– Kai buvo paskelbta, kad Nobelio literatūros premija skiriama Bobui Dylanui, pasaulis pasidalijo į dvi stovyklas – tuos, kurie mano, kad tai – teisingas sprendimas, ir tuos, kurie tai vadina pasityčiojimu iš literatūros. Kodėl, Jūsų nuomone, atsirado toks prieštaringas vertinimas?

Labiausiai šiam sprendimui prieštaravo žmonės, kurie mano, kad poezija turi būti tokia, kokią mes ją ir įpratę matyti – tradicinis eilėraštis, eiliuotas ir rimuotas. Tačiau priešingai į tai reagavo tie, kurie poeziją suvokia kaip platesnę sąvoką. Pasak pastarųjų, poezija gali būti ir dainų tekstai, slamo poezija ir taip toliau. Iš tiesų takoskyra labai plona. Prieštaraujantys Nobelio komiteto sprendimui yra įsitikinę, kad Dylano tekstai be muzikos yra nepilnaverčiai. Dalis tekstų, tiesą sakant, tokie ir yra, nes jie rašyti kaip dainos. Tačiau pats Dylanas laiko save poetu. Esminis klausimas čia – ar sutinkama su praplėstomis poezijos ribomis, ar ne. Žinoma, kitas svarbus aspektas – ar tau patinka Bobas Dylanas. Jeigu nepatinka jo kūryba, tai ir šis sprendimas, manau, turėtų atrodyti nepriimtinas.

– Ką Jūs pats manote apie tokį sprendimą?

Aš šiuo sprendimu džiaugiausi, nors jis man ir pasirodė gana keistas. Iš vienos pusės tai galima vertinti kaip dar vieną Europos spyrį JAV ir jos literatūrai. Vienas Nobelio premijos komiteto narys yra pareiškęs, kad JAV literatūra šiuo metu nėra svarbi ir iškrenta iš pasaulinės literatūros konteksto – neva hegemonija užsiima ir jai neverta skirti Nobelio premijos. Yra ir kita hipotezė – kad skirdamas premiją Dylanui, komitetas parodė, jog kita literatūra nėra jos verta. Nagrinėdami šitą situaciją ir į sąmokslo teorijas galime įsipainioti. Manau, šis Nobelio komiteto sprendimas pačiai komisijai pakišo koją. Visų pirma, dalis žmonių tai traktuoja kaip tam tikrą pokštą ir komitetą laiko nerimtu. Kita vertus, ši situacija daug ką privertė susimąstyti, kad vis dėlto Nobelio literatūros premija ir keliolikos žmonių sprendimas, kas jos vertas, yra ganėtinai juokingi. Ar gali keliolika švedų nuspręsti, kas pasaulyje rašo geriausiai ir yra vertas Nobelio premijos? Aš laikau tai pasaulinio masto pokštu. Čia buvo geras bajeris. Ir trečia, kaip ir minėjau, šiuo sprendimu Nobelio komitetas plečia įprastų literatūros žanrų ribas ir ieško naujų laukų.

– Praplečiant pastarąją mintį, kaip toks daugumai netikėtas sprendimas literatūros premiją skirti muzikantui, keičia šiuolaikinį požiūrį į literatūrą?

Nebėra griežtų ribų tarp žanrų bei literatūros ir kitų menų. Išsitrynė menų žanrų ir menų šakų ribos. Liko vienintelis kriterijus – ar tai gera, ar bloga literatūra.

– O ką manote Jūs – ar Bobas Dylanas – gera literatūra?

Iš tiesų, sunku pasakyti. Kai kurie tekstai – visai įdomi poezija. Žinoma, reikia nepamiršti, kad Nobelio premija skiriama ir už veiklą ar autoriaus poziciją. Manau, kad Dylanas – geras poetas, bet labai geru jo vadinti negalime. Man labai sunku vertinti, nes iki šio Nobelio komiteto sprendimo aš niekada Bobo Dylano kūrybos kaip poezijos neskaičiau. Aš jo klausydavausi organiškai – kaip muziką ir dainuojamą tekstą. Dabar jo kūrybą bandoma skaityti kaip poeto. Aš irgi pradėjau bandyti. Paaiškėjus, kad jam atitenka premija, keletą dienų skaitinėjau. Tikrai neblogai, meistriškai parašyta.

