyti bei pasigrožėti ir unikaliu dalyku Lietuvoje – vienintele paukščių plunksnų kolekcija. „Viskas prasidėjo 2002 m. nuo pirmos plunksnos, kurios dar neatpažinau“, – pasakoja jis. – Po to tapo ilgalaikiu pomėgiu, pradėjau plunksnas nešti namo ir sudaryti albumus.“ Šiandien kolekcijoje yra apie 50 skirtingų paukščių rūšių plunksnų. M. Ilčiukas taip pat parodė savo vabalų kolekciją, kurią padeda rinkti žmona Svajūnė.

Ji taip pat miškininkė. Ir nors namie sutuoktiniai apie darbą pasikalba, tai nėra vienintelė tema. O ir miške praleidžiamas ne visas laikas. M. Ilčiukas yra bandęs kopimą į kalnus (ir tikisi pakartoti), mėgsta pasivažinėjimą dviračiu, plaukimą baidarėmis, žvejybą, medžioklę – aktyvius laisvalaikio praleidimo būdus.

Girininkas ne tik kolekcionuoja, bet ir fotografuoja. Fotografija užbūrė įsigijus pirmąjį skaitmeninį fotoaparatą, kuriame buvo labai gera makro funkcija. „Tuomet labai netikėtai atsivėrė visas vabalų ir drugių pasaulis.“ – sako pašnekovas. Prasidėjo įvairūs eksperimentai su žiūronais ir fotoaparatu siekiant nufotografuoti paukštį iš arti. Tačiau tik to neužteko – prireikė veidrodinio fotoaparato. „Atrodo, vaikštai, pamatai ir retų drugių, atsineši fotoaparatą – tai vėjas pakilęs, tai saulė dingsta.“, – sako pašnekovas, todėl dažniausiai fotoaparatą tiesiog nešiojasi kartu su savimi, jei ne profesionalų, tai bent kompaktišką. Fotografija M. Ilčiukui leidžia atsipalaiduoti, pabėgti nuo kasdienybės.

Susiję

Pedagogė iš Alytaus: „Lietuvoje teisės į vaiką tėvams grąžinamos per greitai“