Užėjus į šviesų kambarį, akys nukrypsta į knygų lentyną, atsirėmusią į stalą, nuklotą dar keliomis krūvomis skaitinių. Kitame pasienyje prisiglaudusi sofa, ant kurios keliais užklotais pečius uždengusi sėdi Stasė.

Išmokti būti žmogumi

Be to, kad Stasė nusipelniusi mokslo srityje, ji taip pat motina, močiutė. Pasiteirauju, kuris šių nuopelnų šiandien ją apibūdina geriausiai? „Sunku ir pasakyti, nes jie visi sueina į tą patį žmogų. Ir nesu tokia jau nusipelniusi…“ – kuklinasi ir priduria, kad nuo jaunystės galėjo sutelkti dėmesį į vieną sritį, o ji užsiėmė keletu veiklų, sako, daugiau išsibarsčiusi buvo.

Didžiausias nuopelnas, pasak ilgą gyvenimo kelią nuėjusios Stasės, per gyvenimą kaip įmanoma labiau išmokti būti humanišku. Tiek santykiuose su sūnumi, anūku, tiek ir visais kitais, kuriuos sutinka. O pasireiškia žmogiškumas ne tik atvirame pokalbyje, bet ir poezijoje. Šioji pastaruoju metu yra Stasės gyvenimas: „Eilėraščiais save aš ir auklėju, ir pabaru, ir padrąsinu, ir pasidžiaugiu, ir bendrauju su savo artimais žmonėmis. Jie kaip tas gyvybės siūlas“.

Rašydama ji sako nesiekianti pripažinimo. Į eilutes tiesiog sugula realus gyvenimas, kaip pati autorė teigia, jos knygose „nėra ničnieko išgalvoto, gudraus, nėra skirta viešumai, vertinimams, pristatymams ar premijoms“.

Pasitikslinu – šiuo metu pirmiausia save įvardintumėte kaip poetę? „Jeigu jau tuo kilniu žodžiu galima pavadinti, tuomet taip.“

Visą gyvenimą Stasė rašė su pertraukomis. Pirmiausia kūryba nutrūko keičiantis valdžiomis, tad nusprendė verčiau nerašyti išvis negu tai, ką reikėjo. Vėliau kūrybą pristabdė dešimtmečiui – po vyro ir sesers mirties. O šiandien ji, nebegalėdama skaityti dėl silpno regėjimo, sukūrė tiek eilėraščių, kad būtų galima išleisti naują knygą. „Pamisliju sau, kad Dievulis pagalvojo, Stasyte, tu gi prisiskaitei lig valiai, o dabar malonėk rašyti iš viso to, ką matei, skaitei, pergyvenai, džiaugeisi.“

Eilėraščiai padeda gyventi

Stasė augo Šeduvoje, penkių asmenų šeimoje. Iš trijų seserų ji buvo vidurinioji. Kitos dvi jau pasimirė. Visos buvo mokomos dorovingo gyvenimo, niekada nebuvo stabdomos kažko daryti, o skatinamos ir dirbti, ir mokytis. Nors patys tėvai nebuvo baigę jokių mokslų, tačiau, kaip įvardija Stasė, „buvo didūs dvasios aristokratai“. Ji niekada negirdėjo pakelto balso tono, nė vieno paniekinančio žodžio nei tėvo motinai, nei motinos tėvui. Jau nuo tada formavosi jos vidinė tvirtybė, kurią dar labiau sustiprino mokslai Šiaulių mergaičių gimnazijoje – didžioje moralės ir intelekto šventovėje.

Gimusi religingoje šeimoje, ji visą gyvenimą buvo ir yra labai tikinti. Nuo trylikos metų priklausė ateitininkų būreliui. Nenuostabu, kad studijuoti ji pasirinko ne ką kita, o krikščioniškąją pedagogiką.

Dar būdama studentė, Stasė pradėjo rašyti eilėraščius apie gamtą, meilę, draugystę. Pasiteirauju, ar eilėraščių tematika keitėsi: „Daugmaž liko tokia pati, bet eilėraščiai brendo kartu su manimi“.

Eilėraščiai brendo ir sugulė į penkis rinkinius. Moteris jų nepardavinėjo, tik dovanojo tiems, kam norėdavosi, kas pas ją užeidavo. „Nėra tokio kūrėjo, kurį priimtų kiekvienas. Todėl ir nesiviešinu, nesistengiu pasirodyti – taip apsisaugau“, – paaiškina.

Daugumą eilėraščių poetė moka mintinai, tik dalis jų kažkur giliau atmintyje ir išnyra tuomet, kai ateina reikalingas momentas. Kiek patylėjusi, pamąsčiusi, Stasė prakalba:

Nusivelku senatvės ašutinę.
Nuo veido,
nuo širdies

kartu su kelio dulkėmis
raukšles nušluostau.

