Ar jau atsisveikinote su teise į privatumą? E. Snowdeno dokumentai ir Lietuva

Baltijos jūros dugnu tarp Lietuvos ir Švedijos nutiestas šviesolaidinio tinklo kabelis leidžia užtikrinti spartų internetą. Tačiau yra įtarimų, kad juo gali naudotis saugumo tarnybos, rinkti ir dalytis informacija apie privatų asmenų gyvenimą.

Tai aiškėja iš Nacionalinės saugumo agentūros (NSA) ir Švedijos nacionalinės radijo signalų saugojimo agentūros (FRA) pasirašyto susitarimo, kurį nutekino buvęs NSA darbuotojas Edwardas Snowdenas. Jame rašoma, kad Jungtinėse Valstijose esanti NSA, bendradarbiaudama su kitomis valstybėmis, renka viso pasaulio žmonių duomenis ir juos saugo milžiniškose talpyklose.

Tokiu principu veikianti bene didžiausia žvalgybos agentūra informaciją renka ne apie tikslinius įtartinus asmenis, o viską, kad vėliau, atėjus reikalui, būtų galima atsekti veiklos motyvus.

Įsipareigojo teikti žvalgybinę informaciją apie Baltijos regioną

2013 metų pabaigoje atskleista, kad FRA tų pačių metų balandžio 18 dieną pasirašė dokumentą, kuriame įsipareigojo NSA teikti unikalią žvalgybinę informaciją apie Rusiją. Apie tai pirmasis prakalbo Švedijos nacionalinis transliuotojas SVT.

Dokumente minimas ir Baltijos regionas, tiksliau – The Baltic, neišskiriant konkrečių valstybių.

Taip pat rašoma, kad JAV ir Švedijos tarpvalstybinis bendradarbiavimas prasidėjo 1954 metais. 2011 metais Švedijos FRA, būdama „ypatingai kompetentinga, techniškai inovatyvi ir patikima partnerė“, suteikė priėjimą prie informacijos, einančios kabeliu Baltijos jūros dugnu, kartu dalindamasi unikalia žvalgybine informacija apie Rusijos politikus ir energetiką.

Antrame puslapyje rašoma, kad NSA Švedijai teiks techninę pagalbą, mokymus, o Švedija išduos žvalgybinę informaciją apie Rusiją ir Baltijos regioną.

Dokumente minima, kad šis šalių susitarimas yra ypatingai slaptas dėl Švedijos oficialios neutraliteto pozicijos.

Tiriamosios žurnalistikos atstovas iš Škotijos Duncanas Campbellas, tyrinėjęs šnipinėjimo programas, teigia, kad Švedija yra viena didžiausių Penkių akių – anglakalbių valstybių Kanados, Naujosios Zelandijos, Didžiosios Britanijos, JAV, Australijos – žvalgybos tarnybų partnerių.

Jo teigimu, Švedija yra suteikusi NSA bei Didžiosios Britanijos žvalgybos agentūrai GCQH priėjimą prie po Baltijos jūra esančių kabelių informacijos. Programos kodinis pavadinimas – Sardine.

Kalbėdamas Europos Parlamente (EP) 2013 metų rugsėjį žurnalistas pažymėjo, kad nuo 2009-ųjų Švedijoje įsigaliojo įstatymas, leidžiantis stebėti ir rinkti kabeliu einančias komunikacijas iš Švedijos ir į Švediją, įskaitant elektroninius laiškus, trumpąsias SMS žinutes, telefonų skambučius. Kova su terorizmu pagrįstas įstatymas priimtas tik penkių balsų persvara.

„Kai sudedame dėlionės dalis į vieną paveikslą aiškiai matosi, kad Švedija dirba kartu su Jungtinėmis Valstijomis ir Jungtine Karalystė, siekdami sukurti masinio sekimo praktikas internete“, – EP kalbėjo žurnalistas.

Anot Opendemocracy.net portale paskelbtos analizės, FRA renka ne tik komunikacijų meta duomenis (plačiau apie juos kiek vėliau), tačiau ir jų turinį. Meta duomenys, pasak žurnalistų, yra saugomi 18 mėnesių.

Publikacijoje rašoma, kad FRA nėra numačiusi tiesioginių taikinių. Duomenys masiškai saugomi pagal įstatymą. Tai skirta įeinančioms ir išeinančioms iš Švedijos, o ne vidinėms komunikacijoms.

Anot žurnalistų, po informacijos rinkimo į žvalgybininkų rankas patenka ne visi, o tik atrinkti duomenys. Taip pat elgiasi ir NSA: surenkama viskas, o vėliau, kai reikia, išsitraukiama. Puikus pavyzdys galėtų būti dabartinės Vokietijos kanclerės Angelos Merkel sekimas trejus metus prieš einant pareigas ir daugiau nei šešerius metus po to.

 Iliustracija: Kaip FRA valdo komunikaciją ir informaciją. Šaltinis: Klamberg (2010) Iliustracija: Kaip FRA valdo komunikaciją ir informaciją. Šaltinis: Klamberg (2010)

Anot žurnalisto Duncano Campbelo, Švedija kontroliuoja Baltijos jūros kabelius taip pat, kaip Izraelis Viduržemio jūros Rytinės dalies.

Apie Švedijos bendradarbiavimą su NSA yra kalbėję ir EP nariai. Piliečių laisvių, teisingumo ir vidaus reikalų komitetas yra paskelbęs, kad FRA „renka ir gauna duomenis iš optinių skaidulinių (šviesolaidinių – aut.) kabelių, kurie kerta Švedijos sienas ateidami iš Šiaurės ir Baltijos valstybių bei Rusijos ir jais yra perduodami duomenys JAV. Be to, ši agentūra, manoma, perima ir reguliariai stebi Norvegijos telefonijos ir interneto kabelius, einančius per Švedijos teritoriją, taip pat perima mobiliųjų telefonų duomenis ir skambučius iš kitų Šiaurės šalių, kai signalas perduodamas per Švedijos GSM linijas.“

Švedijoje taip pat įdiegta vadinamoji Xkeyscore programa. Remiantis EP komitetu, „Xkeyscore programa sudaro galimybę NSA analitikams be išankstinio leidimo naršyti milžiniškose duomenų bazėse, apimančiose milijonų žmonių elektroninius laiškus, pokalbius internetu ir naršymo istorijas, taip pat jų meta duomenis. Ši programa apibūdinama kaip plačiausiai siekianti NSA sistema, galinti apimti „beveik viską, ką tipinis vartotojas veikia internete.“

E. Snowdenas, komentuodamas Xkeyscore programą sakė, kad „sėdėdamas prie savo darbo stalo turiu galimybę sekti bet ką. Nuo jūsų […] iki federalinių teisėjų ar netgi prezidento, jei turiu jo asmeninio elektroninio pašto adresą.“

Pasieskome

Iliustracija: Fotokadras iš SVT – Švedijos nacionalinio transliuotojo – dokumentinio filmo apie E. Snowdeno dokumentus

Iliustracijoje pateikiama lentelė, pagal kurią operatoriai, remdamiesi Xkeyscore programa, gali stebėti tam tikro forumo ar tinklalapio lankytojus.

