Teisininkė L. Vaigė: ,,Nuo Europos vis dar gerokai atsiliekame“
XXI amžiuje, kai visa pasaulyje sparčiai žengia į priekį, kai kurios socialiai atskirtos grupės didelio progreso nejaučia… Bent jau Lietuvoje. Kaip keitėsi homoseksualių asmenų padėtis nuo sovietmečio socialiniu ir teisiniu aspektais? Ar įmanoma tikėtis vienalyčių porų partnerystės įteisinimo? Į klausimus atsako teisininkė, Mykolo Romerio universiteto tarptautinės privatinės teisės lektorė Laima VAIGĖ.
Teisininkės L. Vaigės teigimu, šiandien paauglei lengviau pasiimti paskaityti erotinį romaną nei pasakų knygą. L. Vaigės asmeninio archyvo nuotr. Teisininkės Laimos Vaigės teigimu, šiuo metu Lietuvoje apsaugota tik dalis homoseksualių asmenų teisių: tokie santykiai nėra draudžiami, ir priešingai – skatinti susidoroti su asmeniu dėl jo orientacijos yra uždrausta. Be to, asmens negalima atleisti iš darbo dėl jo seksualinės orientacijos, iš homoseksualių tėvų negalima atimti jų biologinių vaikų, motyvuojant orientacija.
,,Matau nemažai problemų: pirma, dėl teorijos ir praktikos neatitikimų, ir antra, dėl kai kurių pagrindinių teisių neįtvirtinimo. Teoriškai homoseksualūs asmenys, kaip ir visi kiti asmenys, turi teisę rengti taikius susirinkimus, ir saviraiškos laisvę. Praktiškai susiduriama su daug diskriminacijos ir net smurto. Nėra apsaugota pagrindinė teisė į šeimą, su kuria yra susiję daugybė teisių ir pareigų.
Nerimą kelia tai, kad net valstybę reprezentuojančios institucijos bei žmonėms atstovaujantys politikai kvestionuoja Konstitucijos lygmeniu įtvirtintas homoseksualių piliečių – piliečių, kaip visi kiti – teises“, – teigė teisininkė.
Kaip kito homoseksualių žmonių padėtis teisiniu aspektu?
Žvelgiant retrospektyviai į Lietuvos istoriją, šiuo metu homoseksualių asmenų teisės yra turbūt labiausiai apsaugotos. Tačiau nuo Europos vis dar gerokai atsiliekame. Iki 1993 metų homoseksualūs santykiai buvo laikomi nusikalstamais. Nors buvo galima tikėtis greitesnio progreso, partnerystės įstatymo neturime iki šiol. Be to, galioja nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo nuostatos, pagal kurias ribojama laisvė teigiamai atsiliepti apie homoseksualias šeimas ar apskritai pripažinti, kad jos egzistuoja.
Remiantis šia nuostata, neseniai apribotas Neringos Dangvydės „Gintarinės širdies“ pasakų rinkinio platinimas bei kelios nekaltos socialinės reklamos, kuriose paminėta, kad homoseksualūs asmenys gali laikyti vienas kitą „šeima“. Šie pavyzdžiai verčia abejoti, ar situacija ne prastėja, – anksčiau homoseksualams skirtas žurnalas „Naglis“ buvo platinamas kioskuose ir niekas dėl to neprotestavo. Iki šiol jokia knyga Lietuvoje nebuvo ženklinama kaip netinkama vaikams, net jei joje yra pornografinio turinio ar smurto scenų. Šiuo metu trylikametei lengviau pasiimti paskaityti knygą „50 pilkų atspalvių“ nei pasakų rinkinį „Gintarinė širdis“.
Homoseksualiose šeimose šiandien auga nemažai vaikų. Esama atvejų, kai šeimai vaiką pagimdo surogatinė motina. Ar surogatinės motinos paslaugą perkančių žmonių teisės yra apsaugotos? Juk tėvystės teisių surogatinė motina atsisakyti negali.