Galvą baltų rožių sidabru

apjuostą

pakeliu aukštai.
Įžiebiu akyse žvaigždes.
Priimk mane.
Jauną mano sielą

apkabink stipriai.

Priglausk ją prie krūtinės.

(„Nusivelku senatvės ašutinę“ iš rinkinio „Kaktuso spygliuos pražydusi“)

Kone kiekvieną savo mintį Stasė pailiustruoja eilėmis. Deklamuodama savo kūrybą, ji primena teatro artistę, reikalaujančią minutėlės tylos, kad tinkamai įsikūnytų į kitą personažą.

Kiekviename yra gėrio grūdas

„Savo namuose, savo kambarėlyje galima susikurti rojų“, – sako garbaus amžiaus moteris, būtent taip ir besijaučianti vieno kambario bute. Pasiteirauju, ar dažnai į jos rojų užsuka svečių: „Tris ar keturis kartus per savaitę apsilanko buvę bendradarbės, studijų laikų draugės“. Dar – Maltos ordino pagalbos tarnybos savanorė Jurgita, kuri pagelbsti tvarkydama namus bei patepa kojas, atlaikiusias dvi operacijas, tepalais.

Bekalbėdama Stasė vis sudrėkusiomis akimis pasižiūri į Jurgitą. „Maltos mergaitės ateina vedamos vidinės paskatos. Tai yra pasiaukojimas, užuojauta“, – sako Stasė, pridurdama, kad kai išgirsta pas ją ateinančios savanorės žingsnelius, jai širdy nušvinta.

Moteris paaiškina, kad niekam ji nejaučia pavydo, paniekos ar piktumo: „Kiekviename yra gėrio ir grožio grūdas, kiekvienas turi savo angelą, tik gali jo ilgai nepažinti“.

Senolė stebisi, kaip šiais laikais tėvai vaikams daro meškos paslaugą, sumokėdami už pašlavimą ar šiukšlių išnešimą. „Baisų daiktą augina!“ – sako moteris, penkis metus praleidusi lageryje už ne tokią, kokią reikia pasaulėžiūrą bei nusiteikimą prieš režimą.

Pasiteirauju Stasės, ar Mordovijos lageriai – tai ryškiausi jos gyvenimo randai? „Ne. Iš ten aš išsinešiau pačią didžiausią vertybę, kurią man dovanojo gyvenimas lageryje – vidinės laisvės suvokimą.“

Taip, buvo ten ir šio, ir kito, ir trečio, bet tokiu kraštutiniu savo gyvenimo momentu Stasė suvokė, kad jos vidinės laisvės, tikėjimo, meilės, požiūrio į žmogų, visa, ką turi savyje, – joks lageris negali atimti.

Būdama ten, ji stengėsi dar labiau nebjauroti karčios kasdienybės ir į gyvenimą žvelgė kitomis akimis nei dauguma tremtinių: „Virš manęs buvo tas pats dangus, saulė, mėnesienos kaip ir virš visų karalių, prezidentų ir popiežių. Tereikėjo sugebėti pakelti akis į viršų ir mėginti suvokt, ką visa tai tau sako“. O vielinės tvoros, bokšteliai, kuriuose buvo ginkluota sargyba, aplink skalijantys šunys, kai vesdavo dirbti, – visa tai antraeiliai dalykai.

Jūra, kalnai, rožės ateina patys

Spalio 24-ąją Stasei sukako devyniasdešimt. Kalbėdama apie tuos ilgus metus ji šmaikštauja: „Aš ir pati truputį stebiuosi, kaip čia taip išėjo, kad tiek ilgai gyvenu?“ Ir nors nebegali šokti, lakstyt ar išeiti į lauką, tačiau minties sparnų jai niekas nepakirpo ir Stasė džiaugiasi kiekviena nugyventa diena.

Pasiklausius garbaus amžiaus moters, atrodo, kad liūdesiu ar vienišumu jos gyvenimas nedvelkia. Kyla klausimas – gal tuomet draugijos Stasė ir per daug turi, gal ji net vargina? „Neateina tokie žmonės, kurie vargina. Va, jei zirstų, jei skųstųsi, sakytų kaip prie ruso buvo gerai, tai su tokiu net nekalbėčiau.“

Stasei niekada nenuobodu. Ji visada turi apie ką ir kaip galvoti, kiekviename ieško kažko gražaus, stengiasi kuo menkiau kritikuoti, nemėgina keisti nė vieno, nes, sako, „kiekvienas su savo sąmone, galva ir širdimi“.