Anot Švedijos žurnalistų, FRA atstovas spaudai Fredrikas Wallinas atsisakė komentuoti, kaip ši sistema yra naudojama praktiškai. Į FRA kreipėmės ir mes. Sulaukėme atsakymo, kuriame teigiama, kad FRA bendradarbiauja su tarptautiniais partneriais, tačiau nei kokios tai valstybės, nei kokios programos naudojamos, neatskleidžiama.

Plačiau apie galima saugumo spragą – interneto jungtį Lietuva-Švedija

Atidžiau panagrinėkime šviesolaidinio tinklo kabelį, jungiantį Lietuvą ir Švediją. Iliustracijoje matote dalį visų povandeninių tinklo kabelių. Iš JAV sklindančių kabelių skaičius išties įspūdingas, lyginat su kitomis valstybėmis.

Kabelis

Iliustracija: www.submarinecablemap.com

Ši nuotrauka iliustruoja kitas žurnalistų ir E. Snowdeno atskleistas programas, kurių pagrindu yra renkama informacija apie interneto vartotojus – tai padaryti paprasta, nes NSA praktiškai turi prieigą prie viso pasaulio internetinės komunikacijos.

Kabelis tarp Lietuvos ir Švedijos nutiestas 1997 metais. Prie Švedijos taip pat prisijungusios Latvija, Estija, Suomija, Lenkija.

Fiberis oticeris

Iliustracija: www.submarinecablemap.com

Prašyta pateikti daugiau informacijos, Susisiekimo ministerijos atstovė Dalia Perednienė pasakė, kad kabelis ministerijai nepriklauso.

Žurnale „Submarine Fiber Optic Communications-Systems: SFOCS“ 1997 metais paskelbta, kad  kompanija Ericsson parūpino keletą šviesolaidinio tinklo kabelio sistemų, tarp kurių ir Švedijos-Lietuvos. Sistemos buvo įdiegtos privačių kompanijų Telia AB bei AB Lietuvos telekomo bendromis jėgomis.

Tai patvirtinęs TEO LT atstovas spaudai Audrius Stasiulaitis nurodė, kad „TEO LT priklauso TeliaSonera grupei, optinio kabelio jungtis tarp Lietuvos ir Švedijos yra TeliaSonera nuosavybė. Ši bendrovė prižiūri, eksploatuoja ir atnaujina duomenų perdavimo sistemas.“ Pasak jo, jungtis „leido sutrumpinti duomenų perdavimo kelią iki Švedijos tinklų. Iki šiol ši linija yra plačiai naudojama interneto, duomenų ir balso paslaugoms.“

TEO LT, kaip ir telekomunikacijų bendrovė Omnitel, yra valdomi tos pačios Švedijos-Suomijos kompanijos TeliaSonera. Pastaroji 2008 metais perkėlė savo elektroninių laiškų serverius iš Švedijos į Suomiją, siekdama užtikrinti vartotojų iš Suomijos informacijos saugumą dėl Stokholmo šnipinėjimo.

Paklaustas apie saugumo reikalavimus šiam kabeliui, Ryšių reguliavimo tarnybos Tinklų ir informacijos saugumo skyriaus vedėjas Rytis Rainys tikino, kad kabelis buvo nutiestas privačiomis lėšomis, tad RRT nedalyvavo jo kontroliavime.

„Tai privataus kapitalo investicija ir viską sprendė kompanijos. Kontrolės RRT nevykdė ir iki šiol nevykdo. Nelabai matome poreikio, nes tiek saugumo, tiek patikimumo prasme pagal interneto ryšio infrastruktūrą Lietuva yra lyderis ne tik Europoje […] dėl šviesolaidinės optikos pateikiamumo vartotojams“, – sako R. Rainys. Anot jo, jungtis su Švedija tikrai nėra vienintelė, panašių jungčių yra keliolika.

Valstybės saugumo departamentas (VSD) yra įspėjęs, kad tiek telefoninės komunikacijos, tiek internetas nėra saugūs, o „šiuolaikinės technologijos leidžia žvalgybos tarnyboms vykdyti slaptą telefoninių pokalbių pasiklausymą kitų valstybių teritorijoje. Užsienio žvalgybos tarnybos taip pat turi tokias galimybes Lietuvoje“. Anot departamento, „užsienio žvalgybos tarnybų pastangos perimti įslaptintą informaciją ar asmens duomenis pasinaudojant informacinių technologijų teikiamomis galimybės yra sparčiai auganti grėsme Lietuvos nacionaliniam saugumui. Užsienio žvalgybos tarnybos siekia užkrėsti valstybinių institucijų, verslo kompanijų ir privačių asmenų kompiuterius šnipinėjimui skirta programine įranga.“

Lietuva gali būti ne šnipinėjimo objektas, bet subjektas

Dokumentai rodo, kad Lietuva, kaip ir kitos Baltijos valstybės, yra šnipinėjimo taikinys, o internetinė jungtis suteikia technines galimybės tai atlikti. Svarbus klausimas, ar tai vyksta su Lietuvos žvalgybos tarnybų žinia.

Britų žurnalistas Edwardas Lucasas, knygos apie E. Snowdeną bei žvalgybos tarnybas autorius, teigia, kad Švedijos ir NSA bendradarbiavimas yra normalus „ir kadangi Rusija turi glaudų ryšį su Baltijos valstybėms, noras išsiaiškinti, kas ten vyksta, skamba logiškai.“

Buvęs NSA darbuotojas Thomas Drake taip pat tikino, kad Lietuva, kaip ir Švedija, turėtų būti priskirta prie Trečiųjų šalių pagal NSA skirstymą.

