Nuo mokyklos laikų linko į meną

Poetas nesitikėjo, kad sulauks šitiek metų. Jo genų linija to taip pat nežadėjo: mama mirė būdama trisdešimties, tėvas išgyveno šešiasdešimt kelerius metus, jaunesnių brolio ir sesers taip pat jau nebėra. Pačiam poetui prieš keletą metų teko išlaikyti didelį sveikatos egzaminą, ir jei ne dukterėčios vyras, suorganizavęs papildomus tyrimus, ligos baigti galėjo būti „mersedesas su dviem ratukais”, kaip dabar juokauja pats menininkas.

Anksti netekę mamos vaikai gyveno su tėvu – nagingu staliumi, miško darbininku. Po mamos mirties tėvas vedė jaunesnę moterį, kuri už vyriausiąjį sūnų, V. Reimerį, vyresnė buvo tik keletą metų, tad namie pasitaikydavo ir pykčių. V. Reimeris nuo vaikystės buvo linkęs į meną, mėgo eiles, mokykloje deklamuodavo mylimus poetus, o dėl silpnesnės sveikatos nesutiko eiti ganyti kiaulių ar dirbti pas ūkininkus. Norėdamas groti, V. Reimeris sutaupė centų tabakui, nupirko vieną pakuotę ir, padovanojęs ją tėčiui, paprašė, kad šis jam nupirktų armoniką. Armonikos tėvas nepirko. Pats pagamino gitarą. „Žiūriu, jis ten kažką obliuoja, virina, supratau, kad daro gitarą. Ir padarė. Įdėjo stygas, skamba. Kaimynai gyrė. Bet jis neapskaičiavo vieno dalyko – mano vaikiškoms rankutėms gitaros kaklas buvo per storas.” Nusiminęs, kad gitara sūnui per didelė, tėvas jam padarė balalaiką.

Dėl sunkios finansinės padėties vaikai taip pat prisidėdavo prie namų ūkio. Brolis pas ūkininkus uždirbdavo bulvių ir kruopų, sesuo Marytė ėjo mamos pėdomis – siuvo drabužius. „Diena dienon ūždavo namie ta Zingerio mašina. Vienam eilėrašty parašiau, kad taip ir nutiko, jog mama į aukštybes nuėjusi paprašė, kad jos neatsiūtus gyvenimo metus man prisiūtų.” Pats V. Reimeris pinigus uždirbdavo piešdamas ir grodamas vestuvėse, šokiuose, sveikindamas varduvininkus. Atėjus pavasariui, prasidėdavo populiarių religinių vardų šventimas. Naktimis V. Reimeris su draugais muzikantais eidavo prie namų, kuriuose gyvena varduvininkas ir sugrodavo sveikinimo maršą. „Eidavom kaip piktadariai – juk prikeliam žmones iš miego, kaimynai išgirsta. Tačiau viskas gerąja prasme. Varduvininkas užuolaidėlę praskleidžia, pažiūri, girdim kaip suskamba užraktai, išneša alaus, pinigų įdeda.”

Bajoriška pavardės kilmė ir giminystė su Valdu Adamkumi

Kai V. Reimerio tėvas mokėsi caro mokykloje, jam reikėjo mokėti už mokslą, nors visiems kitiems vaikams nereikėjo. Tėčio senelė pasakojo poeto tėčiui, kad kai jos mama pas vieną dvarininkę tarnavo freilina ir prasižengė, ši liepė įkirsti jai rykščių, tačiau tėčio senelės mama atsakė, kad dvarininkė neturinti teisės taip elgtis su bajore. Tačiau istorijos pamirštamos. Kartą tolima giminaitė kuršėniškė paskambino poetui ir paklausė, ar jam būtų įdomu giminės genealogija. Jiems susitikus, ji parodė caro laikais parašytą dokumentą apie Reimerių giminės genealogiją.