Homoseksualiose šeimose jau dabar auga pagalbinio apvaisinimo būdu susilaukti vaikai. Neretai įsivaizduojama, kad pagalbinis apvaisinimas susijęs su didelėmis išlaidomis, yra invazinis, „sintetinis“, netikras. Tačiau vaisingai, norinčiai pastoti moteriai tereikia donoro spermos – kūdikio laukimo, gimdymo ir kt. procesai niekuo nesiskiria nuo heteroseksualių porų, laukiančių vaiko. Lietuvoje yra nemažai lesbiečių porų, kurios pastojo privačios donorystės būdu arba gavusios spermos iš ją kaupiančio banko. Šių yra artimiausiose užsienio šalyse. Taip pat yra homoseksualių asmenų porų, kurios dalinasi tėvyste, t. y., spermos donoras kartu yra ir tėtis – homoseksualios poros atstovas. Nors teisiškai vaiko dokumentuose figūruoja tik biologinė mama, kuri gyvena su savo partnere, ir biologinis tėvas, gyvenantis su savo partneriu, rūpinasi vaiko priežiūros ir auginimo klausimais. Taigi vaiku rūpinasi keturiese.
Privačių donorų problema Lietuvoje yra ta, kad tėvystės teisių atsisakyti negalima. Taigi lesbietės mamos bet kada galėtų susidurti su ieškiniu donoro, kuris norėtų tėvystės ir visų kitų su tuo susijusių teisių: matytis su vaiku, teisės į išlaikymą senyvame amžiuje ir t.t. Arba priešingai, donoras gali sulaukti ieškinio iš lesbietės motinos, kuri norėtų prisiteisti vaiko išlaikymą.
Nebiologinių mamų/tėvų teisės Lietuvoje taip pat nėra apsaugotos. Mano pažįstamos lesbiečių–motinų poros nuolat susiduria su kitokiu elgesiu: darbe negali pasiimti apmokamų atostogų ir pabūti su partnere per gimdymo procesą, turi rūpesčių dėl mokyklos, ligoninės. Kita vertus, nėra garantuojamos ir pareigos, taigi neužtikrinamos vaiko teisės. Pavyzdžiui, lesbietėms motinoms išsiskyrus, net jei vaikas buvo planuotas kartu, antroji motina neprivalo mokėti išlaikymo pinigų vaikui, neturi juo rūpintis, vaikui nepriklauso privaloma paveldėjimo dalis ir t.t. O jei vaiku rūpintis ir matytis su juo ji norėtų, tačiau biologinė motina nesutiktų – nieko padaryti nebūtų galima.
Apie realius surogatinės motinystės atvejus man neteko girdėti. Moksliniame straipsnyje perskaičiau informaciją apie tai, kad atlygintina surogacija Lietuvoje kainuoja apie 10 000 eurų. Manau, jei vaikas pagimdomas ir už pinigus atiduodamas biologiniais ryšiais nesusijusiai porai, tai galbūt galima traktuoti kaip prekybą žmonėmis. Tačiau jei surogacijos būdu pagimdytą vaiką toliau augina jo biologiniai tėvai ar vienas iš tėvų, sunku vienareikšmiškai pasakyti, kaip tai reikėtų vertinti. Šiuo metu dėl mokslo progreso galimas ir toks atvejis, kad gimdyvė gali būti visai nesusijusi su vaiku genetiniais ryšiais, pagimdyti iš kitos moters apvaisintos kiaušialąstės susiformavusį kūdikį. Nesant jokio teisinio reguliavimo, nei vaiką planuojančios (heteroseksualios ar homoseksualios) poros, nei gimdyvės, nei paties vaiko teisės nėra apsaugotos.
Esminės Europos Žmogaus Teisių Teisme spręstos bylos (pvz., Menneson prieš Prancūziją, Paradiso ir Campanelli prieš Italiją) yra apie heteroseksualių porų ir jų surogatinių vaikų teises, o ne homoseksualių.
Manyčiau, ši problema iš esmės nėra tiesiogiai susijusi su seksualine orientacija, o labiau – su ekonominiu išnaudojimu ir valstybių nenoru prisitaikyti prie medicinos progreso. Paradoksalu, bet daugiausia surogatinių vaikų atsivežama iš Indijos, Ukrainos, Rusijos, t.y., šalių, kuriose gyvena daug skurdžios padėties moterų, kur valstybė nenori matyti mokslo ir socialinio progreso.