Beje, laiško pabaigoje T. Drake yra nustatęs automatinį prierašą, kad „ši komunikacija paslapčia, pažeidžiant Konstituciją, gali būti surinkta, išsaugota Jungtinių Valstijų vyriausybės ar jos partnerių.“ Panašią žinutę po kiekvieno laiško palieka ir E. Lucasas.

Kitas NSA darbuotojas, agentūroje pradirbęs apie 40 metų, Williamas Binney pažymėjo, kad Baltijos šalys tapo Europos Sąjungos ir NATO dalimi prieš jam išeinant iš NSA.
„Taigi nežinau šių šalių ryšio. Kadangi jos yra NATO, jų bendradarbiavimas kaip minimum vyksta dalijantis žvalgybine informacija. […] Manau, jos yra dar trys šalys, įtrauktos į masinį informacijos rinkimą šviesolaidinio tinklo kabeliais“, – laiške teigia W. Binney.

Buvęs VSD darbuotojas Kastytis Braziulis tikina, kad informacijos dalybos ne visada vyksta labai sklandžiai.

„Kolaboravimas yra. Informacijos suteikimas priklauso nuo to, koks yra pasitikėjimo lygis. Mano įsitikinimu, kartais gali prašyti informacijos ir negausi. Tačiau jis nėra didelis, kaip galėtume įsivaizduoti“, – sako jis.

2014 metų pabaigoje pasirodžiusi JAV Senato ataskaita apie CŽV kalėjimus Europoje iškėlė dar daugiau klausimų apie valstybių saugumo tarnybų bendradarbiavimą.

Parlamentinio tyrimo vadovas, Seimo narys Arvydas Anušauskas tikino, kad apie kalėjimus iš politikų praktiškai niekas nežinojo.

„Nei apie juos, nei apie turinį, nei apie veiksmus politikai apskritai nebuvo informuojami. Netikėti prezidento Brazausko ar Adamkaus pasakymais nebuvo pagrindo“, – Žinių radijui tuomet sakė A. Anušauskas.

Šie politiko žodžiai sustiprina su E. Snowdeno dirbusio žurnalisto amerikiečio Glenno Greenwaldo teiginius, kad politikai laikomi tokios svarbios, tarpvalstybinės informacijos užribyje. Jo teigimu, interviu metu su vienu NSA pareigūnu paaiškėjo, jog sutartys tarp valstybių pasirašytos ir egzistuoja be politikų, parlamento narių žinios.

„Nesvarbu, kokia partija belaimėtų, valstybių partnerystė tęsiasi ta pačia forma, kaip ir anksčiau. […] Taip yra dėl to, kad niekas, be žvalgybos agentūrų, nežino, kad tie susitarimai egzistuoja“, – sakė jis.

„Nekomentuosime“

Kreipėmės į Lietuvos institucijas bei politikus, prašydami pasidalydami savo žiniomis bei įžvalgomis apie Lietuvos vaidmenį masinio šnipinėjimo veikloje. Anot Ryšių reguliavimo tarnybos Tinklų ir informacijos saugumo skyriaus vedėjo R. Rainio, tarp ekspertų iki šiol diskutuojama, kaip Lietuva turėtų sureaguoti į atskleistus dokumentus. Jis taip pat rekomendavo kreiptis į Krašto apsaugos ministeriją.

Krašto apsaugos ministerijos Visuomenės informavimo skyriaus vedėja Viktorija Cieminytė atsakė, kad „pastaruoju metu stebima suaktyvėjusi informacinė veika, kuria siekiama sumenkinti pasitikėjimą sąjungininkais ir nutekinant žurnalistams sufalsifikuotus dokumentus. Jūsų pateiktos informacijos nekomentuosime.“

Užsienio reikalų ministerija, paprašyta pakomentuoti NSA ir FRA susitarimą, atsakė, kad „nekomentuoja neaiškios kilmės ir nepatikrintos informacijos.“

Seimo narys, Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys Andrius Mazuronis pareiškė, kad „tokius dalykus komentuoti būtų ne visai rimta“: „Svetimų valstybių dokumentai, ant kurių neva yra grifas „visiškai slaptai“ ir kurie kažkokiu būdu atsiranda kažkieno rankose, jau dalykas pakankamai nepatikimas“. Papasakojus, kad dokumentai yra paviešinti, juos galima rasti internete, ir kad apie juos jau yra kalbėta, bet tik ne Lietuvoje, A. Mazuronis atsakė, kad nekomentuos dokumentų, dėl kurių autentiškumo nėra tikras, ir išsakė nuomonę, kad slaptųjų tarnybų veikimo būdai  „viešumoje turėtų būti aptarinėjami kaip galima mažiau ir tik esant tikrai rimtai būtinybei.“

Komiteto pirmininkas Artūras Paulauskas atsisakė atnaujinti savo poziciją ir, į klausimą raštu, sureagavo tuo pačiu 2013 metais išsakytu komentaru: „Vis tiek visa ta informacija eina iš E.Snowdeno. Kaip mes bežiūrėsim, jis dabar yra Rusijoje. Rusijai yra naudinga tam tikra tokia Vakarus kompromituojanti, statanti į nepatogią padėtį, situacija. Kiek žinau, nei Švedijos gynybos ministrė, nei kiti oficialūs asmenys tos informacijos nekomentuoja ir pabrėžia, kad jie yra partneriai su JAV, jų santykiai yra geri. Kokių tai kitų duomenų mes tikrai neturime, tik stebime Švedijos reakciją, ir kol kas tiek”.

Kita NSGK komiteto narė, buvusi krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė per savo padėjėją Seime atsakė, kad „Snowdeno įvykdytų nusikaltimų nekomentavo, nekomentuoja ir nekomentuos.“ Prašyta paaiškinti, ką turėjo omeny sakydama „nusikaltimai“, atsakė, kad „valstybės paslapčių išdavimas yra nusikaltimas“.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė, komentuodama E. Snowdeno dokumentų paviešinimus, 2013 metų liepos mėnesį tikino, kad lauks atsakymų. „Jie [JAV] yra atviri bendradarbiauti, atviri paaiškinti ir tai yra svarbu tolesniam kooperavimuisi, turint omeny abiejų regionų žvalgybinį darbą, nukreiptą prieš terorizmą. Žinoma, duomenų apsauga yra ypatingai svarbi ir būti apsaugotiems yra mūsų prioritetas, tad čia mes laukiame konkrečių atsakymų.“

Siekdami išsiaiškinti, ką dabar mano Prezidentūra, išsiuntėme užklausimą su prašymu pakomentuoti anksčiau apkalbėtus dokumentus. Sulaukėme atsakymo elektroniniu paštu, kad „Prezidentūra nepatvirtintos informacijos nekomentuoja.“

Anot naujienų portalo faktai.lt vyriausiojo redaktoriaus Artūro Račo,  nenoras komentuoti viešojoje erdvėje yra suprantamas dėl siekio išlaikyti gerus santykius su JAV.