Reimerių giminė prasideda nuo maždaug XVII a., tai – žemaitijos dvarininkų giminė. „Buvo tokia dvarininkė našlė Adamkevičienė. Iš kažkur atsirado, sunku pasakyti ar prūsas, ar vokietis, ar olandas, klajojanti ta pavardė tokia, Reimeris. Jis vedė dvarininkę Adamkevičienę ir prasidėjo mūsų giminės kelias, buvo atstatytos mūsų bajoriškos teisės. Tėvo pasakojimas apie mokyklos mokestį taip pat įrodo, kad jo dokumentuose buvo įrašyta dvarininko kilmė.” Poetas bajoriškai kilmei didelės reikšmės nesuteikia, tačiau sako, kad kartais gerai yra žinoti, kas toks iš tikrųjų esi. Kartą susitikęs su prezidentu Valdu Adamkumi, kurio tikroji pavardė yra Adamkevičius, poetas paklausė apie jo giminės kilmę. Prezidentas patvirtino, kad jo šaknys – senos žemaičių bajorų giminės.

Vos netapo dvasiškiu

Miestelyje, kuriame gyveno V. Reimeris, buvo tik šešiametė mokykla, tad vietinis kunigas norėjo jį išsiųsti mokytis į vienuolių kapucinų mokyklą Plungėje. V. Reimerio tėvas itin uolus katalikas nebuvo, jam reikėjo laiko pasiryžti nueiti pasišnekėti su kunigu. Pamatęs V. Reimerio tėvą, kunigas papriekaištavo, kad šis netinkamai pasisveikino, kad bažnyčios nelanko. „Tėvui tai iškart nepatiko. Blogai ir kunigas padarė, kad iškart užsipuolė. Kiti sakė, kad buvau kvailas, kad neišvažiavau mokytis. Būčiau pabaigęs gimnaziją, padėkojęs ir keliavęs savais keliais, tačiau nemanau, kad taip būtų nutikę. Per visus tuos metus susiformuoja kitokia sąmonė. O ir gimnaziją vėliau neakivaizdiniu būdu baigiau.”

V. Reimeris suvokė teisingai padaręs, kad nepasirinko dvasiškio kelio po to, kai susipažino su tėvu Stanislovu. Pretekstu pažinčiai tapo eilėraštis, kurio pagrindinis prototipas buvo kunigas poetas Antanas Strazdas,  ėjęs per žmones ir stebėjęs nesantaiką, neapykantą, turtą ir modernias mašinas, kritikavęs visa tai savo poezijoje. Po eilėraščio pasirodymo V. Reimeris gavo laišką, kurį su kryželiu pasirašė Dobrovolskis (red.past.: tėvo Stanislovo pavardė yra Dobrovolskis). Tame laiške jis rašė, kad perskaitė poeto eilėraštį ir jis jam patiko. Jis rašė pats norintis aktyviau dalyvauti visuomeninėje veikloje, tačiau tai daryti kunigui labai sunku. Kaskart perskaičius eilėraštį, jis rašė, įgauna naujų jėgų veikti. „Nustebau, nes jo nepažinojau. Važiuodamas iš Palangos į Dotnuvą, užsukau pas jį susipažinti. Gyveno jis savo celėje: kukliame kambarėlyje, kuriame tebuvo nyki lova, staliukas ir labai daug knygų. Kukliai apsirengęs, su ilga barzda. Tada ir pagalvojau, kad mes juk beveik vienmečiai, negi ir aš būčiau buvęs toks. Blogas iš manęs būtų buvęs dvasiškis, aš – pasaulietiškas žmogus.”

Nerimastingas žmogus

Tai kas jis toks: poetas, vertėjas, redaktorius, muzikantas, rašytojas, o gal dailininkas, mėgstantis draugams jubiliejaus proga dovanoti paties iliustruotas savilaidos knygas? „Aš nerimastingas žmogus, su kitokia gyvenimo istorija nei daugelis šiuolaikinių žmonių.” Atėjus karui V. Reimeris savo gimtajame mieste jau buvo šiek tiek pasiekęs jaunuolis. Praktikavosi valsčiaus raštinėje ir, turėdamas gražų braižą, ne tik karvių pardavimo liudijimus išrašinėdavo, bet ir asmens pažymėjimus. Įkūrus Kuršėnuose valstybinę biblioteką, V. Reimerį paskyrė bibliotekos vedėju. Tuo pačiu metu jis priklausė ir orkestrui, kuriame grojo smuiku bei piešdavo reklaminius plakatus kinui ir teatro renginiams.

