Savo darbe nagrinėjote mažas pajamas gaunančių asmenų šalpą, socialinių išmokų sistemą Lietuvoje. Kokios esminės problemos ir trūkumai išryškėjo Lietuvos socialinės paramos sistemoje?

Didžiausi Lietuvos socialinės paramos sistemos trūkumai yra žemos darbo paskatos, menkai investuojama į skurstančiose šeimose gyvenančius vaikus, jų gerovės didinimą, per menkas išmokų adekvatumas. Ypač tai, kad socialinių išmokų dydis priešpastatomas darbo pajamoms ir tai skatina žmones nedirbti.

Vis iškeliama problema, jog neapsimoka dirbti, nes susirinkus visas socialines pašalpas ir kompensacijas galima gyventi geriau nei iš minimalaus atlygio. Valstybė tarsi ėmė spręsti problemą – sugriežtino pašalpų skyrimo tvarką, didina MMA. Tačiau akivaizdu, kad skurdo problema nemažėja, o atotrūkis nuo minimalaus iki vidutinio atlyginimo vis dar gana ryškus, taigi, kokių dar socialinės politikos priemonių galima imtis skurdo mažinimo klausimu?

Dažniausiai manoma, kad norint sumažinti skurdo problemą, reikia didinti darbo paskatas, taigi, valstybė sumažina socialines išmokas arba didina minimalų mėnesinį atlyginimą (MMA).  Aš manau, kad šie du būdai nepakankami ir yra trečias kelias. Galima pertvarkyti mokesčių sistemą, pavyzdžiui, mokesčių lengvatos daugiavaikėms šeimoms, dalies pajamų neįskaičiavimas taip pat yra galimybė skatinti skurstančiuosius dirbti. Lietuvoje MMA atitinka vieno asmens poreikius, o ne šeimos, todėl toks dažnas atvejis, kai minimalius atlyginimus gaunantys tėvai renkasi gauti pašalpas,  o ne dirbti. Reiktų vengti fiskalinių uolų, kai žmogus netenka dalies pajamų ir patenka į akligatvį. Pavyzdžiui, pašalpą gaunantis asmuo pradeda dirbti už kiek didesnį nei minimalus atlyginimas ir nebetenka socialinių lengvatų.

Kokia yra socialinių pašalpų įtaka skurstančiųjų gyvenime?

Dabartinės socialinės sistemos suteikiama piniginė parama – tai paslauga, kuri užtikrina minimalius skurstančiųjų poreikius. Tačiau toks išmokų dizainas lemia, kad žmogus patenka į skurdo spąstus, kai dirbti už minimalų atlyginimą neapsimoka, taigi, asmuo tolsta nuo darbo rinkos. Priemonės, kurių šiandien valstybė imasi norėdama sugrąžinti žmones į darbo rinką, deja, yra neigiamos. Išmokų mažinimas arba nutraukimas susiradus menkai apmokamą darbą, neskatina žmonių dirbti. Teigiama priemonė, mano galva, ilgalaikių bedarbių skatinimas įsidarbinti.

Kaip vieną esminių socialinės politikos problemą išskiriate skurstančiose šeimose augančių vaikų šalpą. Kokie yra didžiausi esamos socialinės sistemos trūkumai paramos skurstantiems mokyklinio amžiaus vaikams ir kokius įmanomus pakeitimus galėtumėte pasiūlyti?

Vaikų paramos sistema Lietuvoje menka. Piniginė parama šeimai su vaikais yra mažinama proporcingai bet kokioms tėvų pajamoms. Neatsižvelgiama į augančių vaikų didėjančius poreikius. Be to, skurstančiose šeimose, kuriuose propaguojamas gyvenimas iš pašalpų, vaikai mato nedirbančių tėvų pavyzdį, taigi, taip prasideda uždaras skurdo ratas, formuojamas šeimos modelis. Prieš krizę buvo bandoma išplėsti paramos vaikams sistemą, tačiau reformos rezultatas – geresnės sąlygos vidutines ir aukštesnes pajamas gaunančių tėvų vaikams. Reiktų daugiau dėmesio skirti vaikų šalpai, kurie auga su vienu iš tėvų, daugiavaikių šeimų paramai bei žemiau skurdo ribos atsidūrusioms šeimoms. Padėtį pagerinti galėtų neperskaičiuojamos, universalios išmokos vaikams, mokesčių kreditai. Taip pat reiktų iš naujo perskaičiuoti realius augančių vaikų poreikius.

Kaip vieną iš skurdo mažinimo pasiūlymų minėjote mokesčių kreditus. Papasakokite plačiau apie šią galimybę.

Lietuvoje  šis terminas nelabai prigijęs, tačiau užsienyje tai gana plačiai vartojama sąvoka. „Tax credit“ –  mokesčių kreditai, tai socialinės politikos sprendimas, kai dirbantiems tėvams taikomi neigiami mokesčiai. Tai reiškia, kad daugiavaikė šeima, kurioje tėvai uždirba minimalius atlyginimus, turi galimybę nemokėti mokesčių, be to, valstybė dirbantiems tėvams primoka už tai, kad jie dirba ir augina vaikus. Nemokėtų mokesčių grąžinti nereikia, tai aukštesnė lengvatų pakopa, kurios Lietuvoje mes dar nepasiekėme. Tokia lengvatos forma nereikalauja darbdavių kompensuoti nesumokėtų mokesčių.