„Manau, kad tai galbūt […] bėda visų mažų valstybių. […] Didžiausia stipriausia valstybė, kuri labiausiai yra nukentėjusi nuo teroristų grėsmės, naudodamasi savo įtaka ir galia, įkalba savo mažesniuosius partnerius. […] Mažesnės valstybės, ypač Rytų Europos, tam tikra prasme tenkina JAV saugumo poreikius ir tenkinimai ne visada galbūt mums atrodo teisėti. Mes tiesiog vykdome užsakymą. […] Mes gal savanoriškai atsiduodame šiai įtakai, nes reikėjo užtarimo iš JAV, kai stojome į NATO ir prieš Rusiją, kuri ateitų į pagalbą mums“, – kalbėjo žurnalistas, manantis, kad „galbūt savanoriškai užleidžiame pozicijas žmogaus teisių srity, kad galbūt gautume saugumą kitom sritims.“

Jei dabartinė reakcija iš Lietuvos, švelniai tariant, santūri, tai Europos Parlamente 2013 metų gruodžio mėnesį buvo tikinama, kad toks šnipinėjimas kertasi su pagrindiniu teisingumo principu – nekaltumo prezumpcija.

„Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) savo sprendimuose nuolat nurodo, kad nacionalinės saugumo ir žvalgybos tarnybos privalo gerbti teises ir laisves, apibrėžtas Europos žmogaus teisių konvencijoje (EŽTK). Be to, valstybės narės turi ir pozityviąją pareigą saugoti savo piliečius nuo trečiųjų šalių vykdomo sekimo, nesvarbu, ar tai darytų valstybė, ar privačios bendrovės.
Atsižvelgiant į didžiulį asmens duomenų kiekį, kuris surinktas vykdant sekimo programas, kilo didelių abejonių, ar, vykdant šią veiklą, gerbiamos EŽTK įtvirtintos ES piliečių teisės į privatų gyvenimą ir bendravimo slaptumą. Nors teisė į privatumą nėra absoliuti, tai nereiškia, kad galima automatiškai sustabdyti teisės galiojimą nacionalinio saugumo dingstimi. Netiksliniu, masiniu sekimu ir didžiulio kiekio ES piliečių duomenų rinkimu gali būti pažeistas bent jau pagrindinis teisingumo principas, visų pirma baudžiamosiose bylose, t.y. „nekaltumo prezumpcija“, kuri taikoma visiems asmenims, nepaisant jų pilietybės.“

Ar Lietuvai prireiks E. Snowdeno?

Šie 2013-aisiais atskleisti dokumentai parodė apie Vakaruose dominuojančią tendenciją teisiškai mažinti teisė į privatumą. Jei prieš tai Lietuvoje tokių atgarsių didelių nebūta, pastaraisiais mėnesiais pastebimas valdžios organų vienkryptis judėjimas privatumo mažinimo link.

Rugsėjo mėnesį Ryšių reguliavimo tarnyba nusprendė iki gruodžio mėnesio įpareigoti visus elektroninių ryšių teikėjus teikti srauto duomenis, kitaip vadinamus – meta duomenimis.

Tikinama, kad duomenys yra reikalingi „siekiant efektyviai, iš pirminių šaltinių nustatyti saugumo incidentų faktus, aplinkybes ir vertinant viešųjų ryšių saugumo ir vientisumo būseną.“

Gavę nurodymus iš Ryšių reguliavimo tarnybos, keli elektroninių ryšių teikėjai kreipėsi į  Asmens duomenų apsaugos inspekciją, ar šis prašymas nepažeidžia žmogaus teisių.

Inspekcijos direktorius Algirdas Kunčinas tvirtino, kad pažeidžia, nes tai nėra tik techniniai, bet ir asmens duomenys, ir kad tokią informaciją gali gauti tik specialiosios tarnybos su motyvuotu teismo sprendimu.

Net jei tai būtų tik techniniai duomenys, jie irgi pažeistų privatumą. Techniniai (meta) duomenys – tai duomenys, kurie atsako į klausimus kas, kur, kada ir pan.

Susisteminta ir išanalizuota didelė duomenų suma ne tik leistų pasakyti jūsų kasdienes veiklas internete, tačiau netgi ir gyvenimo būdą – kada keliatės, kada išjungiate kompiuterį, kada prisijungiate prie tam tikrų tinklalapių, kiek laiko praleidžiate ten, kuriuos portalus skaitote.

Immersion

Iliustracija: programos bandomoji versija

Deepakas Jagdishas ir Danielis Smilkovas yra Masačiusetso technologijų instituto absolventai, sukūrę programą Immersion, kuri, išanalizavusi jūsų elektroninio pašto duomenis, parodo, kiek daug iš tiesų galima apie jus pasakyti vien iš jūsų el. pašto meta duomenų.

Iliustracijoje elektroninių laiškų tinklo pavyzdys – su kuo labiausiai susirašinėjama, su kuo mažiau, kam parašoma vos kartais. Taip pat kada buvo išsiųstas pirmasis laiškas, pavyzdžiui, kaimynui, ir kiek korespondencijų yra atlikta iš viso. Šį tinklą galima valdyti pagal laiką (juosta iliustracijos apačioje) ir tokiu būdu aiškintis veiksmų motyvus, kapstyti, kam ir kada buvo rašoma.

Tarkime, jei esate žurnalistas, parašęs straipsnį, kuriame nenorėjote įvardinti šaltinio, pagal šiuos meta duomenis galima nustatyti, kas galimai yra jūsų šaltinis.

