„FiDi“ šventė iš arti
Jau 51-ą pavasarį Vilniaus universiteto Fizikos fakulteto studentų švenčiama fiziko diena „FiDi“ subūrė daug vilniečių. Nuo pačių mažiausių iki jau žilagalvių fizikos entuziastų džiaugėsi ne tik smagiai triukšminga eisena ir šios šventės simboliu Dinu Zauru, bet ir buvo stebinami Saulėtekyje įsikūrusiu pramogų ir fizikinių išradimų parku „Fizlendu“.
Dinas Zauras 51-ąjį kartą sveikino „FiDi“ šventės dalyvius. Autorės nuotr. Šventės simboliai
Pirmiausia dėmesį patraukė garsiai skambanti muzika. Buvo girdėti tik tiek, kad groja gyvo garso grupė. Einant Fizikos fakulteto link nusistebėjimą kėlė tai, kad dar nebuvo gausiai susirinkusių žmonių. Daugelis savaitgaliais mėgsta pamiegoti ilgiau, pasirodo, fizikos entuziastai ne išimtis. Tačiau tai buvo puiki proga apžiūrėti kiekvieną įrenginį, išbandyti pramogas ar pasikalbėti su „FiDi“ organizuojančiais studentais.
Einant per automobilių stovėjimo aikštelę mane su šypsenomis pasitiko policijos pareigūnai. Akį traukė ir vyriškis su juoda kaubojiška skrybėle, stovintis šalia raudono automobilio. Juos abu vėliau buvo galima išvysti ir „FiDi“ dienos eisenoje. Taip pat pastebėjau ir daug studentų, pasipuošusių „FiDi“ atributika: kepuraitės, džemperiai ir net kojinės su dinozauro siluetu!
Paėjėjus toliau pamačiau tai, kas jau ne pirmus metus vadintas „FiDi“ šventės simboliu – dinozauras. Turiu pabrėžti, kad jis buvo be galvos, kuri primontuota tik po poros valandų. Tada ne tik vaikai siekė paliesti ar įkišti ranką į prasižiojančią dinozauro burną, vis išsigąsdami jo leidžiamų garsų. Suaugusieji taip pat vienas po kito skubėjo nusifotografuoti su šia renginio įžymybe. Sužinojau, kad didysis dinozauras, jau vadinamas „tėčiu“, buvo ne kartą keitęsis. Vis dėlto jis nebe toks judrus, atėjo laikas pensijai. Šalia senojo dinozauro buvo galima išvysti ir mažesnįjį, pasak organizatorių, sūnų. Jis modernesnis ir varomas elektra, o vaikų ir suaugusių dėmesio sulaukė ne ką mažiau nei „tėtis“.
Mažasis dinozauras ruošėsi į žygį pas filologes. Autorės nuotr.
Tapti fidilionieriumi
Pasukau MKIC bibliotekos link. Praėjau šaudyklą, prie kurios stovėjo labai ilga eilė žmonių. Netoli už jo pastatyta žmogaus ūgio dėžė, kurią taip buvo apspitęs būrelis smalsuolių. Iš tolo matyti, kad joje skraido spalvoti popierėliai. Priėjusi arčiau pamačiau, kad dėžėje stovi žmogus ir gaudo tuos lapelius. Tada dar nieko nesupratau, bet pamačius, jog tai ne šiaip lapo skiautelės, o pinigai (tiesa, netikri, su „FiDi“ ženklu), ir perskaičius lentelės užrašą „Who wants to be a fidilionier“, viskas pasidarė aišku. Pamenate, dar prieš keletą metų, ypač užsienyje, buvo populiarūs televizijos šou, kuriuose žmonės būdavo kviečiami užeiti į pinigų pilną budelę. Tada stipriai pučiamas oras ir banknotai imdavo skraidyti. Dalyvio užduotis ir tikslas – pagauti kuo daugiau pinigų. Pasiskolinę šią idėją fizikos studentai siūlė lankytojams tapti „fidilionieriais“. Vienas jaunuolis, kaip paaiškėjo, iš Latvijos, manęs šmaikštaudamas net pasiteiravo, ar galima jo pagautą „FiDi“ banknotą Lietuvoje išsigryninti.
Nepaleistas šūvis
Apsigręžusi pamačiau plevėsuojančią geltoną Lietuvos karo akademijos vėliavą. Nustebau, juk fizika ir karas nelabai siejasi. Nors, jei pažvelgtume metaforiškai… O tada nustėrau išvydusi į save nukreiptą šautuvą ir iš lėto ėmiau trauktis į šoną. Laimė, nė vienas iš demonstruojamų ginklų nebuvo užtaisytas, tačiau visi norintieji galėjo juos palaikyti rankose, pabandyti nusitaikyti į taikinį. Keista, kažkam juo tapau aš.