– Jeigu Nobelio literatūros premijos laureatą būtumėte paskyręs Jūs, kas juo būtų tapęs?

Jau keletą metų sakau, kad ją būčiau atidavęs žmogui, kuris jos laukia jau labai labai seniai, – amerikiečiui Philipui Rothui. Tai vienas garsiausių JAV prozininkų. Seniai jį palaikau, tačiau, manau, dabar jis šansų nebeturi visai, nes amerikiečiams šios premijos greitu laiku tikrai niekas neduos. Be to, jis prieš keletą metų paskelbė, kad daugiau neberašys. Antra, šiemet Niuarko miestui padovanojo visą savo biblioteką. Matyt, jau nusprendė baigti rašytojo karjerą. Kad ir kaip bebūtų, Nobelio komitetas tai pačiai šaliai antrus metus iš eilės premijos neteikia. Kokie penkeri šešeri metai turi praeiti. Amerikiečiai turi dar mažiau šansų šią premiją greitai gauti. Jie 1993-aisiais gavo Nobelio literatūros premiją – ja apdovanota Toni Morrison. Kitas amerikietis laureatas – šiemet apdovanotas Bobas Dylanas. O dabar 2016-ieji, tai 23-eji metai turėjo praeiti. Tiek Philipas Roth‘as neišgyvens (juokiasi). Nors gal…

– Pats esate sakęs, kad prognozuoti, kas kitais metais gaus šią premiją – bergždžias ir nedėkingas darbas. Vis dėlto paspėliokime, kur kitais metais nukryps premijos teikėjų dėmesys?

Dabar galbūt atėjo eilė Artimiesiems Rytams ar Afrikai. Gali, aišku, būti ir pietryčių Azija – Indonezija, Tailandas ar Laosas. Manau, tai trys svarstytini ir visai realūs variantai. Pirmiausia, Afrikoje yra gana daug ir tikrai geros literatūros. Jos daug verčiama, yra daug gerų rašytojų. Iš Artimųjų Rytų rašytojų potencialus laureatas yra Adunis – Sirijos poetas, kurį jau seniai pirmame nominantų penketuke matome. Yra labai daug autorių, apie kuriuos mes nelabai ką žinome. Išskirti kokias nors šalis yra beveik neįmanoma. Galima spėlioti tik regionais. Tie trys regionai, manau, šiuo metu yra perspektyviausi. Nei Europai, nei JAV greitu metu premija turbūt nebus skiriama. Galbūt dar galima išskirti ką nors iš meksikiečių ar pietų amerikiečių. Ten kyla nauja literatūros banga, tačiau tie nauji autoriai turbūt dar rimtai nesvartomi kaip potencialūs laureatai. Bandau vadovautis pačia elementariausia logika – pažymėti baltas dėmes, tačiau sunku suprasti, kokia logika vadovausi Nobelio komitetas. Nežinau nė vieno žmogaus, kuris šią logiką yra perkandęs.

– Kada galime tikėtis laureato lietuvio?

Nežinau net, ar tai realu, nes lietuvių rašytojai net nepatenka „Bookmaker“ (lažybų bendrovė, – aut. past.) spėliojimų sąrašus. Tarkime, iš estų rašytojų šiais metais į tą sąrašą pateko Doris Kareva, Jaanas Kaplinskis ten nuolat figūruodavo. Iš latvių irgi kas nors būdavo. Estų ir latvių rašytojai bent įkopdavo į „Bookmaker“ sąrašo dešimtuką ar dvidešimtuką. Nepamenu, ar kas nors iš lietuvių yra įkopęs bent į penkiasdešimtuką. Turbūt vienintelis Venclova. Aišku, žvelgiant į tolimą, tarkime, penkiasdešimties metų, perspektyvą, gal ir sulauksime kokio laureato. Niekada negali žinoti, gal per tokį laiką ims kuris nors vienas ir labai išgarsės. Šiaip visiškai lietuvių šansų nesumenkinčiau. Tikimybė menka, bet ji turėtų būti.