Anot RRT Tinklų ir informacijos saugumo skyriaus vedėjo R. Rainiaus, raštu buvo prašoma meta duomenų, susijusių tik su į arba iš Lietuvos serverių einančios informacijos, tad, jei jūsų elektroninis paštas yra Google serveryje (Gmail), tie duomenys apie jus teoriškai nebūtų perduodami. Tačiau ši iliustracija gali puikiai nusakyti, kokie jautrūs gali būti minėtieji srauto duomenys.

Po kilusio ažiotažo Ryšių reguliavimo tarnyba atsisakė šios idėjos ir šiuo metu ieško alternatyvos. R. Rainys tikino, kad  „pačių tikslas yra daryti kompromisus dėl asmens duomenų, dėl privatumo. Tai yra vertybes, kurios yra aukščiau, nei pats kibernetinis saugumo klausimas. Jei tuo suabejojama – full stop. Reikia ieškoti kitų būdų.“

Praėjusių metų pabaigoje taip pat buvo svarstomas Kibernetinio saugumo įstatymas. Jame Vidaus reikalų ministerija siekė įrašyti punktus, leidžiančius be motyvuoto teismo sprendimo ne tik atjungti dviem paroms internetą, tačiau ir gauti minėtuosius meta duomenis. Vos prieš pat įstatymo priėmimą buvo atlikti esminiai pakeitimai, sugriežtinantys privačių duomenų teikimą policijai.

Specialiųjų tarnybų darbas pro užtamsintus stiklus

Siekis policijai turėti daugiau jėgos nebuvo plačiai aptartas, kai 2013-ųjų pradžioje buvo priimtas naujas Kriminalinės žvalgybos įstatymas.

Anot buvusio VSD darbuotojo K. Braziulio, priėmimas suteikė galimybes didesniam šnipinėjimo mastui.

Jo teigimu, jei pareigūnas nori sekti žmogų, turi turėti surinktą informaciją, kad žmogus galimai daro, padarė ar rengiasi padaryti nusikaltimą, tuomet gauti vadovo, prokuroro ir teismo leidimą.

„Tačiau įstatyme  padarytas papildomas punktas. Sekti žmogų galima be rimto pagrindo“, – sako K. Braziulis minėdamas leidimą pareigūnams klausytis asmens pokalbių 24 valandas „neatidėliotinais atvejais, kai iškyla pavojus žmogaus gyvybei, sveikatai, nuosavybei, visuomenės ar valstybės saugumui.“

„Jei žmogus, susijęs su nacionaliniu saugumu, jo pokalbių galima klausytis. Ką reiškia susijęs? Jei žmogus važinėja į Baltarusiją, Rusiją ar bendrauja su tais, kurie važinėja, jie visi – „rizikingi“, potencialūs sekimo objektai. VSD vadovas teigė, kad tie žmonės yra praktiškai vaikščiojančios grėsmės. Ką reiškia? Kad jie yra tyrimų objektai. Įstatyme yra tokia spraga, pagal kurią galima sekti bet kurį žmogų neturint tam rimto pagrindo“, – komentuoja K. Braziulis.

Jis atkreipė dėmesį, kad klausantis vieno žmogaus pokalbių, įrašomi ir jo pašnekovai, nors teismo leidimas būtų tik vieno žmogaus vardu. Anot Vidaus reikalų ministerijos viešųjų ryšių skyriaus, Lietuvoje kriminalinę žvalgybą vykdo šios institucijos – Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba, Muitinės departamentas, Policijos departamentas, Kriminalinės policijos biuro ir teritorinės policijos įstaigos, Specialiųjų tyrimų tarnyba, Vadovybės apsaugos departamentas, Valstybės sienos apsaugos tarnyba, Kalėjimų departamentas ir laisvės atėmimo vietos. Taip pat Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas prie Krašto apsaugos ministerijos ir Valstybės saugumo departamentas, kai jų padalinai atliks kriminalinės žvalgybos veiklas.

Anot pašnekovo, kiekviena jų turi savo duomenų bazes.

K. Braziulis taip pat tvirtina, kad informacija nėra ištrinama, jei ja buvo pasidalinta: „Informacijos nereikia naikinti, jei ją panaudoji, tarkime, nusiuntei į užsienį, davei Ministrui pirmininkui, Prezidentei. Tada nebeturi teisės duomenų panaikinti.“

Komentuodama saugyklų klausimą, Generalinės prokuratūros Komunikacijos skyriaus vedėja Elena Martinonienė teigia, kad „siekiant užtikrinti informacijos saugumą, duomenys apie saugyklas, patekimą į jas, taikomas apsaugos priemones, duomenų bazes, yra nevieši, todėl neteiktini. Tokia praktika yra įprasta ir egzistuoja visose pasaulio valstybėse.“

Buvusio saugumiečio teigimu, problemų yra ir su teismų darbu: sankcija paprastai suteikiama trims mėnesiams, per tą laiką pareigūnas turi nustatyti, ar yra atliekamas nusikaltimas, ar ne, tačiau dažnai tyrimai užsitęsia.

„Blogybė ta, kad neparašomas konkretus pažeidimas, kurį galimai daro asmuo ir kurį siekia pareigūnas užfiksuoti. Juk negali žmogus daryti nusikaltimo penkis metus, jei tiek laiko klausomasi. Teisėjas turėtų paklausti: ką išgirdai per 3 mėnesius? Jei neradai, ko ieškojai – ate“, – komentuoja K. Braziulis. Anot jo, neapibrėžti konkretūs nusikaltimai suteikia galimybė sekti be pagrindo. Taip pat jam kyla klausimas, kas turi kompetenciją vertinti, ar asmuo kelia grėsmę nacionaliniam saugumui.

Skaidrumo specialiųjų tarnybų darbe pasigenda ir Mykolio Riomerio universiteto Skaitmeninių technologijų instituto profesorius, teisės mokslų daktaras Darius Štitilis.

„Man visuomet kildavo klausimų, kaip Generalinė prokuratūra prižiūri specialiąsias tarnybas. Apie patikrinimų rezultatus nėra jokios viešos informacijos. Ne apie tai, kad seka kažką konkretaus, bet kaip yra naudojami mokesčių mokėtojų pinigai, koks procentas pasiklausymo, kiek iš to gimsta tam tikros bylų“, – sako D. Štitilis, tikindamas, kad demokratinėse Vakarų valstybėse aiškiai nusakomi, kokie sekimo mastai, o pas mus atsiranda spekuliacijos, nes nėra patikimos informacijos.