Ji ir pati dar mokosi iš kitų, nes geri žmonės spinduliuoja gėrį. „Mokausi šviesiai žiūrėti į gyvenimą bei džiaugtis. Nes ko neturiu ar ko negaliu, būtų labai ilgas sąrašas“, – sako. Pasitikslinu, o ką senolė gali: „Dar galiu daug – skraidyti mintimis. Jaučiu kalnus, jūrą, orą. Sūnus sako, mamyte, tu taip mylėjai jūrą, nori, nuvešiu tave? Sakau, aš ir dabar ją tebemyliu, vežt manęs visai nereikia. Dabar aš jaučiu jūrą taip, kaip kartais nejaučiu sėdėdama ant kranto ar besimaudydama. Labai įdomu gyventi, kai sulauki devyniasdešimties“.

Moteris pasiguodžia, kad neseniai, po devynių mėnesių, praleistų ligoninėje, ji džiaugiasi sugrįžusi atgal į namus. Ir nors paeiti sunku, atsistoja pasirėmusi į vaikštynę: „Moku gyventi ir viena pati“.

Per tuos mėnesius poetė parašė eilėraščių, kurie sugulė į rinkinį „Kaktuso spygliuos pražydusi“:

Iš kur, širdie
tas rožių dvelksmas

gruodžio rytą?..

Iš kur ta
gruodžio saulės

šiluma?

Iš kur tas džiaugsmas

žiedas,

kaktuso spygliuos

švelniai pražydęs?

Už ką man, Viešpatie,
ta Tavo dovana?
Už ką Tu leidai
angelo sparnams

paliesti
mano pilką,
mano skaudžią dieną,

Kad ir ji

kaip ta švelni gėlė

Kad ir ji

kaip kaktuso spygliuos

pražydus…

(„Kaktuso spygliuos pražydusi“, ten pat.)

Ant stalo pastebiu nuotrauką: „Tai mano sūnus. Jis toks į tėvą: negeria, nerūko, nemėgsta lengvų malonumų, baliukų“, – didžiuodamasi sūnumi kalba Stasė.

Moteris pamena, kad jos tėvai gyveno darnų gyvenimą, neturėjo pagiežingo požiūrio į pasaulį. Visa tai kiek sugebėjo, iš tėvų perėmė ir pati Stasė. O auklėdama savo sūnų ji perteikė asmeninį požiūrį – ką sugebėjo, tą jis ir pasiėmė. Mat kaip ji sako, „vaikai ne tam ateina į svietą, kad aklai tėvų klausytų“.

Galva ir širdis svarbiau už kojas

Moteris dieną praleidžia mąstydama, rašydama eilėraščius, besimelsdama, bendraudama telefonu. „Kaip noriu, taip ir gyvenu“, – sako, – mano veikla daugiau vidinė, nes tik šitai nuo manęs priklauso, o išorės padariniai – ne mano valiai.“

Į gyvenimą teigiamai žvelgianti senolė teigia, kad džiaugsmą jai kelia viskas – medžiai, debesys, žmonės. Pasiteirauju, ar Stasė viskuo buvo patenkinta visą gyvenimą, ar turėdama galimybę, ką nors keistų: „Tiek aš koregavau savo gyvenimą, tiek jis mane – nieko nekeisčiau“.

Giminaičių nebe daug, o Vilniuje jų, išskyrus sūnaus šeimą, jų išvis neturinti moteris paklausta, kaip gyvena šiandien, įvertina „dešimt su minusu“. Ir ne dėl to, kad retai sūnus aplanko ar kad vyras prieš dešimtmetį iškeliavo anapilin. Ne. Viskas vis dėl kojų, ant kurių ji vos bepastovi. Bet vos šitai pasakiusi, moteris iškart pati sau paantrina, kad ne vien kojos yra žmoguje: „Yra dar galva ir širdis – šios dvi kur kas svarbesnės“.

Kažkada vienas profesorius Stasei aiškino, kad žmogaus dvasia akivaizdžiai stipresnė už jo trapų kūną. Žmogaus fizinės jėgos, jis tąkart sakė, kyla kyla kaip ta Egipto piramidė kyla viršun, o pasiekusios vidurį amžiaus ima leistis žemyn. Bet štai dvasinis pasaulis gali užkopti iki pat viršūnės.

Dėl to ir vienas pagrindinių senolės tikslų – mylėti žmones. Ir, žinoma, rašyti kaip įmanoma geriau, nes dar nori išgyventi tą emociją, kaip idėja tampa konkrečiu eilėraščiu.

Prieš atsisveikinant su Stase suskamba telefonas. Ji paprašo moters kitame ragelio gale perskambinti po dešimties minučių. „Palauk palauk, viešnią išlydžiu“, – toliau tęsia pokalbį su manimi, – paskambino man knygą skaityti – kasdien man paskaito, nes silpnos akys, pati nebegaliu.“

Išeidama palinkiu šviesaus proto senolei išsipildyti jos norui – dar labiau tobulinti rašymą. Moteris man atsako palinkėdama to paties – rašyti. Nes rašymas atneš taiką ir išgelbės pasaulį.

Susiję