Deividas Velkas: Visuomenės smalsumas nėra viešasis interesas

„Žurnalistas gali neatskleisti savo šaltinio, tik tuo metu jis prisiima visą atsakomybę ir už savo šaltinio žodžius atsako kaip už savo“, – sako teisininkas, Kultūros ministerijos Visuomenės informavimo politikos skyriaus vedėjas, buvęs Žurnalistų etikos inspektoriaus patarėjas teisės klausimais Deividas Velkas. Deja, vis dar pasitaiko atvejų, kai teisėsaugos institucijos inicijuoja tyrimus ir teisminius ginčus dėl, anot jų, netinkamų informacijos rinkimo ir skleidimo būdų. Žurnalisto saviraiškos laisvė nėra absoliuti – ji ribojama teisės aktų ir juose įtvirtinto visuomenės intereso. Tačiau ar tai nekelia grėsmės demokratijos principams ir žurnalisto teisei į laisvą informacijos sklaidą? Apie tai ir daugiau kalbamės su teisės ekspertu.

Deividas Velkas. Akvilės Petraitytės/Alfa.lt nuotr.Deividas Velkas. Akvilės Petraitytės/Alfa.lt nuotr.

– Kaip, Jūsų nuomone, Lietuvoje įgyvendinama Konstitucijos garantuojama teisė į minties ir informacijos gavimo bei jos skleidimo laisvę?

Bendrai ši laisvė mūsų šalyje yra reali ir žmogus turi daug galimybių pasakyti nemažai to, ką jis galvoja. Turiu minty, kad saviraiškos laisvė ir minties laisvė sukuria žmogaus absoliučią teisę galvoti, ką jis nori, bet ne absoliučią teisę pasakyti tai, ką  galvoja. Jei žmogus gerai pasvėrė, ką galvoja, jis turi galimybę išsakyti savo mintis teisėtai. Tas, kuris kalba nepagalvojęs, rizikuoja pažeisti įstatymą. Tas, kuris kalba gerai apgalvojęs, panaikina visus neigiamus tos nuomonės išsakymo aspektus, todėl be jokių problemų gali realizuoti savo teisę.

– Kaip išlaikyti žurnalistui balansą tarp jo priedermės informuoti visuomenę, o kartu  nepažeisti įstatymo?

Kas yra žurnalistas? Jo apibrėžime yra vienas labai reikšmingas žodis – profesionaliai. Jei jis savo darbą daro profesionaliai, jis gali vadintis žurnalistu. Tikras profesionalas turi daug ką išmanyti – ir teisinius niuansus, pavyzdžiui, kokios teisinės pasekmės laukia, jei jis savo darbą atliks neprofesionaliai. Jis turi žinoti savo ribas, mažų mažiausiai, būti išklausęs žiniasklaidos teisės kursą ar kitaip kėlęsis savo kvalifikaciją. Priešingu atveju tai nebus žurnalistas, tai bus tiesiog informacijos rengėjas arba  skleidėjas, kuris galbūt ir neprivalo žinoti visko, nors, kita vertus, tai nereiškia, kad jam nekils teisinė atsakomybė.

– Teoriškai tiek žurnalistai, tiek teisėsauga turėtų ginti viešą interesą. Akivaizdu, kad kartais jų interesai išsiskiria. Koks yra skirtumas tarp žurnalisto ir valstybės institucijų saugomo viešo intereso?

Pirmiausia, skirtumas tas, kad žurnalistai sakydami, kad gina viešąjį interesą, dažniausiai jo negina, gina tik kažkokį smalsumą, kuris gali būti įdomus visuomenei, bet niekaip nesusijęs su viešo intereso gynimu. Tuo tarpu teisėsaugos institucijos, jei jas vadinsime viešo intereso gynėjais, dažnai taip pat jo negina. Dėl vienokių ar kitokių priežasčių: nesuvokimo ar neprofesionalumo. Ir vienam ir kitam dažnai būdinga, kad jie mano ginantys viešą interesą, bet tai daro netinkamais būdais.

