2015-08-07

Žaislų muziejaus įkūrėjai pasakoja istoriją kiek kitaip

Senamiestyje įsikūręs vienas iš nepriklausomos Lietuvos kūdikių – Žaislų muziejus. Eidami Šiltadaržio gatve šios erdvės galime nepastebėti – patalpos mažos, akį patraukiančios informacijos nėra. Tačiau užsukus į muziejų pajunti ramybę, o išeiti nebesinori. Spalvingas, jaukus ir mažas žaislų pasaulis sudomina ne tik vaikus, bet ir suaugusiuosius. Šis muziejus duris atvėrė 2012 metais. Jo sumanytojai – Indrė ir Povilas Blaževičiai. Povilas – archeologas, istorikas, besidomintis vaikų istorija. Muziejuje susitikome išgerti arbatos ir pasikalbėti apie Žaislų muziejų.

Kalbantis muziejaus eksponatas – mamutas. Autorės nuotr.

Kaip atsirado šis muziejus? Koks yra jo tikslas, misija?

Indrė: „Demokratinėse ir laisvose šalyse veikia nevyriausybinės organizacijos, padedančios valstybėms įgyvendinti įvairias mokslo, socialines, kultūros plėtros iniciatyvas. Žaislų muziejaus Lietuva neturėjo, nors daugelyje šalių tai buvo laikoma įprasta muziejologijos grandimi. Taigi, mes ėmėmės iniciatyvos jį sukurti, pristatyti žaislus kaip mūsų istorijos dalį. Žaislai padeda stebėti ir mūsų ir mūsų valstybės raidą. Pavyzdžiui, kas įvyko per tuos 25-erius laisvosios Lietuvos metus, kaip mes užaugome, kaip keičiasi žaislai ir vaikai.“

Povilas: „Žaislais mes pristatome ne tik pastarųjų 25-erių metų istoriją. Muziejuje yra žaislų, menančių senąsias valstybės ištakas. Jie rasti per archeologinius kasinėjimus. Tai yra prasminga – rastą medžiagą prikelti antram gyvenimui. Tokio muziejaus ir nereikėtų, jeigu kiti muziejai spėtų aprėpti visas, tarp jų ir žaislų, temas. Mūsų muziejus, skirtingai nei kiti, veikia atrištų rankų principu. Esame laisvi daryti tai, ką norime ir kas, mūsų nuomone, yra svarbu visuomenei. Žmones reikia ugdyti, lavinti, skatinti mąstyti. Turėdami žaislus mes galime įdomiau ir patraukliau pasakoti istoriją.“

Kaip žaislai pasikeitė nuo nepriklausomybės pradžios?

Indrė: „Labai smarkiai pasijuto Vakarų ir Rytų tendencijos Lietuvoje. Gan uždara žaislų rinka smarkiai prasiplėtė. Žaislų muziejaus lankytojus užsieniečius labiausiai domina tarybinių laikų žaislai. Jie tokių nėra matę, mat tada mūsų žaislų rinka buvo uždara. Atsivėrus sienoms į Lietuvą plūstelėjo pasaulyje žinomų gamintojų žaislai. Taigi dabar mūsų vaikai žaidžia Kinijoje, Turkijoje, Armėnijoje, Amerikoje, Vokietijoje ir kitur pagamintais žaislais. Vaizdžiai tariant, šiandien visi turškiamės vienoje vaikystės baloje.“

Povilas: „Per pastaruosius 25-erius metus įvyko didelis lūžis istorijos, archeologijos bei antropologijos moksluose atrandant vaikus. Tai prasidėjo nuo feminizmo judėjimo ir skatinimo mąstyti apie tai, jog ne tik karaliai ir kunigaikščiai yra istorijos dalyviai, bet ir paprasti žmonės, kurie kariavo, žaidė, valgė. Kas gi jie buvo? Atsirado istorikų, kurie pradėjo kalbėti, jog greta moterų ir vyrų buvo dar ir vaikai. Juos vadovėlių rašytojai nežinia kodėl pamiršo! Mūsų Žaislų muziejus, kaip mokslinė institucija, įsilieja ir į vaikų istorijos tyrimus. Pernai, remdamiesi istoriniais bei archeologiniais šaltiniais, organizavome pirmą Lietuvoje konferenciją apie vaikus. Džiugu, kad mums atsivėrė ne tik komercinės rinkos ir galimybė nusipirkti įvairių žaislų, bet taip pat galime bendrauti su pasaulio mokslininkais, kartu su jais tirti vaikų ir žaislų istoriją.“

Žaislų daugiau – kokybės mažiau. Gerai ar blogai?

Indrė: „Edukologai vertina žaislo mokomąją svarbą. Tačiau yra teorija ir yra praktika. Teoriškai žaislas turi būti kokybiškas, lavinti vaiką. Tačiau diskutuojant išaiškėja, jog mes ne iki galo suprantame lavinimo sąvoką. Pasisodinus du vaikus ir davus jiems abiems po delionę, vienas lavinsis, nes jam įdomu, kitas nesilavins, nes jis nemėgsta dėlionių. Sunku objektyviai įvertinti, koks žaislas kokiam vaikui daro didesnę įtaką. Blogų žaislų nėra. Reikia atsižvelgti į tai, ką vaikas mėgsta ir kad žaislas nebūtų pavojingas.“

Povilas: „Šiuo metu galime nusipirkti viską iš viso pasaulio, tačiau mūsų kultūrinei aplinkai tikrai ne viskas tinka. Tai suvokia tik suaugusieji, o vaikai mąsto kitaip. Juos ypač veikia reklama. Mažieji nori turėti tai, ką turi kitas ar kas yra reklamuojama. Žaislas dabar yra įrankis, kuriuo tėvai tarsi parodo, kad jie rūpinasi savo vaikais. Jeigu tikrai rūpinasi – jie su vaikais dar ir žaidžia. O jeigu ne, atžalos tiesiog turi labai daug žaislų. Išvada tokia: vistiek visus žaislus renkasi suaugusieji – jiems šie ir yra gaminami. O vaikai tiesiog naudojasi situacija. Vieni suaugusieji tai bando paslėpti, o kiti tai sako atvirai.