Vytautas Varanius: debiutuojantis (ne)rašytojas

„Pribloškianti“, „įspūdinga“, „stipri“ – tokiais epitetais Kristina Noreikienė, leidyklos „Edukologija“ redaktorė, ir doc. Regimantas Tamošaitis, rašytojas, humanitarinių mokslų daktaras, apibūdino Vytauto Varaniaus debiutą – apysaką „Tobula blyški mėnesiena“. Prieš savaitę, Vilniaus knygų festivalio metu, vienoje iš „Titaniko“ ekspozicijų salių, šis kūrinys buvo pristatytas skaitytojams.

„Vilniaus knygų festivalio“ metu pristatyta jaunų autorių kūryba. Nuotraukoje iš kairės: K. Noreikienė (leidyklos „Edukologija“ redaktorė), rašytojas V. Varanius. Regimanto Tamošaičio nuotr.

K. Noreikienės įvardytą kaip „knygą – favoritę“, V. Varanius, Vilniaus universiteto lietuvių filologijos ketvirtakursis studentas, parašė būdamas 18 metų. Rankraštį keletą metų autorius taisė, tobulino, o 2012-aisiais metais pateikė Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos organizuotam „Pirmosios knygos“ konkursui. Jis tapo finalininku, tačiau po įtemptos kovos sėkmė nusišypsojo kitam dalyviui. Džiugu, kad rankraštis nenugulė į stalčių, o po metų įgavo knygos pavidalą.

Pasikalbėti apie šviežiai išleistą „Tobulą blyškią mėnesieną“, kūrybą  bei ateities planus lietaus atgaivintame Vilniaus senamiestyje su autoriumi susitikau kelios dienos po pristatymo.

Kaimas – tavo gimtinė, tačiau jau kurį laiką gyveni Vilniuje. Kuri erdvė suteikia daugiau peno kūrybai ir kodėl?

Abi erdvės teikia peno kūrybai. Tačiau kaimas – jis susijęs su mano vaikystės prisiminimais, todėl sąmonę dirgina ir verčia (išsi)rašyti labiau negu miestas. Aš kaime užaugau ir tai neišnyks iš mano gyvenimo niekaip. Rašytojai sako, jei sulauki paauglystės, jei sugebi praeiti tą vaikystės etapą, kuris tikrai nėra lengvas, tas patirtis nešiojiesi visą gyvenimą. O iš jų gali semtis įkvėpimo ir kurti. Daug dalykų nutikusių vaikystėj dabar sugrįžta į mane. Kai kurių, galvojau, kad niekada neprisiminsiu, bet jie visgi sugrįžta. O miestas yra ta erdvė, kaip tau pasakyti… Sudėtinga, greita, išmušanti iš ramaus gyvenimo ritmo, pilka, nors, žinoma, tuo pačiu ir labai graži…

Miestas priverčia pajausti nostalgiją?

Taip, būtent. Erdvė kontrastuojanti su kaimu ir padedanti įvertinti tas kaimo patirtis. Bet taip pat ir iš miesto daug semiuosi, nes čia viskas kitaip: greičiau, dinamiškiau. Kaime gyvenimas sėslus, lėtas. Kai atvažiuoji į miestą iš kaimo, esi išmušamas iš natūralių gyvenimo vėžių, turi išmokti kitaip reaguoti į dalykus, turi priprasti prie daugelio žmonių. Ir daugiau absurdo mieste matosi. Kaime taip gyveni sau ir tiek. O mieste matai daug kitų žmonių. Daug bjaurasties. Tavo vieta sumažėja. Tavo privati erdvė sumažėja, nes gyveni bute, kažkokioje dėžutėje, už kurios išėjęs esi niekas – bet kas gali spjauti tau į veidą. Nežinau, kaip apibendrinti visa tai reikėtų. Ir kaimas, ir miestas daro mano kūrybai įtaką: kaimas prisiminimais, o miestas turbūt to absurdo pajautimu. Bet ir mieste yra grožio. Nesakau, kad viskas čia blogai.

Esi sakęs, jog gyvenimas mieste tave sugadino – tai pokštas ar iš tikrųjų tapai kitokiu žmogumi?

