Žurnalistė V.Musvydaitė-Baranauskienė: „Lengviausia pelnyti sportininkų pasitikėjimą, kai pats esi sportininkas“
Vieniems Vlada Musvydaitė-Baranauskienė pažįstama kaip TV3 televizijos sporto žinių vedėja. Kitiems jos veidas primena sunkias vasaros treniruotes Vingio parke – ji profesionali lengvaatletė, kuri tik šią vasarą baigė bėgikės karjerą. Tokia dvilypė patirtis, įvairių sporto šakų išmanymas ir pažintys su sportininkais, pasak V.Musvydaitės-Baranauskienės, jai padeda geriau atlikti savo darbą.
Žurnalistė V.Musvydaitė-Baranauskienė su olimpine čempione Rūta Meilutyte. Nuotr. Iš asmeninio archyvo. „Universiteto žurnalistas“ V.Musvydaitės-Baranauskienės teiravosi apie sporto žurnalistikos ypatybes.
– Kaip įgyti sportininkų pasitikėjimą, kad jie atsakytų į klausimus noriai ir išsamiai?
– Lengviausia pelnyti sportininkų pasitikėjimą, kai pats esi sportininkas. Tokiu atveju kaip mano kalbinti sportininkus lengva, nes jie yra mano draugai. Kitu atveju, norint įgyti pasitikėjimą, reikia parašyti tikslią informaciją apie sportininką, be jokių klaidų, kad žmogus norėtų duoti interviu ir kitą kartą. Jeigu parašysi taip, kaip iš tikrųjų galvoja sportininkas, neiškraipydamas faktų, neužrašydamas nebūtų dalykų, jis tau tikrai duos interviu antrą kartą.
Tačiau lengviausia tiems žurnalistams, kurie ir ne darbo metu bendrauja su sportininkais, turi bendros veiklos.
– Ar geras sporto žurnalistas turi būti sportininkas?
– Nesutinku, kad geras sporto žurnalistas privalo būti sportininkas. Jei puikiai išmanai sporto šaką, apie kurią rašai ar kuri reportažus, sportininko patirtis nebūtina.
Tačiau asmeninė profesionalaus sporto patirtis prideda pasitikėjimo ir išmanymo. Pavyzdžiui, kartais man pokalbiui net nereikia ruoštis, nes puikiai išmanau sporto šaką, apie kurią kalbėsimės, ir net žinau, ką sportininkas valgė pusryčiams, kokių problemų patyrė, kaip jautėsi prieš varžybas.
Tokios smulkmenos padeda viską pakreipti kitu kampu, atskleisti žmogiškąjį faktorių ir reportažas ar straipsnis, be abejo, išsiskirs iš kolegų darbų. Pavyzdžiui, sportininko iškovota bronza yra ypač svarbi, kai tu žinai, kad jis į varžybas atvyko po artimojo mirties. Kiti to nežinodami praneštų, kad šis sportininkas iškovojo bronzą, ir tiek.
– Kaip manote, kam teiktų prioritetą darbdavys, ieškodamas sporto žurnalisto: entuziastingam, bet nepatyrusiam, ar žurnalistikos patirties turinčiam, bet aktyvumo stokojančiam?
– Jei būčiau darbdavys, rinkčiausi pirmą variantą, nes visko galima išmokti. Nieko nėra blogiau nei dingęs entuziazmas, kai žurnalistas eina į darbą kaip į prievolę.
Turi degti noru perteikti informaciją, paskatinti žmones sportuoti, atrasti sensacijų, kurios padės pažvelgti į sporto šaką kitu kampu. Tad entuziazmas yra numeris vienas. Reikia norėti tobulėti.
– Manote, kad geriau leisti pradedančiam žurnalistui klysti?
– Ne, klaidų daryti negalima, bet jei taip nutinka, reikia pasimokyti ir jų nebekartoti. Manau, kad ne tik jaunas žurnalistas pridaro klaidų, bet ir patyrusiems taip nutinka. Ne veltui sakoma, kad klysti yra žmogiška.
