Baigusi mokyklą, pasirinkote žurnalistiką. Kodėl? Ar šiam sprendimui kas nors turėjo įtakos?

Čia bus kaltas žemaitis žurnalistas Stasys Kašauskas (šypsosi). Sesė, studijavusi matematiką, gyveno tame pačiame bendrabutyje. Nors mano moksleiviškos atostogos būdavo žiemos sesijos metu, ji mane vis tiek atsiveždavo į Vilnių. Kadangi sesei reikėdavo ruoštis egzaminams, būdavau su jos simpatijomis. Jie vesdavo į parodas, spektaklius, koncertus. Stasys grojo birbyne universiteto ansamblyje. Be to, jis taip pakiliai šnekėdavo apie literatūrą. Tai buvo įdomi, išsilavinusi asmenybė, mokėjusi pristatyti savo profesiją, gražiai kalbėti, rašyti.

Mokyklą baigiau aukso medaliu. Įtaką man padarė ir lietuvių kalbos mokytoja Birutė Kazakevičienė. Prisimenu ją sakius: „Algyte, gali stoti, kur nori, visur įstosi.“ Manau, jei būčiau turėjusi stipresnį matematikos mokytoją, galėjau pasukti kita linkme. Ne paslaptis, kad pedagogas vaikui daug reiškia.

Mane nuo žurnalistikos bandė atkalbėti, nes anuomet ji nelaikyta mokslu. Taip manė mano mama ir daugelis aplinkinių. Žurnalistika tarybiniais laikais buvo politizuota, to meto santvarkos įrankis. Svajonių tapti žurnaliste neturėjau, nes tada nedaugelis žinojo, kas tai per specialybė.

Kokios tuomet buvo studijos?

Iš pradžių pasimečiau, tvarkaraštyje pamačiusi partinę statybą. Pasirodo, ji susijusi su vidine partijos struktūra. Kai baigėme du universiteto kursus, Aldonas Pupkis, dėstęs akcentologiją, pasakė, kad jau galime nebesimokyti, nes išmokome viską, ką privalėjome. Tai buvo reiklūs ir kartu baisoki laikai. Dvejus metus lietuvių kalbos mokėmės lygiagrečiai su filologais. Rimtai studijavome ne tik kalbą, bet ir filosofiją. Mokėmės ir nereikalingų dalykų, pavyzdžiui, žemės ūkio ekonomikos.

Kalbėti apie tikrą žurnalistiką galėjo nedaugelis. Jie, ko gero, užsitarnavo tam tikrų struktūrų palaiminimą, kad galėtų laisvai dirbti. Studijuoti buvo įdomu, nes įgijome universitetinį išsilavinimą. Kartu mokėsi įdomūs žmonės: Dalia Kutraitė, Danutė Jakubėnienė, Izolda Keidošiūtė, Birutė Kierienė,Valdas Vasiliauskas, Vytautas Matulevičius. Juokaujame, kad kurso susitikimų mums nereikia, nes susitinkame televizijoje. Joje dirba nemažai iš mūsų kurso.

Pastaruoju metu dažnai vartojama sąvoka „ekrano žvaigždė“. Kokia Jūsų nuomonė apie vadinamąsias žvaigždes?

Esu apie tai kalbėjusi ne kartą. Ir netgi Pasvalyje, kai su Regimantu Adomaičiu buvome pakviesti į susitikimą bibliotekoje. Tai jis yra žvaigždė. Regimantą reikia užfiksuoti, įrašyti, jo klausytis, žiūrėti ir saugoti, kol dar turime.

Nepažįstu tikrų žurnalistų, kurie, dirbdami žurnalistinį darbą, save vadintų žvaigždėmis. Juokais gal kas nors taip ir pasako. Jeigu rimtai dirbi, laiko sužvaigždėjimui nėra.

Kartą pas mane atėjo populiarios laidos žurnalistai ir bandė išprovokuoti pokalbį apie Irmą Jurgelevičiūtę. Pridėjusi ranką prie širdies pasakysiu, kad nežinau nei vienos jos dainos, nesu girdėjusi jos balso, mačiusi šokančios ar dainuojančios. Skaičiau, kad Irma buvo ištekėjusi už kalinio, o paskui lyg tai „prisidirbo“. Tos jaunos žurnalistės ir klausia: „Kaip žiūrite į tokią žvaigždę?“ Joms atsakiau, kad pačios dabar ją su šakėm kelia į žvaigždes. Nesuprantu, kodėl šiai moteriai reikia skirti tiek dėmesio?