Karininkai susirinkusiems pasakojo apie demonstruojamus ginklus, aiškino, kaip jie užtaisomi, naudojami. Nors tarp uniformuotųjų mačiau ir panelių, tačiau pajausti ginklą rankose norėjo tik vyriškiai ir berniukai. Buvo įdomu juos stebėti, nes visi mano matytieji, paėmę ginklą jaučiasi kaip asai, iškart nusitaiko ir tikriausiai įsivaizduoja šūvį. Tačiau karininkai ima taisyti šių „profesionalų“ judesius. Stebėdama padariau tokią išvadą – šaudymas irgi meistrystė.
Būsimieji fizikai
Netoli Lietuvos karo akademijos stovėjo virvės traukimo prietaisas. Vienas jaunuolis apsivijo virve, stipriai įsikibo į ją ir buvo rimtai nusiteikęs išbandyti savo jėgas. Tačiau tik įjungus aparatą ir pajutus stiprų traukimą, vaikinas suklupo ant žemės – neužteko stiprybės.
Už kelių žingsnių buvo erdvė jauniausiems lankytojams: pastatyta laipiojimo trasa, imituota ir iš virvių sukurta lazerių erdvė. Siūlyta ir paskraidyti. Mačiau vieną berniuką naudojantis tokiu pasiūlymu. Susegtas specialiais diržais, dar vadinamais aprašais, ir prikabintas prie virvės, berniukas buvo pakeltas į orą kitoje pusėje stovinčiam jaunuoliui traukiant virvę. Paskraidė berniukas gal ir nelabai aukštai, bet su greitais manevrais į šonus.
Dar viena pramoga vaikams – smiginis. Jis kitoks nei įprastas: vietoj smigių svaidymo reikėjo spirti futbolo kamuolį, kuris prilipdavo prie pripūstos didelės smiginio lentos. Čia būriavosi daug vaikų, vis norinčių pataikyti į centrą. Vieniems pavykdavo, o kitiems keliskart nepataikius garsų juoką vis pakeisdavo nusivylimo šūksniai ir tėvų paguodos žodžiai.
Drąsiausieji rinkosi pramogas ore. Autorės nuotr.
Tarzano dvasia
Tolumoje išvydau žmogų medyje. Nuskubėjau pažiūrėti, kas ten. Vėliava skelbė, kad tai Vilniaus universiteto žygeivių klubo veikla. Vaikinas, kabėjęs aukštai medyje, priklausė šiai organizacijai. Ilgai stebėjau, ką jis ten daro, o paskui prieš akis, tiesiogine to žodžio prasme, praskrido mergina net neriktelėjusi. Tačiau iš išgąsčio riktelėjo susirinkę žiūrovai. Žinoma, mergina buvo surišta specialiais diržais ir prisegta lynu. Tačiau iš staigumo ir greičio, supratau, kad tikriausiai jai teko šokti nuo kažkokio medžio, deja, taip ir nesužinojau, nuo kurio. Pasisupus ant lyno ir sulėtėjus siūbavimams ji buvo saugiai nuleista ant žemės.
Kendo menas
Nužingsniavau Fizikos fakulteto durų link. Trumpam sustojau pasiklausyti grupės „Padugnės“ atliekamos trankios muzikos, tačiau sužavėta nelikau. Įėjusi į fakultetą buvau išgąsdinta. Patalpoje tamsu, rūkas ir girdimi šūksniai. Pirmas įspūdis tikrai nejaukus. Paėjus kelis žingsnius į priekį pamačiau kovojant du su kaukėmis, juodai apsirengusius asmenis. Panelės, taip pat apsirengusios keistais drabužiais, pasiteiravau, kas čia vyksta. Ji teatsakė, kad čia japoniškas fechtavimas ir pasiūlė pabandyti bei prisijungti prie Vilniaus universiteto Kendo klubo. Vienam vyrui panorus išbandyti fechtavimą, buvo leista trenkti lazda priešininkui per galvą. Viskas gerai, fechtuotojas buvo su šalmu, saugančiu šią svarbią kūno dalį, tad niekas nebuvo sužeistas.