– Teisės aktuose yra numatyta, kad žurnalistas gali būti teismo įpareigotas atskleisti savo šaltinį, jei to reikalauja viešasis interesas. Kokie tie atvejai, kai privalu atskleisti žurnalisto informacijos šaltinį?

Teismas savo nutartyje ir nurodo, dėl kokio viešo intereso jis nustato tą įpareigojimą. Blogiau būtų, jei nepaaiškintų. Deja, patys įstatymai neaiškina, kas yra viešasis interesas žurnalisto šaltinio atskleidimo atveju. Bet, mano supratimu, viešasis interesas yra tada, kai akivaizdu, jog, jei tu nepadarysi vieno ar kito dalyko, tai stipriai nukentės visuomenė ar tai, kas ją apsaugo, kas išlaiko visuomenėje tam tikrą pusiausvyrą, santaiką, kas susiję su sveikata, gyvybe, nacionaliniu ir vidiniu saugumu, demokratinėmis vertybėmis, konstitucine santvarka. Svarbu, kad teismas, įpareigodamas atskleisti šaltinį, turi nurodyti visuomenės svarbą: kodėl tai yra svarbiau už kitą interesą, kuris irgi yra visuomenės interesas ir svarbus visos žiniasklaidos egzistavimo kontekste. Pavyzdžiui, vienos žurnalistės byloje, kurioje teismai (tiek pirmos, tiek antros instancijos) įpareigojo atskleisti informacijos šaltinį, nes, anot jos pačios, šaltinis suteikė informacijos apie teisėjų papirkinėjimą tam tikrose bylose. Tad teismai, įžvelgę galimas nusikaltimo apraiškas ir galimai daromą žalą visai teisinei sistemai, palaikė tai svarbiu visuomenės interesu ir įpareigojo žurnalistę atskleisti jos informacijos šaltinį.

– O žurnalistas gali neatskleisti savo šaltinio, net jei yra įpareigotas teismo?

Taip, tik tuo metu jis prisiima visą atsakomybę ir už savo šaltinio žodžius atsako kaip už savo. Ir tai yra, manau, labai sąžininga. Netgi Etikos kodeksas sako, kad neatskleisdamas šaltinio  jis prisiima teisinę ir moralinę atsakomybę už jo pateiktą informaciją. Priešingu atveju, jis bus nepatikimas. Beje, tai yra labai įdomu, nes yra buvę atvejų, kai žurnalistas, visą laiką laikęsis nuostatos, kad jo pateikta informacija yra informacijos šaltinio paslaptis, pamatęs, kokia atsakomybė gali kilti jam pačiam, ima ir atskleidžia tą šaltinį. Arba kita situacija, kai keli žurnalistai žino tą pačią šaltinio informaciją, tik vienas saugo,  kitas – ne.

– O kaip Jūs vertinate galiausiai išteisintos Prezidentės patarėjos Daivos Ulbinaitės atvejį?

Aš vertinu kaip neadekvatų ir neproporcingą žurnalisto atžvilgiu. Šiuo atveju žurnalistas buvo nors ne pirmas, bet nepaskutinysis eilėje procesinių veiksmų. Šioje byloje kilo nemažai abejonių ir dėl pačios informacijos pobūdžio: apskritai, ar ta neva „nutekinta“ informacija galėjo būti valstybės paslaptis? Vėliau teismai pripažino, kad tai nebuvo valstybės paslaptis. Akivaizdu, kad nuo pat pradžių ne visiškai teisingai buvo dėliojami veiksmai. Aišku, pareigūnai laikosi griežtų instrukcijų. Bet kitais kartais mes pelę galime šaudyti bombonešiu, o dramblį su smiginio strėlyte. Šiuo atveju buvo neproporcingos priemonės ir jos nepateisino tikslo.

– Bylos medžiagoje į akis krenta citata, kad „pradėtu tyrimu buvo siekiama užkirsti kelią įslaptintos informacijos atskleidimui bei siekiama persekioti už informacijos nutekinimą atsakingus asmenis, nes tiriamų nusikalstamų veikų padarymu prarandamas valstybės institucijų patikimumas“. Susidaro įspūdis, kad teisėsauga lyg ir nori pamokyti žurnalistus nekišti nosies ten, kur jiems nereikia, ar netgi įbauginti.