Kai buvau 15 metų paauglys, kai pabėgau iš kaimo, jeigu taip galima sakyti, ir susiradau draugų mieste, tada aš ir pagedau, galbūt. Buvau toks kaimo vaikis be susiformavusios tvirtos nuomonės ir miestas man darė labai didelę įtaką. Kaime užaugau šiltnamio sąlygomis – žinai, viskas daugmaž gerai, viskas gražu… Kai atvyksti į miestą, galvoji, kad ir mieste viskas taip pat gerai, viską turi, nieko nekritikuoji, o „imi į save“. Ir kol aš visko neišbandžiau, tol miestas mane visaip vėtė ir mėtė.

Išleidai pirmąją savo knygą. Kokiam skaitytojui skirtas šis kūrinys?

XXI a. žmogui – žmogui be vietos, nes dabar turbūt ne daug kas yra išsaugojęs tvirtas šaknis. Šitoje postmodernioje epochoje, kai viskas galima ir leidžiama, kur visko ypač daug, žmogus turi daug veidų. Be galo daug veidų. Ir per tas kaukes sunku pamatyti nuoširdumą.

Kokią žinią neša „Tobula Blyški Mėnesiena‟? Koks kūrinio tikslas?

Kūrinio tikslas pats savaime yra kūrinys. Aš nesu koks Mažvydas, kad žinai: „imkit mane ir skaitykit“. Kad turėtų kūrinys tikslą kaip senais laikais – pralaužti geležinę uždangą ar panašiai… Ne. Dabar kūryba tokių tikslų atsisako – šviečiamųjų ar dar kitokių… Kūrinys yra pats svarbus savaime, jame daug visko pilna, nėra kažkokios konkrečios temos. Pats kalba už save. Daug yra „Tobuloj blyškioj mėnesienoj“ idėjų apie žmogų be vietos, apie šeimos situaciją, apie meilę, apie skausmą, apie džiaugsmą, liūdesį… daug.

Tai ši knyga susijusi su tavo paties gyvenimo prasmės paieškomis?

Būtent. Manau, ne tik su mano, su kiekvieno žmogaus gyvenimo prasmės paieškomis. Prasmės tu niekada nerandi, turi nuolat jos ieškoti, turi nuolat gyventi ir nuolat kažko siekti, neužmigti. Turi nuolat judėti, tik tada tas gyvenimas prasmingas.

Šiuo metu studijuoji lietuvių filologiją, tad būtų stereotipiška manyti, jog vartoji pavyzdinę lietuvių kalbą, tačiau tavo knygoje gausu svetimybių ir skambių šnekamosios kalbos frazių („Kiaušinienė skani, šūdžiau!‟). Kas tai – noras šokiruoti ar būdas aiškiau pavaizduoti veikėją?

Aiškiau pavaizduoti veikėją, kurti įtikinamas gyvenimiškas situacijas. Matai, Romualdas Granauskas yra pasakęs, kad sausa bendrine valdininkų kalba neįmanoma parašyti nei vieno normalaus sakinio. Nekanceliariškai parašytas kūrinys man atrodo gyvesnis, įtikinamesnis. Žinoma, man labai patinka Kafka, parodęs nušlifuotos išgrynintos kalbos jėgą.

Knygos herojus gyvena bohemiškai. Kokiam gyvenimo būdui pats teiki prioritetą?

Tvarkingam, harmoningam gyvenimo būdui, nes būdamas vien bohema gali greitai nuplaukti pasroviui.

O kai kalbėjai apie miestą, kuris tave sugadino, turėjai omeny bohemą?

Taip. Gyvenau gana bohemiškai ir vėliau reikėjo įdėti daug pastangų, kad nuo tos bohemos išsivaduočiau.

Pagyrų sulauki nemažai. O kaip su kritika? Kaip reaguoji tiek į kandų žodį, tiek – į glostantį?

V.Varaniaus pirmoji knyga „Tobula ryški mėnesiena“ – apie jauno žmogaus, pradedančio savarankišką gyvenimą, prasmių ieškojimą. Regimanto Tamošaičio nuotr.
V.Varaniaus pirmoji knyga „Tobula blyški mėnesiena“ – apie jauno žmogaus, pradedančio savarankišką gyvenimą, prasmių ieškojimą. Regimanto Tamošaičio nuotr.