Dirbdama „Moterų laimėje“, sutikau daug vargstančių mergaičių. Kai jų paklausdavau, ar turi kokią svajonę, dažna atsakydavo, kad svajoja išlošti milijoną, tapti modeliu arba, blogiausiu atveju, laidos vedėja. Tada šiek tiek supykdavau, nes vesti televizijos laidas – nelengvas darbas, reikalaujantis išsimokslinimo.

Kaip atsidūrėte televizijoje?

Žinojau, kad į „Tiesą“ nepateksiu, nes nebuvau aktyvi komjaunuolė. Taip pat ir su „Komjaunimo tiesa“. Trečiame kurse atsirado radijo ir televizijos bei spaudos specializacijos. Universitete neturėjome televizijos kamerų, jokios mokomosios studijos. Mus tiktai mokė kalbėti prie mikrofono.

Po trečio kurso nuėjusi atlikti praktikos į televiziją, jau turėjau paruošti laidą. Kas tave, tokį geltoną viščiuką, per daug prie jos prileis? Man pasisekė. Žurnalistas Alfonsas Buckus su savo režisieriais geranoriškai priėmė, leisdavo rengti siužetus.

Vėliau įsidarbinau savaitraštyje „Kalba Vilnius“. Jo tiražas netgi viršydavo „Tiesos“ tiražą. Iš savaitraščio išėjo kritikas Liudas Šaltenis, tad muzikologijos skyrius liko tuščias. Esu baigusi muzikos mokyklą. Matyt, to užteko, kad mane ten priimtų (juokiasi). Šiame savaitraštyje dirbau maždaug dvejus metus. Tai buvo smagūs laikai, su daug komandiruočių. Vien dviejų mėnesių stažuotė Ostankine ką reiškė!

Teko dirbti ir radijuje. Kad išleistum į eterį norimą informaciją, turėjai gauti Glavlito antspaudą. Jo reikėjo ir orų prognozėms. Žurnalistams tai buvo blogi, neįdomūs laikai. Jautėmės it robotukai. 1989 m. iš radijo man pasiūlė pereiti į „Panoramą“. Iš pradžių nenorėjau sutikti, nes tuomet televizijoje reikėjo dirbti pamainomis. Bet „Panorama“ tais laikais buvo kaip šventa karvė.

„Panoramą“ vedėte dešimt metų. Kokios akimirkos įsimintiniausios?

Turbūt įsimintiniausi buvo 1991 m. sausio įvykiai. Ir naktis, kai mus išgrūdo iš televizijos. Nuvažiavom į Kauną. Ten gyveno geranoriški žmonės, kurie mus maitindavo, nešdavo kasetes. Po sausio 13-tosios laidos paskambino „Panoramą“ matę pažįstami iš Vokietijos. Jie džiaugėsi, kad esame sveiki ir gyvi.

Prisimenu, kad tų pačių metų sausį užmigau laidoje. Tuomet „Panorama“ trukdavo apie tris valandas, nes iš pradžių ją rodydavo lietuviškai, tada vertėjas versdavo į rusų kalbą, o Liucija Baškauskaitė – į anglų.

Juokingiausia buvo tada, kai „Panoramą“ vedėme Parlamente. Studiją įrengėme dabartinėje spaudos konferencijų salėje. Laidos metu staiga atsidaro durys. Viena akim pažiūriu, kad ateina Emanuelis Zingeris su svečių delegacija. Jis ir sako: „O čia transliuojama „Panorama“ (juokiasi). Iš pradžių operatoriams liepiau nusukti kamerą į šalį, o po kelių akimirkų ėmėme jį rodyti, sakydami, kad ponas Emanuelis vedžioja svečius.