Prasidėjus karui, kaip ir daugelis inteligentų, V. Reimeris iš Lietuvos išvyko. Per Žagarę, Rygą – iki Viatkos. Iki karo pabaigos jis gyveno Rusijoje. „Galvojome, kad jau Rygoje bus ramiau, bet pakeliui patekome į didžiulį bombardavimo ruožą – į vieną pusę kariuomenė į frontą važiuoja, į kitą pusę – žmonės traukiasi. O vokiečiai bombardavo visus vienodai, buvo ir žuvusių, ir sužeistų.” Atsidūręs Rusijoje, V. Reimeris  dirbo žemės ūkyje kol jo nepaėmė į Raudonojoje armijoje sukurtą lietuvių dalinį, kuriame iš pradžių buvo kareiviu, o paskui dirbo kariams skirtame lietuviškame laikraštyje „Tėvynė šaukia”. Visų nuostabai, karo metais buvo sukurtas lietuviškas tautinių šokių ir dainų ansamblis, panašus į Lietuvoje buvusį Jono Švedo ansamblį. Į Rusiją karo metu pabėgo nemažai garsių artistų, dainininkų, šokėjų ir dailininkų, tad per pusantrų metų ansamblis paruošė programą ir gana sėkmingai koncertavo.

Sąjunginiame radijuje dirbęs Juozas Baltušis vadovavo vienai iš 50 skirtingomis kalbomis transliuojančių redakcijų – lietuviškajai. Jis ir pasikvietė V. Reimerį iš ansamblio dirbti Maskvoje, radijuje. „Ten pirmąkart susipažinau su radiju, jame dirbau iki grįžimo į Lietuvą. Ten pirmą kartą pamačiau ir sutikau mylimą poetę Salomėją Nėrį.” Grįžusį į Lietuvą V. Reimerį paskyrė dirbti į radiją Kaune, kuris tuo metu vadinosi Valstybiniu televizijos ir radijo komitetu. „Vokiečiai susprogdino transliacijos bokštą, visa informacija keliavo laidais, tačiau dirbti buvo labai įdomu. Kartą sugalvojome transliuoti operą laidais iš Kauno. Transliacija buvo labai nekokybiška, kažkur apie Vievį kažkas ne taip laidus sujungė, transliacija nutrūko, tada vėl sujungė gerai, žmonės kažkiek girdėjo. Jei neklystu, „Faustą” transliavom tada.”

Po penkerių darbo metų radijuje Rašytojų sąjunga V. Reimerį išsiuntė dirbti į Vilnių, pasodino į „Literatūros ir meno” redaktoriaus kėdę, kurioje jis išbuvo 20 metų. Tačiau V. Reimeris redaktoriaus karjeros palankiai neprisimena. „Redaktoriaus darbas man sutrukdė pasiekti kažką daugiau kūrybine prasme – galbūt poezijoje, gal būčiau net kokį romaną parašęs.” Redaktoriaus darbas V. Reimeriui buvo tarnyba, atėmusi daug laiko: redaguojant rankraščius juos reikėjo perrašinėti mašinėle ir pilnoje švino garų spaustuvėje praleisti naktis prieš laikraščiui išvystant dienos šviesą. Nereikia pamiršti ir sovietinio Glavlito, kurio įgaliota darbuotoja galėdavo liepti ištrinti „netinkamus” sakinius ir, žinoma, ji savo teisėmis naudodavosi. „Redagavimas buvo sunki užduotis, juolab dar tas laikmetis buvo ideologiškai labai kryptingas. Džiaugiuosi, kad per tuos darbo metus man pavyko sutelkti gerą kolektyvą, kuris nedarė gėdos, kuris pagal tuometines sąlygas nudirbo didelį darbą kultūros srityje.” Daug kritikos V. Reimeriui tekdavo sulaukti dėl savo darbuotojų. Ne kartą ir jam pačiam tekdavo eiti „ant kilimo” klausytis priekaištų dėl tekstų, kuriuose būdavo netinkamos potekstės.