Aš sakyčiau tai yra ne įbauginimas, bet atgrasymas. Tačiau galima tiesiogiai sieti ir su įbauginimu. Vis dėlto, čia svarbiausia ne įbauginimas, kad jis ateityje nebesiims vienos ar kitos temos, bet tokiais veiksmais, kas buvo ši kartą – kratos ir panašiai – apskritai buvo pažeistas to žurnalisto nepriklausomumas: atskleisti šaltiniai, darbo specifika ir metodai, kurie tam žmogui jau gali ateityje trukdyti ir toliau profesionaliai dirbti. Jis gali būti laikomas jau ne visai patikimu ir su juo jau nebenorės kalbėtis ne todėl, kad jis buvo kažką blogai padaręs, bet buvo pažeista žurnalisto profesinė erdvė: įeita, įsibrauta, iššniukštinėta, rasta, surasta… Galų gale, ar tai, kas rasta, buvo sunaikinta? Ar nebuvo kažkas išsaugota ateičiai? Tai labai pažeidžiama situacija žurnalistui. Ne tiek jį gali įbauginti teismo įpareigojimas atskleisti jo šaltini, ko, beje, nebuvo šitoje situacijoje, kiek tų visų procesinių priemonių taikymas ir tas arsenalas dėl ko jis gali nebebūti laikomas patikimu žurnalistu.

– Teisminiuose dokumentuose buvo užsiminta, kad BNS vadovės kabinete rastos ir kitų valstybės institucijų dokumentų kopijos. Ar tai reiškia, kad dažnai šaltiniais būna ir patys valstybės tarnautojai?

Be jokios abejones. Jei tyrimai yra rezonansiniai, tai ir patys pareigūnai. Nes tik jie geriausiai žino visą eigą ir reikšmingas detales. Tačiau jo, kaip valstybės tarnautojo, pareiga užtikrinti, kad ta informacija nebūtų paviešinta. Jis pažeidžia teisės aktus, nes neužtikrina tokių dokumentų saugumo. Todėl tai ne žurnalisto kaltė, kad jis gauna tai, ko neturėtų gauti, bet pareigūno.

– Ką manote apie situaciją, kai valstybės tarnautojas tampa šaltiniu, nors pats galimai pažeidžia įstatymą?

Kai visuomenėje yra labai didelių negerovių, kažkokie slapti nusikaltimai ir panašiai, tai mes turime tą pačią interesų pusiausvyrą – ar geriau visuomenei nežinoti ir apsaugoti, kad viskas yra kitaip nei iš tikrųjų, ar geriau žurnalistui tai atskleisti. Manau, pirmoji blogybė yra didesnė.

– Žurnalistas valstybės tarnautojas. Ar įmanoma suderinti?

Negali būti dvejopos situacijos – jei tu esi valstybės tarnyboje, tu elgiesi pagal valstybės tarnybos taisykles, jei tu esi žurnalistikoje tu elgiesi pagal žurnalistikos taisykles. Jei Daiva Ulbinaitė, elgėsi kaip žurnaliste, tai buvo neteisi, nes ji turėjo elgtis kaip valstybės tarnautoja. Tiesa pasakius, aš šituo niuansu nesidomėjau, kiek ji vykdė žurnalistės funkcijas. Tiesiog šitoje vietoje negalima sakyti, kad ji buvo žurnalistė. Ji buvo valstybės tarnautoja ir galbūt vykdė pareigas neįsitikinusi, ar vykdo tinkamai. Čia buvo daugiau neįvertinimas aplinkybių. Tačiau, jau minėjau, kad nuo pat pradžių buvo neaiškus tos informacijos statusas ir tai jau kėlė sumaištį.

– Ar šiandien žurnalistas yra pakankamai apsaugotas mūsų teisinės sistemos?

