Mama, kaime spalvotas ne tik dangus

„Šiuo metu vyksta tokia drama. Paauglys vaikinas, gyvenantis mažame miestelyje, savo Facebook atsiskleidė kaip homoseksualus. Kaimas sureagavo isteriškai: kilo gandų ir pasipiktinimo banga, ir pati mokyklos direktorė liepė vaikinui ištrinti savo atsiskleidimą, ką jis ir padarė. Dabar vaikino mama grasina, kad atims jo telefoną ir išvarys iš namų.“

Anne Feneau, Fotolia.com nuotr.

Taip prieš kelis mėnesius socialiniame tinkle Facebook rašė savo homoseksualumo neslepiantis kino režisierius Romas Zabarauskas. Aktyviai prieš homofobiją Lietuvoje kovojantis Romas teigė sulaukiantis galybės desperatiškų paauglių žinučių ir pagalbos šauksmų. Pasak jo, daugeliui jaunų žmonių, kurie neseniai suvokė savo homoseksualumą ir sulaukė itin neigiamos visuomenės reakcijos, kyla minčių apie savižudybę.

Kaimo nūdiena: linčas ir Facebook‘as

Atversti tokį problematišką vaivorykštinį lapą uždaram lietuviui iš tiesų sunku. „Ypač mažuose miesteliuose, kur kiekvienos trobos gyventojas žino, ką kaimynas valgė pusryčiams“, – tvirtina neseniai į Vilnių persikėlęs viename Vakarų lietuvos miestelyje užaugęs vyras. Nors atrodytų, jog tokia bendruomenė yra savotiškai žavi, visas žavesys dingsta, kai tu vis tik esi kitoks. Lyg juoda (nors šiuo atveju LGBT labiau siūlo „spalvota“) avis netradicinės orientacijos žmogus tampa matomu, apkalbamu ir dažnais atvejais net linčiuojamu.

Reta garbaus amžiaus kaimo pirmininkė galėtų paglostyti galvą vaikinui, kuris pareiškė, jog myli kitus vaikinus. „Gimtajame kaime manęs niekas nepalaikė. Jeigu kas nors būtų palaikę, tai ir juos bendruomenė būtų pradėjusi engti“, – sako homoseksualus vyras. Viešai vardo minėti nesutikęs netradicinės lytinės orientacijos vyras teigė, jog nė už ką nesutiktų grįžti į gimtąjį miestelį.

Psichoterapeuto Olego Lapino teigimu, paauglystėje kiekvienas žmogus išgyvena kitoniškumo pojūtį. „Kritinis amžius, kuomet žmogus intesyviausiai galvoja apie savižudybę, yra 16-20 metų.Tenka pripažinti, kad apie rankos pakėlimą prieš save patį pagalvoję yra kone visi. Kalbant konkrečiai apie netradicinės orientacijos paauglius, jie išgyvena ne dėl savo potraukio tai pačiai lyčiai, o dėl aplinkinių reakcijos“, – kalbėjo O. Lapinas.

Paklaustas, kur kreiptis galėtų kenčiantis homoseksualus jaunuolis, psichoterapeutas paradoksaliai nerekomenduoja iš vien specialistų. „Profesionalai provincijose nėra populiarūs. Žmonės jais nepasitiki ir jų vengia. Visų pirma, daugeliui vis dar atrodo, kad jeigu kreipiesi į psichologą, sergi kokia psichine liga. Taip pat žmonės įsitikinę, jog specialistas gali išplepėti visas privataus pokalbio detales pašaliniams. Homoseksualūs jaunuoliai dažniau ieško panašių į save. Rašo netradicinės orientacijos įžymiems visuomenės veikėjams, bendrauja įvairiuose forumuose“, – kalbėjo psichoterapeutas O. Lapinas.

Specialistas pripažino, jog kartais geriau padėti gali ne mokslus baigęs gydytojas, o tą patį išgyvenęs žmogus. Dažnam nelabai kvalifikuotam psichologui būna sunku kalbėtis su homoseksualiu žmogumi, išgyvenančiu kraupias patyčias. Nuvalkioti patarimai, tokie kaip „būti stipriam“, „skųstis tėvams“, yra tiesiog paleidžiami į orą ir neturi absoliučiai jokios vertės.