Glostantį, žinoma, tikrai labai palankiai, nes smagu kiekvienam, kai savimeilę paglosto, o į kandų žodį… Aš kol kas dar nelabai ir susilaukiau kandžių žodžių. Dabar va, tuoj sulauksiu recenzijų, galbūt. Žinau, kad du žmonės jau rašo knygos recenzijas, tai matysim, sureaguosiu…

Kiek tau svarbus pripažinimas?

Tik tiek, kad galėčiau toliau laikytis šitoj literatūrinėj sferoje ir kurti.

Vaikas laikui bėgant išauga savo batus. O tu neišaugai savo kūrybos? Juk parašyta knyga plačiąją auditoriją pasiekė tik po ketverių metų…

Galiu pasakyti, kad pirmą knygą tikrai išaugu. Ji parašyta kai man buvo 18 metų, tačiau tekstus ėmiau  perrašinėti, jie nuolat keitėsi ir knygą baigiau rašyti tik šiais, paskutiniais metais. Tekstai brendo kartu su manimi ir dabar lieka už nugaros, nes judu toliau.

Pristatymo metu padėkojai „Pirmosios knygos‟ konkurso laimėtojui Marijui Širvinskui ir pareiškei kažką panašaus į: „gerai, kad likau antras‟. Bet ar iš tikrųjų nenusivylei? Nebuvo kilęs noras nuleisti rankas?

Oi, ne. Aš tikrai nuoširdžiai padėkojau. Turėjau laiko patobulinti kūrinį ir dėl to džiaugiuosi.

Cituoju: „Joks aš ne rašytojas‟. Tai kada, tavo nuomone, žmogus tampa rašytoju?

Na, kada jis gyvena vien tik rašymu. Kada…

Gauna už tai pinigus?

Ne, ne tai. Kada kaip vienuolis atsideda vien tik rašymui. O aš be rašymo dar ir groju, dar ir gyvenu gyvenimą – sveiką gyvenimą, mėgstu sportą ir panašiai. Rašymas yra tik viena mano sritis.

Kaip manai, šiuolaikinis žmogus – asmenybė, kuri nepriklausomai kuria savo realybę, ar tai – išorinių jėgų valdoma marionetė?

Abu variantai yra teisingi. Jeigu žmogus stiprus, jis neleis, kad jam „plautų smegenis“. O šiais laikais kiekvienam žingsny „plaunamos smegenys“ – kai žmogus neturėjo televizoriaus, jis buvo kūrybingesnis.

Iš pradžių žmogus daugmaž yra „švari lenta“ (lot. tabula rasa, aut. past.), vėliau masinės kultūros įtaka  (tos kultūros paveikta jo šeima) jį sužaloja, tampa sunku atsiskirti nuo minios, nuo srovės. Jei žmogus nors kiek savarankiškai ima lavintis, domėtis kažkuo, jis žengia žingsnį į šoną (kas dažnai baigiasi absurdo pajautimu). Aišku, jam vis dar yra „plaunamos smegenys“ (mašina niekada nesustoja), bet kai jis lavina savo intelektą, skaito, tarkime, knygas, sugeba nuo to kažkiek atsispirti. Žinoma, sunku atrišti mazgus, kas ir kaip…  Daug kas daro įtaką asmenybės formavimuisi, bet prasideda viskas dažniausiai šeimoje, nors šimtai yra pavyzdžių, kai vaikai būna „nė per nago juodymą‟ nepanašūs į savo tėvus ir juos pralenkia.

O gali konkrečiai įvardyti, kas „plauna smegenis‟?

Religija, maisto kultūra, muzika, televizija – visi šie dalykai. Visa pop kultūra.

Studijuoji 4-ame kurse, netrukus tapsi absolventu, išleidai pirmąją knygą. Kas toliau?

Baigiu mokslus, gaunu darbą „ant duonos“ ir didžiąją dalį energijos skiriu kūrybai: muzikai, rašymui, turbūt filmų kūrimui, jeigu laiko bus. Dar galvoju apie vaidybos studijas. Bet po literatūros studijų būtinai padarysiu metų pertrauką. Nebūsiu akademikas, noriu kūryba gyventi.

Patalpinta: Interviu, Naujienos