Baisiausias buvo Medininkų tragedijos rytas. Atėjusi į darbą, paskambinau policijai, greitajai pagalbai, kitoms tarnyboms, ar kas nors neįvyko tą naktį. Vienos tarnybos atstovai dvejojo, ar sakyti, ar ne. Liepiau sakyti, nes vis tiek sužinosime. Jie informavo, kad Medininkuose yra žuvusių. Ir ne vienas. Man net kūnas pagaugais nuėjo. Buvo toks gražus rytas.

Su siaubu prisimenu, kaip kolega nuvyko pas gamtininką Ričardą Kazlauską. Pas jį namie pilna paukščių. Baigęs filmuoti, tas pats kolega sako: „Turiu pasimatymą, pati sumontuosi.“ Ričardui Kazlauskui pasakojant, turėjau atskirti ir parodyti vieną ar kitą paukštį. Tai nebuvo lengva. Viskas baigėsi tuo, kad trečią valandą nakties netyčia ištrynėme sunkiai sumontuotą medžiagą. Šeštą reikėjo eiti į eterį. Apsipyliau ašaromis.

 

Dauguma teigia nežiūrintys lietuviškų kanalų, o kiti ir – televizoriaus. Koks Jūsų santykis su televizija ir televizorium?

Tie, kurie taip sako, maivosi. Nežiūri, bet kažkodėl visi turi savo nuomones apie laidas. Tai reiškia, kad tikrai žiūri. Dažnai girdžiu kalbant: „Televizoriaus nežiūriu, bet jau šitas…“ Mėgstu detektyvus (juokiasi). Esu pasakius, kad, kol dirbu televizijoje, savo nuomonės apie ją nereikšiu. Tai būtų neetiška. Dėl to nelabai norėčiau vertinti laidų.

Manau, savaitgaliais televizijos žiūrovas paliktas likimo valiai. Prodiuseriai galvoja, kad, jeigu visi ilsisi, tai ir jie turi ilsėtis. Televizorių daugiausia žiūri vienišiai. Šitos šventės reikia jiems, o ne tiems, kurie visą savaitę smagiai gyvena, ir gali savaitgaliais užsiimti kuo nors kitu. Juk yra žmonių, kuriems galbūt per Kalėdas ar kitas šventes televizorius – didžiausias draugas.

Laisvalaikio leisti prie ekrano neturiu galimybių (šypsosi). Kai išėjau iš „Panoramos“, būtinai kasdien ją pažiūrėdavau. Dabar man užtenka bet kokių žinių. Jeigu vėlai grįžtu iš komandiruotės, paklausau radijo. Kita vertus, žinios dabar vienodos, nes mikrofonai atkišti tam pačiam žmogui tuo pačiu metu. Vienas žurnalistas užduoda klausimą, o kiti kanalai ištransliuoja. Pasigendu žurnalistinių ambicijų. Man dažnai pritrūksta žurnalistų autorystės, asmenybių. Norėtųsi, kad būtų kuo mažiau žurnalistų ruoniukų, kurie tai išneria, tai paneria, tai išneria, tai paneria.

Anksčiau vedėtė laidas „Moterų laimė“, „Nuoširdžiai Jūsų“, „Naujas gyvenimas“, „Tarp mūsų, moterų“.  Vėliau tapote kitokio pobūdžio laidos – „Girių horizontai“ – vedėja. Kodėl?

Iš anų išėjau todėl, kad pasidarė koktu. Jose buvo nemažai bulvaro. Jam atverti visi šliuzai. Pagalvojau, kad užteks šitaip dirbti. Iš pradžių patekdavau į išskirtinę padėtį dėl to, kad prodiuseriai ir kanalo vadovai manęs nestumdavo į juodąjį bulvarą. Kai jau reikėjo ten lįsti, pradėjau eiti atgal – į paprastų žmonių gyvenimą. Aplinkos ministerija tuomet kaip tik paskelbė konkursą laidai apie valstybinius miškus. Jį laimėję, labai džiaugėmės. „Girių horizontai“ eina jau penktus metus.