Tarybinių eilėraščių išsiginti negalėtų

V. Reimeris negalėtų pasigirti, kad tarybiniais metais buvo kitoks nei daugelis to meto žmonių, kurie dabar sako, kad buvę dideli patriotai ir kovotojai už laisvę. „Nuo vaikystės buvau arčiau paprastų žmonių, žinojau jų gyvenimus, bedarbystę. Atėjus tarybinei valdžiai manėme, kad bus geriau, nes Antano Smetonos laikais daug vargo buvo – teko net badauti. Prasidėjus karui, nuėjome su nauja santvarka.” V. Reimeriui daug kas nepatiko, kaip ir daugeliui kitų, galvojančių, kad lyg ir ne taip turėtų viskas būti. Griežtumas, trėmimai, represijos. „Teko nori ar nenori, bet būti. Esame ir tarybinių eilėraščių parašę ir aš to neišsiginu. Kūriniai kaip mano vaikai. Negaliu sakyti, kad buvau kovotojas, tačiau man visada buvo brangi Lietuva.”

Svarbi biografijos dalis pačiam poetui – Indija. Jis yra keliavęs ir už Atlanto, į Ameriką, kur surado ir aplankė senelių kapus, susitiko su vertinamu poetu Bernardu Brazdžioniu, ir į Egiptą, kuriame jam didelį įspūdį paliko faraonų kapavietės, tačiau didžiausią įspūdį jam palikusi Indija, kurioje jis buvo tris kartus. Po pirmosios kelionės poetas parašė „Prie Baltojo Tadžo” – ciklą eilėraščių Indijos tema. Knyga buvo išversta į rusų kalbą, pristatyta Indijoje ir už ją V. Reimeris gavo Tarptautinę Džavaharlalus Neru premiją. Kaip svečias jis buvo pakviestas į Indiją. Jį ir dar tris kitus laureatus tada priėmė Indira Gandhis. Žinodamas, kad teks susitikti su Indijos valdžia, poetas pasiėmė suvenyrą iš Lietuvos – nemažo formato dailės darbą: iš gintaro gabalėlių sudėtą lietuvaitės su tautiniais rūbais figūros inkrustaciją. Vykstant į vizitą Rusijos ambasados darbuotojas uždraudė dovanoti kažką atskirai – visi jie vyksta kaip tarybinė delegacija. Tačiau maskvietė Indijos tyrinėtoja pasisiūlė padėti poetui įteikti dovaną. „Ji pristatė mane Indirai Gandhdžiui.  Ji žinojo Lietuvą. Sakė, kad ta mergina paveikslėlyje buvo jos sesuo. O paskui ta tragedija… Ji žuvo ant to takelio, kuriuo mes vaikščiojom. Prisimenu ją kaip tikrą Indijos dvasią.”

Šiuolaikinėje kūryboje liūto dalį pasiima lengvo žanro kūriniai

V. Reimeris – tradicinės poezijos šalininkas. Poezijos, kuri per visus amžius kisdama keliauja nuo senų laikų. Šiuolaikinė poezija, kūrėjo nuomone, nukrypusi į post-post-modernizmą. „Poezija turi skambėti. Tai – ne proza. Poezija yra su muzika susijęs menas. Ji turi būti solidi, patraukli, reikšmingos minties, tačiau jos įkūnijimui, kaip dailininkui, reikia parinkti spalvas ir rakursus. Yra ritmas, rimas, kuris yra reikalingas, kad skambėtų, kad būtų eufonija. Tokia yra mano poezija.” Daugelis jaunų autorių, poeto nuomone, užsikrėtė ir vergiškai pataikauja itin modernioms srovėms, jie pamiršo poezijos prigimtį ir esmę, suprozėjo savo išraiška. „Jei daugelio eilėraščių nepateiksi stulpeliais, o proziniu pavidalu – tai bus proza. Kaip dar A. Smetonos laikais prelatas Adomas Jakštas kritikavo moderniuosius poetus: „Nei rimo, nei ritmo, nei prozos geros.” Dėl to, pasak V. Reimerio, šiuolaikiniai žmonės yra abejingi poezijai.