Galima tvirtinti, kad prieš tai minėtas režisieriaus Romos Zabarausko pavyzdys yra reali ir profesionali pagalba kenčiančiam. Pats R. Zabarauskas teigia vengiantis sparnuotų frazių. „Tiesiog stengiuosi išklausyti žmogų ir nesmerkti. Mėginu internete supažindinti su bendraminčiais. Sakau, kad jei apims silpnumo akimirka, gali man bet kada paskambinti, parašyti. Suteikiu informaciją apie jo teises, apie skirtingų sprendimų galimybes ir pasėkmes“, – apie suteikiamą pagalbą atsiliepė R. Zabarauskas.

Populizmas versus pagalba

Dažnas psichologas kartoja, kad bene baisiausias jausmas žmogui apskirtai yra nežinomybė. Nežinomybė, kas su tavimi darosi, ar tai normalu, kodėl visi žiūri neigiamai ir šaiposi. Tokius jausmus išgyvena dažnas kitokį lytiškumą suvokiantis žmogus.

Nuo 2008 metų „Jaunimo linijoje“ savanoriaujanti, netradicinės orientacijos neslėpianti Ausma Sakalauskaitė teigė vaikystėje jau laikiusi save anomalija. „Gimiau kaimo glūdumoje. Visą savo vaikystę ir paauglystę nežinojau, kad yra tokių žmonių kaip aš. Galvojau, aš esu nenormali ir viską slėpiau. Tik išvykusi studijuoti į Kauną sužinojau, kad Lietuvoje yra ir kitų homoseksualių žmonių“, – pasakojo Sangrūdos miestelio muzikos mokytoja.

Kalbant apie homoseksualių žmonių padėtį provincijoje, informacijos stoka nebėra tokia jaučiama, kaip anksčiau. Klestinti socialinių tinklų, aktyviai veikianti LGBT bendruomenė jaunuoliui šaukte šaukia, kad jis nėra vienas. Vis dėlto būtų naivu galvoti, kad homoseksualių jaunuolių, svarstančių apie savižudybę, sumažėjo.

„Užsienio specialistų duomenimis, homoseksualūs žmonės net tris kartus dažniau mėgina nusižudyti. Taigi drąsiai galiu daryti išvadą, jog kitokios seksualinės oriencijos suvokimas yra tiesiogiai susijęs su mąstymu apie savo gyvybės atėmimą“, – kalbėjo A. Sakalauskaitė.

Paklausta, kur derėtų kreiptis pagalbos ieškančiam homoseksualiam žmogui, moteris buvo ganėtinai kategoriška. „Mano subjektyvia nuomone, reikėtų nedelsiant kreiptis į specialistus. „Jaunimo linija“ yra vienas iš jų. Man pačiai yra tekę nemažai laiko praleisti prie telefono ir sulaukti skambučių, kurie tiesiogiai susiję su kitokia lytine orientacija. Taigi iš savo pačios patirties galėjau atsakyti, patarti ir padėti. Žinoma, mes visuomet pritariame artimųjų pagalbai, bet kai artimųjų nėra, jie nesileidžia į kalbas, nesupranta, pasikalbėti su kenčiančiu žmogumi gali „Jaunimo linija“, – kalbėjo pagalbos organizacijos savanorė.

Kaime dirbanti mokytoja, tikino, jog kenčiantysis, kreipdamasis į žinomus žmones, rizikuoja savo privatumu. Dažnai pagalbos teikėjai paviešina skausmingas istorijas, kurios galbūt neturėtų būti žinomos. „Kai mums skauda dantį, juk neiname pas ortopedą“, – svarsto A. Sakalauskaitė. Jos nuomone, rašyti panašius įrašus kaip R. Zabarausko nėra sveikinta. Tai savotiška invazija į žmogaus skausmą.

„Bene svarbiausia klaida, kurią daro guodėjas, norėdamas padėti žmogui, svarstančiam apie savižudybę yra per didelė pozityvo dozė. Tai galioja tiek psichologams, tiek įžymiems žmonėms. Nereikėtų vengti kalbėti apie konkrečią problemą, apie juodas mintis ir tragišką pabaigą. Galų gale, tikiu, kad bet koks pokalbis gydo“, – reziumuoja pašnekovė.

Tikriausiai svarbiausia, jog naujus jausmus ir potyrius išgyvenantis nelaimingas žmogus turėtų su kuo pasikalbėti. Visai nesvarbu ar tai būtų geriausias draugas, supratinga mokytoja, „Jaunimo linijos“ anonimiškas balsas, iškilmingai diplomą ant sienos pasikabinęs psichologas ar paskubomis atrašantis homoseksualumo neslėpiantis žinomas žmogus.