Teisininką taip pat domina, kaip yra įgyvendinta Konstitucijoje įrašytas sakinys, kad „informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą.“ Jo teigimu, dažnai prokuroras kreipiasi teikdamas motyvuotą prašymą, o teisėjas uždeda štampuką „sutinku“. „Kaip teisininkas manau, kad motyvuotas sprendimas būtų, jei teismas išdėstytų savo motyvus. Tai visąlaik man kliūna“, – teigia jis.

Anot Nacionalinės teismų administracijos Komunikacijos skyriaus vedėjos Živilės Navickaitės-Babkin, informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama ikiteisminiame procese įstatymų nustatytais atvejais, pareigūnui kreipiantis į teismą su motyvuotu prašumu.

Paklausta, ar iš principo teisėjas tik uždeda štampą, NTA atstovė atsakė, kad „įstatymai nustato pagrindus, kuriems esant galima imtis tam tikrų priemonių. Savo prašymuose pareigūnai turi įrodyti, kad tie pagrindai yra. Teismas gavęs medžiagą savarankiškai sprendžia, ar yra pagrindai taikyti prašomas priemones, ar ne.“

Taip pat jos buvo paklausta, ar yra vykdoma kokia nors teismų sprendimų kontrolė. Živilės Navickaitės-Babkin atsakymas buvo, kad „iš esmės taip. […] Teoriškai įstatymuose šią teisę turi ir asmuo (pvz., kurio pokalbių pasiklausyti prašoma), bet realiai nežinodamas, juk neapskųsi. Apskundimas galimas po to, kai paaiškėja vykdomos/vykdytos priemonės – pvz., nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme. Teismas gali pripažinti taikytas priemones nepagrįstais, neleistinais įrodymais.“

Ši situacija Lietuvos praktikoje yra pasitaikiusi visai neseniai. 2014-ųjų lapkritį buvo nuspręsta, kad Teisingumo ministerija turės sumokėti po 1000 Lt dviem naujienų agentūros BNS darbuotojams, kurie kreipėsi į teismą dėl žalos atlyginimo už neteisėtą jų pokalbių pasiklausymą.

„Rugpjūčio mėnesį du BNS darbuotojai kreipėsi į Teisingumo ministeriją, prašydami atlyginti ne teismo tvarka žalą, atsiradusią dėl neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų. Abu pareiškėjai prašė sumokėti po 1000 litų neturtinei žalai atlyginti. Teisingumo ministerija, įvertinusi su prašymais pateiktą medžiagą, su jų tokiais prašymais sutiko“, – tada DELFI teigė teisingumo ministro patarėjas Sergejus Tichomirovas.

Anot buvusio BNS vyriausiojo redaktoriaus A. Račo, šis pavyzdys rodo, kad teisinėje srityje yra didžiulė betvarkė.

„Teisėjai, kurie turi stovėti žmogaus teisių sargyboj, turi stabdyti specialiųjų tarnybų norą pasinaudoti jiems įstatymo suteiktomis galimybėmis, jie turi būti užkarda. BNS atvejis parodė, kad teisėjas nesidomi, nežiūri į argumentus. Kaip kitaip suprasti, kad teisėjas leido pasiklausyti darbuotojų, kurie 3 metai nebedirba BNS? Jam nerūpi, jam neįdomu, ko jo prašo, neanalizuoja faktų, argumentų. Jam atneša, jis pasirašo. Tai vienas atvejis, kai sužinojome, o kiek tokių, kurių nežinome?“, – klausia A. Račas.

Anot Generalinės prokuratūros Komunikacijos skyriaus vedėjos Elenos Martinonienės, „2013 metais kriminalinės žvalgybos tyrimuose slaptas sekimas sankcionuotas 1049 kartus. 2 prašymus atmetė prokurorai,  2 teismai.“ Tai reiškia, kad daugiau nei 99 procentais teismas sankcionuoja privačių telefonų pasiklausymus.

Paklausta, ar tai reiškia, kad 2013 metais Lietuvoje pagal pateiktų prašymų skaičių buvo sekti 1049 asmenys, E. Martinonienė tikino, kad asmenų gali būti ir daugiau.

Tyrimas

VSD vadovas Gediminas Grina interviu IQ  2013-ųjų rugsėjį sakė, kad turint omeny dabartines technines galimybes, nuskaityti galima praktiškai viską. „Turint galvoje dabartines technologijas ir dar tai, kad Lietuvos geografinė padėtis specifinė, techninės galimybės tai daryt (elektroniškai šnipinėti) bemaž idealios. Negaliu komentuoti, kokiu lygiu mes tai užčiuopiame. Tačiau kiekvienas turėtų žinoti, kad beveik viskas, kas paleidžiama į virtualią erdvę, gali būti nuskaityta, suskaičiuota ir suarchyvuota.“

Po šio tyrimo paaiškėjo nemažai spragų, susijusių su privačios informacijos apsauga, dėl kurių kontroliuojančios Institucijos, tikėtina, žino apie mus daug daugiau, negu mes manome. Tik ar tai paskatins jas veikti ir užkirsti kelią ydingai praktikai?

Patarimai, kaip apsisaugoti

Siekiant apsaugoti savo komunikacijas, be koduočių neišsiversime. Net jeigu ir nesate technologiškai raštingi, apsisaugoti nėra sudėtinga. Įsirašyti kelias programas ar aplikacijas gali išties kiekvienas. Tačiau svarbiausia – mokėjimas jomis bei įgautomis žiniomis pasinaudoti. Tam reikalingas mąstymas ir sąmoningumas.

Vieni populiariausių būdų yra: Off the Record įskiepis, naudojamas kartu su Pidgin programa, taip pat Mozilla Firefox elektroninių laiškų programa – Mozilla Thunderbird – bei PGP papildinys tinkamai suprogramavus gali atnešti nemažai naudos. Slaptam naršymui internete puikiai pasinaudotų internetinė naršyklė Tor.

Žinoma, prieš tai reikia turėti omeny, kad 100% saugumo tai veikiausiai neatneš. Ypatingai turint omenyje virusus ar slaptas programas, galimai veikiančias jūsų kompiuteryje, ir skanuojančias jūsų slaptažodžius.

Visos apačioje aprašytos programos yra nemokamos. Ir tai mažai ką bendro turi su jų patikimumu. Kaip teigė Žurnalistinių tyrimų centro direktorius Gavin’as MacFadyen’as, žmonės dirba iš idėjos, pasitelkdami savo intelektą. Ir intelektas kol kas laimi prieš milžiniškus pinigus,  skirtus šnipinėti žmonėms.

