ES investicijos. Ar šįkart skirstysime tikslingiau?
Didžiuojamės tuo, kad Lietuva pirmauja pagal ES lėšų panaudojimą bendrijos mastu. Daugelis iš mūsų esame vienaip ar kitaip susidūrę su milžiniškais ES ištekliais skiriamais Lietuvai. Tačiau ar didžiausias panaudojamų pinigų kiekis reiškia didžiausią naudą? Ar jausime jų efektą po 10 ar 20 metų?
Lietuvoje įsibėgėja 2014 – 2020 Europos Sąjungos fondų investicijos. Šio laikotarpio ES fondų investicijų veiklos programoje abstrakčiai rašoma, kad prioritetai yra derinami su ES ir nacionaliniais strateginiais dokumentais. Kokie išties yra tie prioritetai ir kokią įtaką jie turės šalies ekonomikai ir socialiniam gyvenimui?
Parama ar investicijos?
2007 – 2013 m. ES finansinio laikotarpio metu skirstytos lėšos sąmoningai buvo vadinamos parama, o ne investicijomis. Taip buvo nurodoma, kad tai pinigai, kurių grąžinti nereikės. Parama buvo skirstoma išsėmimo principu, kuris reiškia, kad pirmieji pareiškėjai, pateikę techninius reikalavimus atitinkančią paraišką visuomet gaudavo finansavimą. Tai galėjo reikšti, kad nebuvo atsižvelgiama į strateginį paramos skyrimo tikslingumą, svarbiausias tikslas buvo pats lėšų panaudojimo faktas.
Nenuostabu, kad Lietuva tarp visų ES šalių užėmė pirmą vietą pagal paramos panaudojimo procentą. Vis dėlto toks fenomenas suponuoja keletą grėsmių: didžiuosiuose miestuose intelektinė bazė neišvengiamai didesnė, todėl pareiškėjams iš regionų gauti paramą tampa itin sunku, nėra įvertinamas veiklos tęstinumas pasibaigus investiciniam laikotarpiui. Taip pat dažni sukčiavimo atvejai ir net valstybės institucijų atstovų veiksmai parodo, kad į ES lėšas žvelgiama kaip į pyragą, o efektyvumas didėja ne per tikslingumo, o per kiekybės prizmę.
Pinigai pagal projektą ar projektas pagal pinigus?
Vertinant pinigų skirstymo mechanizmą svarbiausias tvarumo rodiklis yra skaidrumas. Vieša paslaptis, kad partijoms sudarinėjant koalicijas Žemės ūkio ministerijai tekdavo neproporcingai didelis svoris – ši ministerija, dalijantis portfelius buvo prilyginama politiškai daug patrauklesnėms finansų ir užsienio reikalų ministerijoms.
Tokio įkainojimo priežastis paprasta – ŽŪM perskirsto didžiausius ES investicijų srautus. ŽŪM duomenimis, pagal Lietuvos kaimo plėtos programą (KPP) nuo 2007 m. jau perskirstyta daugiau nei 600 milijonų eurų. ES neprižiūri galutinių projekto techninių reikalavimų rengimo, šie yra ministerijos kompetencija, todėl egzistuoja atvejų, kai milijoninei paramai gauti atsiranda vos viena įmonė, o įrodyti, kad reikalavimai parengti tendencingai beveik neįmanoma.
Visgi suversti visas negandas korupcijai yra lengviausias ir nebūtinai teisingas kelias. Reikia pripažinti, kad pastarieji sudaro mažą dalelę visos išskirstomos paramos. Kur kas dažnesnė – nekorupcinė, bet ydinga praktika, kai investicijų gavimas pareiškėjų ir skirstytojų galvose yra galutinis projekto tikslas. Tokia praktika gali privesti prie makabriškos situacijos, kai pirmaujanti pagal paramos įsisavinimą Lietuva, po 20 metų iš jų likusios naudos turės mažiausiai, nes projektai buvo kurti nežvelgiant į realų jų perspektyvumą rinkoje.
Sistema neskatina efektyvumo?
Dažniau minimos ES lėšų iššvaistymo priežastys – egoistiškas trumparegiškumas bei neefektyvus biurokratinis mechanizmas. Pirmasis, bene dažniausiai linksniuojamas įvairiuose kokybiniuose tyrimuose yra retai įtraukiamas į lygtį nustatant neefektyvumo priežastis. Šis efektas perskirstant ES investicijas pasireiškia dviem lygmenimis: pirmajame lygmenyje yra lėšų gavimu suinteresuoti pareiškėjai, antrajame – juos skirstantys pareigūnai, taip pat žvelgiantys į investicijas, kaip į „nemokamus“ pinigus ir stingantys intereso žvelgti į ateities perspektyvą bei nematantys Europos Sąjungos kaip bendro organizmo. Tokiu būdu Lietuvoje susiformavo ideali terpė įsisavinti paramą kaip įmanoma greičiau – atsvara, kuri vertintų projektų ilgalaikę ekonominę vertę tiesiog nėra.