Manau, kad jo situacija tikrai gerėja. Paskutinis jau aptartas atvejis parodė, kad žurnalistas yra apsaugotas, nes ne jis buvo kaltas. Kita vertus, po šios bylos paviešinimo buvo padaryta eilė teisės aktų pakeitimų: sustiprinta šaltinio apsauga, ištaisytos tam tikros procesinės priemonės. Aišku, galima dar daugiau padaryti: netaikyti tų visų priemonių, jei jis nėra įtariamas, ką ir turėjome – žurnalistas nebuvo įtariamas, jis buvo tik liudytojas, bet jo atveju pritaikytos procesinės priemonės prilygo įtariamajam. Todėl procesines priemones reiktų sieti tik su jo statusu. Šiuo metu taip pat yra pateiktas Žurnalistų etikos inspektoriaus įstatymo projektas, kad ši institucija galėtų nagrinėti ir pačių žurnalistų skundus. Kol kas tai tik projektas. Dar daugiau, jei kalbame apie pačio žurnalisto apsaugą, reiktų pasakyti, kad viešosios informacijos rengėjas baudžiamajame procese turi imunitetą: jis negali būti apklausiamas kaip liudytojas to, kas sudaro jo informacijos šaltinio paslaptį. Kaip žinia, liudytojo imunitetą taip pat turi advokatai ir dvasininkai. Žurnalistai turi tam tikrą specifinę apsaugą ir kitu klausimu – dėl trukdymo atlikti jo funkcijas. Pavyzdžiui, jei valstybės ar savivaldybės institucijos atsisako jam suteikti informaciją, joms gali būti taikoma teisinė atsakomybė. Baudžiamosios atsakomybės panaikinimas už įžeidimą – irgi didesnė žurnalistų apsauga – leidžiama viešuosius asmenis pakritikuoti aštriau. Tiesa, šiuo metu yra parengtas įstatymo projektas, kur žurnalistui tenka pareiga įrodyti, kad jis sako tiesą. Nors kai kas mano, kad taip įtvirtinama žurnalisto kaltumo prezumpcija, bet aš nesutikčiau. Žurnalistas turi būti tikras,  ką jis daro –  jis turi turėti įrodymus, kurie pagrįstų jo žodžių teisėtumą.

– Bet žurnalisto ir teisėsaugos institucijų turimi įrodymai turbūt yra skirtingi. Teisėsaugos teisę rinkti įrodymus saugo įstatymas, tuo tarpu, žurnalistas dažniausiai remiasi savo šaltiniu?

Svarbiausia yra tai, ar tu esi tikras, ką tu rašai. Taip, yra tokių šaltinių, kurių patikrinti neįmanoma. Tačiau apie tai irgi turi būti informuojama, kad šitą informaciją patikrinti nebuvo galimybių.

– Minėjote, kad nepaisant kai kurių žurnalistų neprofesionalumo, bendrai žiniasklaida tobulėja. O tobulėja dėl teisminių bylų ar dėl žurnalistų etikos paisymo?

Ir viena, ir kita. Kita vertus, jie priversti tobulėti. Žmonės nebėra abejingi informacijai, konkurencija didelė, todėl bijo, kad gali prarasti populiarumą – o tokiu būdu ir galią daryti sprendimus. Lietuvoje labai daug žiniasklaidos priemonių, jei skaičiuosime pagal gyventoju skaičių. Todėl turime medijų įvairovę. Taip, konkurencija veikia dvejopai: trumpalaikis efektas – tu šiandien  populiarus, tačiau ilgalaikis – su tavim nebenorės bendrauti. Kita vertus, mūsų visuomenės informavimo teisine aplinka sukuria palankias sąlygas reikštis profesionaliai žurnalistikai, tuo pačiu ir tikrai numato ribas ir svertus, kada žurnalistas turėtų būti stabdomas. Tai yra adekvatu. Laisvė yra kartu pareiga ir atsakomybė, nes laisvė be pareigų yra destruktyvi. Atsakomybė yra apie tai, kad reikia galvoti, kas bus toliau. Žurnalistas turi būti atsakingas prieš save ir visuomenę, kurią jis informuoja. Jis turi atsakingai rinktis informaciją, kurią siekia viešinti.