Kokia ji – mūsų Mažoji Lietuva?
Mažoji Lietuva – tai vienas iš penkių etnografinių Lietuvos regionų. Kiek iš tiesų jų yra, konkrečiai nustatyti negalima, mat jie yra apibrėžiami ne administraciniais valstybinių sienų riboženkliais, o skiriami pagal kultūrines ypatybes – tradicijas, tradicinį gyvenimo būdą, dainas, pasakojimus. Lietuvoje iš dalies etnografinių regionų ribas atitinka lietuvių kalbos tarmių ribos.
Mažoji Lietuva – tai Kuršių Nerija, Šilutės ir Klaipėdos rajonas bei pietinės Tauragės apskrities dalis. Visi etnografiniai Lietuvos regionai pasižymi išskirtiniu savitumu ir yra reikšmingai prisidėję prie tautinio, kultūrinio tapatumo puoselėjimo, na o šis kraštas neretai pirmavo.
Reikėtų pradėti nuo lietuvių raštijos ištakų, kraštotyros būrelių, kurie domėjosi tautosaka, gilinosi į mūsų kalbą, šiame krašte buvo steigiamos ir pirmosios mokyklos.
Vis dėlto gilesniuose istoriniuose tyrinėjimuose jau keliama šių pasiekimų vertinimo kaip „pirmųjų“ problema. Kalbama apie tai, kad, galbūt, tik pavienių žmonių individualia kūrybine raiška grįstų pasiekimų pavertimas visos tautos arba etninės grupės žmonių bendra kultūrine patirtimi, nėra tikslus ir teisingas. Mat, kaip sako istorikas, humanitarinių mokslų daktaras Vasilijus Safronovas „palaikant tokius vaizdinius, klaidingai suvokiama visų baltiškos kilmės šio krašto gyventojų savivoka.“
Siekiant artimiau pažinti šį kraštą ir pamatyti kaip žmonės čia gyvena šiandien, svarbiau tampa atlikti ne tikslią antropologinę analizę, bet tiesiog pasikalbėti su vietiniu gyventoju ir iš jo kasdienybės patirties, pabandyti priartėti prie dabartinės vandenų krašto žmogaus savivokos, kuri leistų iš naujo pažinti Mažąją Lietuvą, pamatyti kaip išnaudojamos regiono teikiamos galimybės ir kokiomis spalvomis dabar skleidžiasi sukaupta kultūrinė patirtis.
Svarbu pastebėti, kad į Mažosios Lietuvos ribas sutelpa kone gražiausios ir unikaliausios Lietuvos vietos: Kuršių Nerija įtraukta į UNESCO pasaulinio paveldo šedevrų sąrašą, nemažiau įspūdinga Nemuno delta su daugybe salų ir senuoju Rusnės miesteliu, Minijos (Mingės/Minės) kaimas su upe vietoje centrinės gatvės, pamario gyvenvietė Kintai, Ventės ragas ir ornitologinė stotis, per kurią eina Didysis paukščių migracijos traktas, senieji Uostadvario ir Ventės rago švyturiai, iki šiol menantys buvusias Baltijos jūros ribas, dabar jau sergėjantys Nemuno deltos regioninio parko krantus.
Ši unikalios gamtos koncentracija senųjų pamario gyventojų gyvenimus persmelkė savita, žvejo pasaulėjauta, kuri atsispindėjo šio krašto padavimuose, vėjų pavadinimuose, dainose. Senieji pamariečiai paliko ir Lietuvoje niekur nesutinkamą medinę liaudies architektūrą. Na, o vandenų krašto akcentu tapo vėjarodės, puošusios žvejų burvalčių (kurėnai) stiebų viršūnes. Jos buvo svarbios kaip žyminys, nurodantis laivo priklausomybę kuriam nors kaimui.
Aktyvus gyvenimas šiame regione virė iki sovietmečio, kuris pirmiausia šio krašto žmones išnaikino fiziškai, o vėliau sunaikino ir jų turtus. Tai buvo sovietų veiksmai prieš hitlerinę Vokietiją, kurios tikrosios žemės plytėjo kitapus Nemuno. Tačiau artimas Lietuvos gyventojų ryšys su vokiška kultūra pasmerkė juos genocidui.
Kaip pasakojama istoriniuose šaltiniuose, 1945 m. žiemą per užšalusias Kuršių marias besitraukiančius Mažosios Lietuvos ir Rytprūsių gyventojus ištiko tragiškas likimas. Tūkstančiai pabėgėlių žuvo subombarduoti ar sušaudyti. Kiti žiauraus likimo sulaukė, sovietų kariams aktyviai skandinant pabėgėlių laivus. Štai vieno lainerio „Wilhelmo Gustloffo“ katastrofos metu žuvo net 9,5 tūkst. žmonių, ir tai beveik devynis kartus daugiau nei nuskendus „Titanikui“.
Nepriklausomoje Lietuvoje sovietų kariuomenės veiksmai prieš mažlietuvius buvo prilyginti karo nusikaltimams, o 2006 m. LR Seimo nutarimu, spalio 16 diena įtraukta į atmintinų dienų sąrašą ir paskelbta Mažosios Lietuvos gyventojų genocido diena.
Tie, kas spėjo palikti namus, atgal nebesugrįžo. Sumažėję žvejybos mastai, apleistas žemės ūkis, išaugusios vietos gyventojų problemos, dėl kasmetinių potvynių atnešamos žalos, neprižiūrima polderių sistema – gyvenimas čia ėmė reikalauti jėgų, tad ir naujų gyventojų daug neatsikėlė.
Siekiant apmažinti vokiečių pasiekimus šiame krašte, pradėta naikinti infrastruktūra, o pats kraštas sovietų valdžios paliekamas lėtai agonijai. Taip pamažu ir patys lietuviai primiršo šias, savita kultūra dvelkiančias, vietoves, o be iniciatyvos, neliko žinių, intereso, o kartu ir ryšio.
Šiomis dienomis, kai rekreacijos augimas įgauna pagreitį, tampa svarbu pastebėti naujai bundančius Lietuvos kampelius. Šilutės krašto, Nemuno deltos regioninio parko žvejiška pasaulėjauta taip pat įgauna naujas formas!
Dabartiniai gyventojai siekia iš naujo prisijaukinti pagrindines šio krašto stichijas – vėją ir vandenį, todėl pasikinkę ne tik laivus, bet ir burlentes ar jėgos aitvarus, pavėjui skrosdami marias, galbūt, mintyse vis dar užtraukia jau pamirštas žvejų dainas.