Antroji priežastis yra susijusi su paraiškų teikimo terminais ir trukdo net tiems paraiškų teikėjams, kurie yra suinteresuoti ilgalaikiu projektų efektyvumu. 2007–2013 ES finansinio laikotarpio metu kvietimai teikti paraiškas buvo paskelbiami likus dviem mėnesiams ar net mažesniam laiko tarpui iki paskutinės galimos pateikimo datos. Anksčiau yra pateikiamos tik gairės, kuriose yra nurodoma iš esmės tik prioritetinės kryptys. Dėl gana specifinių techninių reikalavimų paramai gauti, į juos retai gali pretenduoti realiai jau veikiantys projektai, o bet kokį iš anksto realiai rengiamą projektą gali tekti modifikuoti taip kardinaliai, kad bet koks jo išankstinis rengimas praranda prasmę. Taigi gaunama paradoksali situacija – finansuojami nauji projektai, kurių tolesnio gyvavimo šansas retai siekia 15 proc. (tiek naujų įmonių išgyvena 4 ar daugiau veiklos metų, o įmonės, kurioms parama padėtų plėstis yra ignoruojamos.
Ką žada naujasis periodas?
2014 m. prasidėjo naujasis ES finansinis laikotarpis – kartu su juo ir naujasis investicijų skirstymo periodas. Pagrindinis skirtumas – ES lėšos jau yra nebėra dotacijos – jas reikės grąžinti. Kartu tai lyg ir suponuoja sąlygą, kad daugiau dėmesio bus kreipiama į projektų efektyvumą, iš jų turės grįžti grąžintinos lėšos.
2014 – 2020 m. Europos Sąjungos fondų investicijų veiksmų programoje nurodoma, kad naujosios ES investicijos prisidės prie „EUROPA 2020“ strategijos įgyvendinimo. Dokumente rašoma, kad pagrindinis šios strategijos tikslas yra užtikrinti spartų šalių ekonomikos augimą bei mažinti šalies išsivystymo lygio atsilikimą nuo ES šalių vidurkio. Kartu rašoma, kad BVP ir nedarbo lygis ribotai perteikia šalies gerovę – svarbu atkreipti dėmesį ir į kokybiškų darbo sąlygų, viešųjų paslaugų užtikrinimą, dalyvavimą vietos bendruomenių veikloje. Pagal tai formuojami ir investicijų prioritetai – mokslinė ir eksperimentinė veikla, informacinių technologijų ir sveikatos apsaugos sričių plėtra, energinio efektyvumo didinimo programos, švietimo bei kultūros ir viešojo valdymo projektai.
Ką tai reiškia paraiškų teikėjams? Iš pirmo žvilgsnio fundamentalaus pokyčio nematyti – panašu, kad ir anksčiau bus investuojama į mokslo slėnius, infrastruktūrą bei viešojo sektoriaus archyvų perkėlimą į internetą.
Pokytis išryškėja pažvelgus į Finansų ministerijos rengiamus dokumentus, kuriose atvirai šnekama apie visų sričių indėlį į ekonomiką. Pavyzdžiui, net kultūrai skirti projektai bus matuojami pagal ekonominę naudą siūlant jiems bendradarbiauti su verslo įmonėmis ir tokiu būdu išlikti rinkoje net ir investicijoms pasibaigus. Sveikatos apsaugos sektoriui siūloma remtis Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų pavyzdžiu – įrengti klinikinių tyrimų laboratorijas ir bendradarbiauti su farmacininkais, taip atperkant investicijas į naują infrastruktūrą.
Pokyčiai jau ir dokumentuose
Nors naujasis laikotarpis dar tik įsibėgėja, paskelbta dar nedidelė dalis kvietimų, sunku nesidžiaugti naujomis tendencijomis. Viešosios valdžios diskurso pokytis, net jei ir įvykęs Europos Komisijos iniciatyva, yra pirmas žingsnis tikrojo efektyvumo link. Atsiradus atsvarai ir realiam projektų vertinimui, neefektyvūs projektai bus pasmerkti žlugti. Net jei Lietuvos ES investicijų rodiklis nukris gerokai žemiau ankstesniojo periodo vidurkio toks pokytis fiksuos naujos eros Lietuvos makroekonomikoje pradžią.
Bendresnės išvados kiek liūdnesnės – jei šis pokytis ir įvyks – jo bus nepastebėję visi su tuo nedirbantys Lietuvos gyventojai. Atsakymas į klausimą ar kultūra turi tarnauti ekonomikai nėra savaime suprantamas ir turi daugiau nei vieną teisingą atsakymą. Faktas, kad diskusijos šiuo klausimu egzistavo galimai tik Finansų ministerijos ar Europos Komisijos kabinetuose įtikina, kad investicijos į dalyvavimo viešojoje politikoje skatinimą yra ypač reikalingos. Ir ne tik finansinės.