Man be galo įdomu rengti šią laidą. Ir Lietuvą atradau kitokią. Į laidą norisi pažvelgti perfekcionistiškai. Todėl mano biblioteka pasikeitė 180 laipsnių kampu. Joje atsirado Raudonoji knyga, padaugėjo miškų enciklopedijų, miškų metraščių. Miškininkai yra smagūs, išsilavinę, įdomūs žmonės, turintys įvairių pomėgių. Taigi atradau sritį, į kurią esu įsigilinusi. Girininkai juokiasi, kad mažų mažiausiai jau galiu tapti tokia kaip jie. Bet gal ne, geriau spaudos atstove kokioje nors urėdijoje būti (juokiasi).

Dažnai už mašinos, stovinčios kieme, stiklo randu padėkojimą už laidą. Argi ne smagu? Kartą paskambino pažįstami žmonės ir sako: „Žinai, turime gimtuvininką, kuris sodina ąžuolus. Norėtume jam padovanoti jūsų laidų įrašus.“ Tuomet pagalvoju, kad tai, ką darau, nėra visiškai kvaila.

Dabar bulvarinėje žurnalistikoje daug dėmesio skiriama išoriniams reikalams. Esu nuo to taip pavargusi. Man tai taip tolima, taip juokinga. Tai tuštybių tuštybė.

Kokie jausmai, emocijos, sentimentai užplūsta, prisiminus Pasvalį?

Dvejopi. Smagu nuvažiuoti, tačiau dabar ten jaučiuosi visiškai svetima. Nusivyliau Pasvalio parku, kuriame medžius sodinome ir mes. Ten nuėjus, taip graudu paliko, kad net nemoku apsakyti. Juk tai ne taip sau išaugęs miškas, o sodintas pasvaliečių. Gaila jų darbo.

Dažniausiai atvažiuoju per Visus šventuosius ir į klasės susitikimus, kurie vyksta beveik kasmet. Gaila, jau ir mokytojos Janinos Šutaitės, ir tetytės (fiziko Broniaus Bagdonavičiaus – aut. past.) nebėr. Bet mūsų auklėtoja Aldona Grincevičienė dar gyva. Prieš porą metų buvome susirinkę pas ją namuose.

Vilniaus pasvaliečių bendrijos veikloje dalyvauju retai. Man dažnai netinka susitikimų laikas, nes iš komandiruočių grįžtu vėlai. Manau, kai išeisiu į pensiją, būsiu aktyvesnė.

Kada nors vis tiek išauš diena, kai atsibusite ir suvoksite, kad daugiau nebereikia rengti jokių laidų, o visą laiką galite skirti tik sau. Kaip bus tada?

(Susimąsto). Niekada apie tai nepagalvojau. Visiems šneku, kaip jau noriu nieko nedaryti, o jie netiki, kad laukiu pensijos. O taip jos laukiu. Dabar galvoju: ką tuomet darysiu? Manau, pradėsiu labiau savim rūpintis. Norėčiau iš Vilniaus išsikelti į Birštoną. Ten keletą kartų buvau pavasarį, kai Nemunas nešė ledus. Būna tokių vietų, kai atrodo, kad jau esi buvęs, kad tau tinka čia būti. Paskui mąstau: o kaip tada čia viską palikti? Vilniuje gyvena ir dukra, ir anūkas, ir sesė, ir draugai, kuriems esu įsipareigojusi. Pagalvoju, kad visą gyvenimą turime įsipareigojimų kitiems. Mažai ką leidžiame sau. Paskui pasižiūri, kad jau baigiasi gyvenimas.

Galbūt kam nors iš šalies atrodo, kad gyvenu tik sau. Man dažnai sako: „Bet kaip tu gerai gyveni! Nuvažiuoji ten į tuos miškus…“ Atsakau: „O tu atsikelk pirmą nakties, trečią būk Šalčininkuose, tada iki šešių sėdėk po egle septynių laipsnių šaltyje nieko nedarydama ir lauk, kol atskris tetirvinai, pašoks prieš kamerą, o paskui dar visą dieną filmuok. Ar tada gyvenimas iš tikrųjų toks lengvas..?“

Šis interviu – iš puikiai apginto žurnalistikos bakalauro studijų programos absolventės Agnės Grinevičiūtės baigiamojo kūrybinio darbo „Žinomi ne tik savame krašte“ (vad. dr. Linara Bartkuvienė).

Susiję