Pats V. Reimeris ilgamečių gerbėjų džiaugsmui ištikimas tradiciniam eiliavimui. Tačiau, pasak jo, meno žmonėms dabar nėra itin geras periodas. Išleisti knygą lengva, jei kūrėjas turi pinigų, tačiau knygos tiražas – ganėtinai juokingas. Naujausia V. Reimerio knyga išleista tūkstančio egzempliorių tiražu, bet ne visos bibliotekos ją turi. „Ką reiškia toks tiražas Lietuvai? Kaip mano vienos knygos pavadinimas – „Jūron lyjantis lietus”. Ne vienas prisimename, kai poezijos knyga išeidavo mažiausiai 8000 egzempliorių tiražu, o S. Nėrį ar Maironį leisdavo 30-40 tūkstančių tiražais. O jei kokia įdomesnė knyga iš anksto ažiotažą sukelia, tai knygynuose ir gauti jau sunku būdavo.”

Amerikoje V. Reimeriui susitikus su B. Brazdžioniu, šis džiaugėsi, kad Lietuvoje vyksta gyvas kūrybinis procesas, kad leidžiamos knygos, tačiau jis stebėjosi, kodėl lietuviai šitokius tiražus parašo, kodėl jie meluoja. „Kai pasakiau, kad ne tik 15 tūkstančių, bet ir 30 tūkstančių egzempliorių tiražai būna, jis negalėjo manimi patikėti. Juk A. Smetonos laikais B. Brazdžionio knygas daugiausiai 5 tūkstančių egzempliorių tiražu spausdindavo. O dabar… Šeši šimtai… Tūkstantis…”

Tarybiniams poetams neapykanta – pažįstamas jausmas

V. Reimeris netiki tais, kurie sako, kad jiems kritika nėra svarbi. „Manau, kad žmogus su savo jausmais, reagavimu negali būti abejingas. Malonu, kad paglosto, pagiria, bet negali nekreipti dėmesio į tai, kad kritikuoja. O kai kritikuoja, iškyla klausimas, kiek teisingai. Priklauso, kas kritikuoja, ar myli, ar ne, o gal neapkenčia. Mums, tarybiniams poetams, labai dažnai teko tai patirti. Mes kalti, kad gyvenome, dirbome, darėme kažką, kiek galima naudingesnį darbą Lietuvai.”

Pusantrų metų V. Reimeriui teko bylinėtis su tremtine, kuri savo atsiminimų knygoje parašė, kad ją tardant tarybinio saugumo kalėjime Kaune ateidavo vertėjas. Tas vertėjas, jos tvirtinimu, buvo būtent V. Reimeris. Visoje knygoje daugiau nėra niekur užsiminta apie V. Reimerį, tik tame viename sakinyje. Jis parašė knygos autorei laišką, kad ji apšmeižė jį. „Ką reiškia „vertėjas”? Reiškia, kad tu dirbi saugume. Ji nežinojo, kad saugumiečiai turėjo savo vertėjus. Atrašė ji man, kad „mano knygoje visas žodis krauju teisybės parašytas.” Man nieko kita neliko, kaip eiti į teismą.” Byla nukeliavo iki Lietuvos Aukščiausiojo Teismo. Knygos autorė įrodinėjo savo tiesą, o patikrinus tardymo dokumentus niekur nėra parašyta V. Reimerio pavardės – kitas vertėjas buvo. „Teisėjas paklausė, kuo ji esanti tikra, kad buvo tikrai šis žmogus. Ji pasakė, kad kas jo nepažįsta iš plaukų – visi Reimerį pažįsta. Pagarsėjau taip, kaip nenorėjau pagarsėti.” Poetas laimėjo tą bylą ir moteris turėjo atspausdinti paneigimą, kad ji neteisi.

Mūsų pokalbis buvo toks, koks buvo ir paties poeto gyvenimas. Ilgas, šokinėjantis nuo vienos temos prie kitos, įdomus, su piešinių intarpais ir knygų aptarimais. Vieną jų, naujausią savo rinktinę „Posmų gervės”, poetas padovanojo man. „Su viltimi, Dovile, kad paskaitysite.”

Ši portretinė apybraiža yra labai gerai įvertinto bakalauro žurnalistikos studijų programos studentės Dovilės Tuskenytės baigiamojo kūrybinio darbo „Be jaunatvės nėr senatvės” dalis (vad. lekt. D.Donauskaitė).

Susiję