– Tai kokia problema? Kodėl iki šiol Lietuva neturi nė vieno Nobelio literatūros premijos laureato?

Visų pirma, lietuvių literatūros sklaida nėra pakankamai gera. Pasaulyje lietuvių autorius, kad būtų pastebėtas, turi būti išverstas bent į kelioliką kalbų. Jis turi būti žinomas nors specialistų ar kolegų rašytojų ratui bent keliuose žemynuose, kad pastarieji būtų bent girdėję lietuvio rašytojo pavardę. Tada galbūt būtų galima svarstyti jį kaip potencialų Nobelio literatūros premijos ar kitų tarptautinių literatūros prizų laureatą. Tokių pas mus nėra daug. Bėda – ne kokybė, o menkas žinomumas ir silpna literatūros sklaida užsienyje. Mažos šalys apskritai turi nedaug šansų Nobelio literatūros premiją gauti. Jų literatūra nedidelė – ji uždara ir kartais provinciali. Ir tai vėlgi susiję su sklaida. Kad gautum Nobelio premiją, reikia labai daug ties tuo dirbti. Kita vertus, pažiūrėjus į Nobelio literatūros premijos laureatų sąrašą, galima pamatyti, kad dalis jų – iš viso ties tuo nedirbę. Nei Herta Müller, nei Dario Fo. Sprendimas pastarąjam skirti premiją yra laikomas vienu kontroversiškiausių, nes tai – beveik niekam už Italijos ribų nežinomas autorius. Kodėl jiems pasisekė – aš nežinau. Man tai nesuprantama.  Dario Fo premiją, spėju, gavo už politinę ir literatūrinę veiklą. Herta Müller turbūt irgi už tą patį. Tačiau jie tikrai geri rašytojai, versti į kitas kalbas. Kad nors vienas lietuvių rašytojas būtų ryškiau pastebėtas pasauly, reikia, kad jo kūryba būtų išversta nors į pagrindines kalbas: vokiečių, prancūzų, italų ir, žinoma, anglų.

– Kas iš lietuvių, Jūsų, kaip rašytojo ir literatūros kritiko, nuomone, yra vertas šios premijos?

Daugiausia šansų turi Tomas Venclova. Tačiau kokie realūs šansai – visiškai neturiu supratimo. Daugiau jokių variantų nematau iš viso. Lažybose statyčiau tik už Venclovą. Jis geras poetas, iš politinės perspektyvos taip pat gerai vertinamas – politinis disidentas. Žinomas, verstas į nemažai kalbų. Jis atitinka visus reikalingus kriterijus. Tiesa, yra dar vienas realus kandidatas, kurį visai pamiršau. Tai Grigorijus Kanovičius, šiuo metu gyvenantis Izraelyje. Jis yra dar vienas variantas, kurį matau kaip realų laureatą – dėl kokybiškos literatūros, moralinės, etinės ir net politinės pozicijos. Tai iš viso du realūs kandidatai. Gerai, kad Kanovičių prisiminiau, ne taip liūdna bus Venclovai. Galbūt dar ilgiau bekalbant prisiminčiau ir trečią, bet šitie du – ryškiausi. Bet vis dėlto, juk čia ne „Eurovizija“. Negalime juk rengti konkursų šalies mastu, kad išrinktume kandidatą Nobelio literatūros premijai gauti. Manau, reikia tiesiog nekreipti dėmesio ir nesijaudinti – gausime tą premiją ar ne. Koks skirtumas? Tiesiog rašykime, skleiskime savo literatūrą. Ji ir taip skleidžiama, bet pajėgų dar trūksta. Laikas parodys, ar kada nors gausime tą Nobelio literatūros premiją. Bet juk yra pasaulyje galybė šalių, kurios jos negavo, ir turbūt niekada negaus. Ši premija nėra geros literatūros kriterijus.

Susiję