Naršyklė Tor
Tor – atviro kodo naršyklė, leidžianti paslėpti savo tikrąjį IP adresą prisijungus prie interneto. Tai ypatingai aktualu žurnalistams, bandantiems surasti svarbią informaciją, ar kitų profesijų, intencijų turintiems žmonėms, nenorintiems atskleisti savo buvimo vietos.

Įdomu tai, kad Nacionalinė Saugumo Agentūra į Tor vartotojus kreivai žiūri nuo pat pirmų šios naršyklės atsiradimo dienų. „O kodėl jie slepia savo buvimo vietą? Gal jie įtartinti?“, – klausia jie. Tor kliūna ir Rusijos vyriausybei. Ji paskelbė 100 tūkstančių dolerių vertės konkursą, kurio tikslas pabandyti identifikuoti naršyklės naudotojus.  Tor galite parsisiųsti pačiu paprasčiausiu būdu: https://www.torproject.org/download/download. Parsisiuntę – įsirašykite ir naudokite.

Kaip veikia Tor?

Naršyklė anonimizuoja jūsų duomenis. Svogūno principu Tor užšifruoja jūsų siunčiamus duomenis internetu ir juos suskirsto į daugybę sluoksnių, kurie pasiekia kitus Tor savanorių kompiuterius. Jūsų siunčiamas signalas savanoriams, kaip ir signalai tarp savanorių kompiuterių bei signalai į serverį (tinklalapį), kurį norite pasiekti – užkoduoti. Kiekvienas kompiuteris žino tik apie signalą, einantį į jo kompiuterį ir iš jo kompiuterio.

Jei jau parsisiuntėte ir atsidarėte – yra svarbių paminėtinų dalykų. Vienas pirmiausių – tai tikrai nebus pati greičiausia jūsų kažkada naudota naršyklė. Taip yra dėl visų tų svogūninių procesų, vykstančių su jūsų duomenimis. Nenaudokite Tor niekam kitaip – tik informacijos paieškai. Nerekomenduojama siųstis  pdf  failų, jungtis prie elektroninių laiškų ar socialinių tinklų. Tai gali identifikuoti jus. Taip pat svarbu suprasti, kad Tor neužmeta ant jūsų visiškos nematomumo skraistės – interneto teikėjai ar spec. tarnybos gali matyti, ką jūs veikiate internete, tačiau negali surasti, kas jūs toks.

Pidgin ir OTR
Pidgin yra atviro kodo programa, prie kurios prisijungiama su momentinio susirašinėjimo (IM) paskyromis, pavyzdžiui Yahoo, Google Talk, IRC ir kitomis, turinčiomis XMPP protokolą.

Jei IM paskyros neturite, patartina ją susikurti. Kadangi jau turite Tor, kviečiu jį įsijungti ir nueiti į internetinę svetainę www.jabber.de/register/ bei užsiregistruoti. Tor yra reikalingas, kad IP adresas būtų nežinomas jums kuriant prisijungimą. Kadangi užsiregistravote, galime parsisiųsti Pidgin. Parsisiuntę adresu www.pidgin.im, jį įsirašykite ir atsidarykite naudodamiesi ką tik sukurtą IM paskyrą XMPP protokole. Vėliau atsidarę Tools (Įrankiai) skyrelį pasirinkite Plungins (Įskiepiai) ir susiraskite Off-The-Record Messaging. Pažymėkite varnele, susikonfiguruokite, o vėliau pokalbio laukelyje nustatykite privataus susirašinėjimo rėžimą.

Off-The-Record įskiepio principas remiasi keturiais pagrindiniais dalykais: šifravimu, kad niekas be jūsų ir jūsų kolegos negalėtų perrskaityti jūsų susirašinėjimo; autentiškumu, kad būtumėte tikras, jog bendraujate su savo kolega; patikimumu – jūsų žinutės neturi jokių skaitmeninių pėdsakų, kurios gali būti nuskaitomos trečiųjų šalių; užtrikrintumu, kad jei pamiršite savo asmeninius prisijungimus, jūsų susirašinėjimai nebus rasti.

Thunderbird ir PGP
Thunderbird yra Mozilla Firefox elektroninio pašto sistema kaip Microsoft Outlook. Su ja galite naudoti savo virtualias el.pašto paskyras kaip Yahoo ar Google mail. Ką jus ir paskatinsiu daryti, kad tinkamai veiktų PGP.

Kas yra PGP? Angliškai – Pretty good privacy (Pakankamai geras privatumas). Tai yra programinis papildinys, leidžiantis užšifruoti jūsų laiškus. PGP sukuria jums specialų raktą, kuri jūs naudosite siųsdami savo laiškus. Parašę savo laišką, tarkime: „Vaikai, pietūs 14 valandą“, jūs jį nukreipiate visiems savo vaikams bei spaudžiate išsiųsti. Tuomet programa paprašo jūsų įrašyti savo prisijungimo raktą ir laiškas yra užšifruojamas bei išsiunčiamas. Net jei vyriausybės arba interneto tiekėjas norės perskaityti, ką jūs parašėte, jie nesužinosi, kada pietūs, nes laiško turinys yra pavirtęs labai sudėtinga šifruote, atrodančia štai taip:
mQGiBDYehAsRBAD9Mmgv7gV3JsMQ0sMLWjk9zX4O07h2XHUow0P5hTIL+lEtcjBnW6152pufGD0cZjEdVH
ctH9x/…(ir daug ilgiau)

Tada vaikai gauna užšifruotą laišką nuo jūsų. Norėdami jį perskaityti, šie turi atsidaryti ir įrašyti savo slaptąjį prisijungimo kodą, kad pamatytų, kada gi tie pietūs. Jei netyčia laišką nusiuntėte ir viršininkui, kuris nemoka naudotis PGP, jis ir toliau matys tik užšifruotą tekstą.

Parsisiuntus Thunderbird, jį įsirašykite, prisijunkite prie savo virtualiųjų pašto dėžučių. Tuomet tokiu pat principu kaip ir su Pidgin, programoje parsisiųkite Enigmail (arba OpenPGP), įsirašykite jį pagal patarimus, pateiktus štai čia: https://www.wefightcensorship.org/article/sending-encrypted-emails-using-thunderbird-and-pgphtml.html.