Minų laukas
Apsipratusi su fechtuotojų šūksniais, tamsa ir rūku pastebėjau, kad čia yra ir daugiau įdomybių. Nemažai žmonių rinkosi prie merginos sukonstruoto vingiuoto tunelio. Jo viduje yra veidrodžiai, kurie pakreipti tokiu kampu, kad pro tunelio galus žiūrintys asmenys matys vienas kitą. Tai subūrė nemažai vaikų, kurie iš nuostabos juokdamiesi bandė įminti šio išradimo paslaptį. Šalia jo buvo minų laukas. Nemeluoju. Didelė įrengta platforma, kurioje po stiklais matyti bombos. Žaidimo tikslas – neužlipti ant sprogstančios bombos. Įdomu, nes jaučiau ne tik žaidėjo, tačiau ir aplink stovinčių žmonių įtampą. Stebėtojai bandydavo patarti, kur žengti, norint išvengti sprogimo. Padarius blogą žingsnį ir užmynus sprogstančią bombą žaidimas baigiasi. Tada vienu metu pasigirsdavo bendras stebėtojų „ai…“.
Žaidimai tarp tiksinčių bombų. Autorės nuotr.
Išbandyti telegrafą
Pratęsusi kitų įdomybių paieškas radau telegrafą. Labai apsidžiaugiau, juk šiemet mokiausi apie jį, kaip apie svarbų masinės komunikacijos pradininką. Paskaitų metu tik dėstytojo rodomose skaidrėse ir vaizdo medžiagoje galėjau pamatyti, kaip jis veikia, o dabar turėjau progą net išbandyti pati. Juo tekstas renkamas pagal Morzės abėcėlę. Tašką atitinka trumpas telegrafo mygtuko paspaudimas, o brūkšnį – ilgas. Taip po truputį sudėliojau mažame ekranėlyje pasirodžiusį žodžių junginį „ZURNALISTAIFIDI“. Lietuviškų raidžių, žinoma, šioje abėcėlėje nėra, tarpo telegrafe taip pat nebuvo. Šį prietaisą reprezentuojantis fizikos studentas pasakojo, kad tikrasis telegrafas tarpo funkcijos taip pat neturėjo, tam tiesiog būdavo naudojama pauzė.
Pabėgimo kambarys
Toliau dairantis fizikinių išradimų pamačiau didelę dūmų patranką, dėl kurios visas Fizikos fakultetas skendėjo rūke. Pro tą miglą išvydau lentelę, ant kurios užrašyta „Pabėgimo kambarys“. Iš džiaugsmo pradėjau trinti rankomis, juk mėgstu pasukti galvą. Tačiau rimtai pamąstyti teko ir išvydus ilgą nusidriekusią eilę prie šios atrakcijos. Norinčių būti užrakintiems patalpoje ir ieškant užuominų išsilaisvinti iš jos buvo daug. Vis dėlto nusprendžiau palaukti. Jei jau tiek susidomėjusių žmonių, tai tikriausiai išbandyti verta. Eilėje laukti teko apie 20 minučių. Prisiklausiau įvairių aplinkui stovinčių žmonių pokalbių: nuo šnekų apie „FiDi“ renginį ir išbandytus inžinerinius išradimus iki prisiminimų apie draugų vakarėlius. Žinoma, daugelis tyliai burnojo dėl gaištamo laiko, tačiau nei vienas iš girdėtų pasipiktinusiųjų iš eilės nepasitraukė.
Po 15 minučių stovėjimo eilėje pagaliau buvau prie durų. Laukiau, kol išeis viduje esantys žmonės ir tada jau lėksiu išbandyti savo pastabumą ir protą. Prie durų sutikau vieną iš kambario organizatorių Arną Pukinską. Pasikalbėjome apie gyvenimą, fiziką ir šį renginį. Jaunasis fizikas prisipažino esąs labai pavargęs, mažai miegojęs dėl šios šventės pasirengimo darbų, o ir tokio žmonių antplūdžio prie jo ir draugo sukurto kambario nesitikėjęs. Kadangi norinčiųjų patekti į kambarį daug, o laikas irgi spaudžia, nes eisena ant nosies, tai į vidų įleisdavo po šešis septynis žmones. Prieš užrakinant mane su kitais nepažįstamaisiais kambaryje, fizikas pasidalino vienu eisenos šūkiu: „Fizika ne rizika, stokit panelės į fiziką!“
Nežinau, ar pabėgimo kambario paslaptis išduoti galima, tačiau paminėsiu tiek, kad ten sunkumus dalyviams kėlė infraraudonųjų spindulių lempa, kuri regima tik per telefono kamerą. Kambaryje su mumis esantis kitas fizikos studentas prisipažino, kad kai kurios sugalvotos užduotys lankytojams dažnai per daug sudėtingos, todėl dėl laiko stokos visiems dalijamos užuominos. Idėja tikrai nebloga, tačiau įdomiau būtų buvę, jei nereikėtų skubėti ir pagalba nebūtų teikiama. Tikiu, kad išeiti iš kambario pavyktų visiems, tik kartais genealioms idėjoms reikia šiek tiek laiko.