Ar dažnai pasitaiko atvejų, kai homoseksualai kreipiasi į teisėsaugos institucijas dėl patiriamų patyčių ar smurto proveržių? Baimė būti paviešintam, kaip anksčiau, jau praeityje?
Statistikos duomenų neturiu, tačiau manau, kad nesikreipiama taip dažnai, kaip būtų galima kreiptis. Dėl patyčių turbūt apskritai niekas nesiskundžia policijai, nors kai kuriais atvejais tai daryti reikėtų. Viename magistro darbe esu skaičiusi apie tai, kaip Vilniaus mokykloje buvo padegti ilgi homoseksualia pavadintos merginos plaukai. Direktorė šį atvejį traktavo kaip „natūralų“ – maždaug, ko gi norėti, jei tokia yra, būtinai susilauks smurto. Net gyvybei pavojingos patyčios Lietuvos mokyklose nesuvokiamos kaip žalingos. Visiems – ar tai būtų iš tiesų homoseksualus asmuo, ar tokiu pavadintas. Viešumo ir smurto baimė dar labai stipri, turbūt dėl to mažai kas išdrįsta būti atviras. Net artimiesiems.
Yra sakančiųjų, kad ,,jie nori per daug teisių“. Ar XXI a. troškimas įteisinti partnerystės santykius arba įsivaikinti yra per didelis?
Laisvose valstybėse žmonės įsimyli, laikosi už rankų, nebijodami smurto vaikšto gatvėmis, tuokiasi, susilaukia vaikų. Žmonėms paprastai būdingas noras kurti artimus santykius su kitu žmogumi, rūpintis ir globoti. Nėra jokio pagrindo riboti šias teises homoseksualams, kai jos nėra ribojamos nei nusikaltėliams, nei nuo narkotikų ar alkoholio priklausomiems piliečiams. Mes visi turėtume turėti vienodas teises mylėti, kurti sąjungas su mūsų mylimaisiais ir auginti savo vaikus (t.y., kartu lauktus, mus savo tėvais laikančius vaikus).
Daug diskusijų kyla dėl tos pačios lyties partnerystės įteisinimo Lietuvoje. Kaip manote, kiek laiko praeis, kol bus galima šnekėti apie tos pačios lyties žmonių santuoką? Ar tai apskritai įmanoma, kol nėra pakeista Lietuvos Respublikos Konstitucija?
Manau, teoriškai tai įmanoma. Ateityje, vystantis tarptautinei teisei, ir Lietuvos Konstitucinis Teismas turėtų plačiau išaiškinti Lietuvos Respublikos Konstituciją. Negaliu pasakyti, kada tai įvyks. Tai – politinis klausimas, susijęs tiek su vidaus, tiek su tarptautiniais procesais. Jei Lietuva toliau liks Romos Katalikų bažnyčios ir Rusijos įtakos zonoje – progreso sunku tikėtis.
Ką manote apie dažnai girdimą pasakymą: ,,Aš tolerantiškas homoseksualų atžvilgiu: tegul jie būna, bet tik neina į viešumą“?
Tai veidmainiškas pasakymas. Panašiai veidmainiškai skamba ir pasiūlymas neturėti vaikų, nes jie patirs per daug patyčių. Man tai primena senus pasisakymus prieš juodaodžius JAV – esą tegul jie žino savo vietą, nereikalauja savo teisių, tada mes būsime jiems geri, nemušime rimbu, duosime pailsėti. Nė viena asmenų grupė nėra kitos „šeimininkė“. Nepažįstu rūsyje sėdinčių homoseksualių asmenų – jie visi eina į viešumą, kavinėse pasimato su draugais ar mylimaisiais, šoka klubuose, dirba, serga ar sportuoja kaip ir visi kiti. Tik nežinia, kodėl matome didelę problemą, kai žmonės paprašo būti laikomais žmonėmis: homoseksualiu identifikuotam asmeniui net ir 200 m. paeiti gatve su draugu ar drauge yra iššūkis. Nors ta pačia gatve kasdien vaikšto ir dainuoja krišnaitai, fizikai, karo veteranai, pensininkai ir t.t.