Tokiu atveju galėsite saugiai siųsti laiškus. Verta paminėti, kad PGP užšifruoja tik laiško turinį, tad jeigu norėsite siųsti ką nors papildomai, pavyzdžiui, dokumentą ar nuotraukas, jos bus atvirai pasiekiamos tretiesiems asmenims.

Mobilieji išmanieji telefonai
Pirmiausia – tai bene pažeidžiamiausia jūsų vieta. Ir ji bus tol, kol pradėsime su telefonais elgtis atsargiau. Mes esame įpratę saugoti pinigines, nes jose ir mylimos merginos nuotrauka, ir trys banko kortelės, šiek tiek pinigėlių, galimai tapatybės kortelė, vizitinės kortelės ir kita.

Žinoma, nuliūstume visą tai praradę, tačiau paskaičiuokime, kas nutinka, jei netenkame telefono (arba, tiksliau, turinio jame): šimtai jums patinkančių nuotraukų ir vaizdo įrašų, priėjimas prie visų jūsų elektroninių laiškų ar kitų komunikacijų, kaip Facebook, prisijungimas prie bankų per mobiliąsias aplikacijas ir pan. Trumpai tariant, gali būti netgi skaudžiau.

Kadangi ne išmaniųjų telefonų apsauga yra visiškai paprasta ir apsiriboja daugiausia apdairumu, pavyzdžiui, užsirakinti ekraną, neduoti taisyti telefono nepatikimiems žmonėms, tai jiems dėmesio skirsime mažiau. Daug svarbiau akcentuoti gudriuosius telefonus, kai šiais laikais juos naudoja praktiškai visi – nuo mažųjų iki vyriausųjų – ir visiems tikslams: skambinti, siųsti žinutes, naršyti internete, daryti pinigines transakcijas, laikyti nuotraukas, filmuoti ir t.t.

Taip pat daugiau kalbėsime apie telefonus, naudojančius Android operacinę sistemą. Taigi jei jūs naudojate iPhone, Nokia arba Blackberry – ši teksto dalis yra skirta labiau jūsų kolegoms, tačiau kurie patarimai – lengvai pritaikomi visiems.

Pirmiausia išmaniųjų telefonų turėtojams reikia būti atidiems renkantis mobiliąsias aplikacijas ir vietas, iš kur jas siųstis. Kadangi app’sus šiuo metu kuria daug žmonių, kai kurios gali sukelti abejonių dėl patikimumo. Todėl patartina programėles siųstis iš gerai žinomų šaltinių, kaip Google play. Kai kurios iš programėlių prieš įrašomos į jūsų įrenginį prašo priėjimo prie tam tikrų dalykų. Pavyzdžiui, jeigu naujienų programėlė taip pat siekia žinoti jūsų kontaktus, galeriją, turėtumėte pamąstyti, kam jai to reikia ir nesutikus paieškoti alternatyvos.

Puikus pavyzdys yra populiarioji programėlė Shazam, kurią įjungus galima sužinoti šalia skambančios dainos pavadinimą. Ilgą laiką ją naudojau ir, pasirodo, leidau aplikacijai ne tik naudotis mikrofonu, kuris padeda jai sužinoti dainas, tačiau ir kamera, išdaviau jai savo buvimo vietą, suteikiau priėjimą prie savo nuotraukų ir vaizdų, netgi prie skambučių ar įrenginio informacijos! Ar toliau naudojausi programėle? Ne.

Kita gana populiari programėle telefonuose, kaip alternatyva įprastiniam skambučiui, yra programėlė Skype. Labai stipriai rekomenduojama ja nesinaudoti. Kadangi tai yra pelno siekiančios organizacijos – Microsoft – kūrinys, sunku nuspėti jos saugumo lygį. Be to, tikėtina, kad Skype suteikia priėjimą žvalgybos agentūroms prie visos jūsų skambučių istorijos.

Taigi programelės, kurias Android vartotojai gali įsirašyti ir naudoti, siekdami padidinti savo privatumo ir saugumo lygį.

TextSecure galėtų jums puikiai pasitarnauti, kai norite ne viešai pasirašinėti. Programėle galima siųsti šifruotas ir nešifruotas žinutes, tačiau norėdamas gauti pirmąsias, jūsų adresatas taip pat turi įsirašyti šią aplikaciją. Beje, šį lapkritį pasklido žinia, kad programišiai rado TextSecure saugumo skyles. Tad į aplikacijos naudojimą reikėtų žiūrėti atidžiau.

Gibberbot app’sas veikia jau anksčiau aprašyti Off-the-Record principu. Ši programa buvo sukurta dirbant kartu su Orbot, todėl jūsų žinučių techninė informacija gali būti permaišyta Tor (taip, svogūninis principas) anonimizuojančiame tinkle. Iphonų turėtojai taip pat gali naudoti Gibberbot, tačiau naudoti ir Tor yra ne taip paprasta kaip telefonams su Android operacine sistema.

Jei dažnai naudojate telefono kamerą filmavimui ar fotografavimui užfiksuoti jums svarbius vaizdus, ObscuraCam aplikacija jums gali būti naudinga. Ji skirta užfiksuoti veidus ir juos uždengti, jei žmogaus privatumas jums pasirodys svarbus. Programėlė taip pat ištrina originalias nuotraukas iš telefono, jei jūs jas persisiuntėte į saugesnę vietą.

Taip pat jūsų dėmesio galėtų susilaukti Tor alternatyva telefonams – programėlė Orbot, kuri veikia taip pačiai. O Orweb naršyklė androidams yra sukurta, kad nekauptų interneto veiklų istorijos. Naudojant šias dvi aplikacijas padidinsite savo saugumą virtualioje erdvėje.

Jei norėtumėte daugiau pasiskaityti apie informacijos apsauga, galima rekomenduoti internetinį portalą Security in Box – https://securityinabox.org/. Taip pat tik šią vasarą išleistą informacijos technologijų eksperto iš Nyderlandų Arjeno Kamphuis nemokamą patarimų knygą – ten rasite plačiai ir kruopščiai išrašytus patarimus apie būdus apsaugoti ir virtualias veiklas, ir kompiuterį ar kitus įrenginius. Nuoroda – http://www.tcij.org/resources/handbooks/infosec. Tiek tinklalapis, tiek knyga parašyti anglų kalba.

Patalpinta: Lietuvoje, Naujienos