Tautinių bendrijų gyvenimas Lietuvoje
Ateinu į autobusų stotelę netoli prekybos centro „Akropolis“. Žmonių daugybė, tačiau erdvė aplink ją tuštutėlė. Pasidaro smalsu. Priėjus arčiau, pamatau, kad ant suoliuko su dideliais pirkinių krepšiais rankose susėdęs ketvertas romų tautybės moterų. Jos linksmai kalbasi ir protarpiais skardžiai nusijuokia. Žmonės piktai šnairuodami šnabždasi bei nesupranta, „ką jos čia veikia“ ir „kodėl negali pastovėti“. Atsidūstu: kai kurioms tautinėms mažumoms Lietuvoje lengva, kai kurioms – sunku.
Trūksta žinių bei supratimo
Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK) preityje su kitataučiais palaikė draugiškus santykius. Vytautas Didysis Trakuose įkurdino totorius ir karaimus, Žygimantas Augustas priglaudė iš Čekijos išvarytus žydus. Tačiau tolerancijos apraiškos pradėjo keistis atėjus sovietmečiui. Ir nors etninės grupės palaikė Lietuvos nepriklausomybės atgavimo siekį (buvo parengtas oficialus pareiškimas), bet Tautinių bendrijų namų (TBN) projektų vadovas Vilius Mikulėnas teigia, kad dabar kiekviena mažuma su visuomene turi skirtingus santykius, kurie ne visada yra geri. „Pavyzdžiui, Lietuvos totoriai vertinami teigiamai, nes viduramžiais jie kovojo už LDK. Bet jei imsime romą, pirmos asociacijos – narkotikai ir Vilniaus taboras, nors jis gali turėti aukštąjį išsilavinimą, o tabore gyvenime nebuvęs“, – tikina vyras. Specialisto nuomone, stereotipai labiausiai priklauso nuo politinės situacijos bei viešojoje erdvėje skleidžiamos informacijos.
Lietuvos rumunų kultūros bendrijos „Dačija“ pirmininkė Lučija Bartkienė teigia, jog lietuviai nepažįsta Rumunijos ir Moldavijos (grupė vienija šių šalių gyventojus). „Štai mokykloje berniukas per geografijos pamoką pasakė, kad jo mama – moldavė, ir sulaukė kandaus mokytojos atsako: „Ten visi čigonai“. Mes neturime nieko blogo prieš romus, tačiau tokie pasakymai liūdina“, – pasakoja L. Bartkienė.
TBN projektų vadovo V. Mikulėno nuomone, iš valdžios pusės trūksta kryptingo ir nuolatinio darbo su tautinėmis mažumomis. „Pavyzdžiui, Šalčininkų rajone nedarbo lygis vienas didžiausių šalyje, tačiau eskaluojama sukurta dvikalbių lentelių rašymo problema. Bet juk esmė yra socialinis žmonių gerbūvis, kurį reikia kelti“, – sako TBN atstovas. Vis dėlto situacija turėtų keistis, nes nuo liepos mėnesio atkuriamas Tautinių mažumų departamentas, kuris V. Mikulėno teigimu, pradės rimtai spręsti etnopolitikos problemas.
Lietuvių kalba – per du mėnesius
Nors kartais lietuviai Vilniaus nelaiko šiuolaikišku miestu, bet daugeliui atvykėlių mūsų sostinė europietiška. O TBN teikiamos nemokamos integracijos pamokos tampa rimtu žingsniu vakarietiškos kultūros link.
Pirmiausia imigrantai pradeda lankyti intensyvius lietuvių kalbos kursus. „Jei sąžiningai dirbama, galima išmokti per du mėnesius“, – tikina V. Mikulėnas. Tuo pačiu metu TBN užsieniečius konsultuoja įdarbinimo klausimais, supažindina su jų teisėmis bei pareigomis. „Šie žmonės darbą susiranda jau trečią mėnesį, o mūsų tikslas ir yra, kad jie galėtų ramiai gyventi Lietuvoje“, – pabrėžia vyras ir priduria, jog pamokas gali lankyti tik leidimus gyventi Lietuvoje turintys žmonės.
Kalbėdamas apie dabartinių atvykėlių srautus V. Mikulėnas pastebi, kad TBN yra pirmieji, kurie pajaučia politinius pokyčius Rytuose. „Atvažiuoja daug baltarusių, ukrainiečių, Krymo gyventojų. Matome iš to, kas lanko kalbos kursus“, – sako specialistas. Vis dėlto įvairialypis Lietuvos kultūrinis pagrindas nemažai daliai užsieniečių leidžia lengvai prisitaikyti prie naujo gyvenimo.
Svarbu nepamiršti šaknų
Dar viena TBN veikla – vadybos mokymų bei finansinių konsultacijų vedimas. Tokiu būdu užtikrinamas etninių bendrijų veikimas. TBN taip pat organizuoja daug renginių. Didžiausias − paprastai prieš vasaros atostogas vykstantis Sekmadieninių mokyklų festivalis. Jo metu atliekama speciali programa, iš visos Lietuvos suvažiuojantiems imigrantų vaikams aprodoma sostinė. Šventę, kuri šiemet minės 10 metų jubiliejų, perėmė Kauno, Klaipėdos bei Visagino tautinių mažumų centrai. Tradicija taip pat tampa jau tris kartus vykusi Duonos šventė. Bendrijos pristato savo nacionalinę duoną, pyragus, dalinasi gaminimo tradicijomis bei pasakoja apie valgymo papročius.
Etninės grupės organizuoja ir savo renginius. Štai „Dačijos“ bendruomenė keliauja po Lietuvą. Pernai ji aplankė Šiaulius, Kauną, Žiežmarius, Kėdainius. Pastarasis miestas yra ypač svarbus, nes ten didikas Jonušas Radvila savo antrajai žmonai įkūrė stačiatikių bažnyčią. „Kelionių metu visada užsukame ir į Kryžių kalną, nes čia pastatėme iš Moldavijos atgabentą baltą akmeninį kryžių”, – apie išvykų tradicijas kalba vadovė L. Bartkienė. Bendrija taip pat rengia rumunų kalbos kursus ir jau antrus metus iš eilės rašo nacionalinį diktantą gimtąja kalba.
Lietuvos uzbekų bendrijos „Pachtakor“ pirmininkė Kuisin-oi Zujienė sako, jog jų grupei sunku „išlikti uzbekais“, nes nėra glaudaus ryšio su gimtuoju kraštu. Didelis atstumas ir brangūs bilietai trukdo jį palaikyti. Tad neapleisti tautinių vertybių padeda bendruomenės organizuojamos šventės. „Artimiausias renginys apie uzbekų architektūrą: vyks paroda, žiūrėsime filmą apie centrinę Aziją, gaminsime plovą“, – pasakoja vadovė K. Zujienė.