Savo disertacijoje pastebėjote, kad Lietuvoje vis dar per mažai dedama pastangų, jog būtų įmanoma didinti pajamas mažus atlyginimus gaunantiems asmenims. Kaip manote, ar nuo 2016-ųjų sausio 1d. didėjantis MMA turės įtakos realių pajamų padidėjimui šeimose, kuriose asmenys uždirba minimalų atlyginimą?

MMA didinimo tempai Lietuvoje labai greiti. Nuo  2012 metų MMA padidėjo 40 procentų. Tiesiogiai tai gali būti gerai, bet gali atsiliepti neigiamai darbo rinkai, ypač smulkiajame versle, mažesniuose miesteliuose gali sumažėti darbo vietų.

Matau būdų, kaip valstybės socialinė politika gali prisidėti prie skurdo mažinimo: tai galėtų būti teigiamų darbo paskatų didinimas ir neigiamų mažinimas, skurdą mažinti galima investuojant į silpnesniųjų grupes (vieniši tėvai, neįgalieji, vaikai iš skurstančių šeimų), taip pat reikia mažinti tautinių mažumų diskriminaciją, ypač opi romų problema.

Vienišos motinos su kūdikiais ant rankų – bene labiausiai pažeidžiama visuomenės grupė. Moteris be darbo patirties gali gauti socialinę pašalpą sau bei vaiko pinigus, taip pat, išaiškinus tėvystę, galima prisiteisti alimentus, tačiau dažniausiai tų pinigų nepakanka išgyvenimui. Kokios yra vienišų motinų šalpos galimybės Lietuvoje ir kokie yra esminiai trūkumai?

Vienišų motinų, kurios yra apdraustos valstybiniu socialiniu draudimu ir tų, kurios ne, padėtis labai skiriasi. Parama apdraustiesiems tėvams labai dosni. Nedraustiesiems išmokos labai mažos. Nėščiai moteriai, kuri pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą neturi teisės gauti motinystės pašalpos, skiriama 76 eurų vienkartinė išmoka, gimus vaikui išmokama dar viena vienkartinė išmoka. Beje, šios vienkartinės 76 eurų paramos dydis nekeičiamas jau 10 metų. Per pirmuosius vaiko gyvenimo metus valstybės suteikta parama padengia 10 proc. vaiko poreikių. Vėliau parama dar labiau mažėja. Apdraustiesiems tėvams pirmus vaiko gyvenimo metus apmokama 100 proc. apdraustų pajamų.

Didžioji dalis su skurstančiaisiais dirbančių socialinių darbuotojų pagrindine skurdo priežastimi įvardija netinkamą aplinką, kurioje gyvena skurstantieji ir išsilavinimo stoką. Kokios  Jūsų galva yra pagrindinės skurdo priežastys?

Abi priežastys labai svarbios. Jei įvardydami aplinką, turi mintyje tik šeimą, kaip modelį, kuriame mato netinkamą pavyzdį, tuomet reiktų žvelgti kiek plačiau ir prisiminti, kad aplinka yra ne tik artima, aplinka yra ir infrastruktūra, sistema, kurioje, pavyzdžiui, auga vaikas. Žvelgiant plačiau, pritariu, kad labai svarbu yra aplinka ir išsilavinimas, tačiau noriu pridurti, kad nenuosekli valstybės socialinė politika, netinkamas išteklių paskirstymas, taip pat silpnesniųjų visuomenės grupių diskriminacija, tautinių mažumų diskriminacija yra sisteminės skurdo problemos priežastys.

Dalis visuomenės linkusi teigti, kad skurdas – pačių skurstančiųjų problema. Visgi, viena pusė niekada nebūna kalta, taigi, kaip prie skurdo mažinimo gali prisidėti valstybės politika?

Matau 4 būdus, kaip valstybės socialinė politika gali prisidėti prie skurdo mažinimo: tai galėtų būti teigiamų darbo paskatų didinimas ir neigiamų mažinimas, skurdą mažinti galima investuojant į silpnesniųjų grupes (vieniši tėvai, neįgalieji, vaikai iš skurstančių šeimų), taip pat reikia mažinti tautinių mažumų diskriminaciją, ypač opi romų problema. Be to, turiu pastebėti, kad žmonės yra protingi, skaičiuojantys ir racionalūs, taigi, jei mato, kad labiau apsimoka ne dirbti, o gauti pašalpą, taigi, jie tai daro. Reiktų iš naujo persvarstyti socialinę politiką ir organizuoti taip, kad padėtume vargstantiesiems. Nereikia stebėtis, kad vargstančios silpnosios visuomenės grupės taip apleistos, juk politikų sprendimai, reformos orientuotos į rinkėjų gerovę, o rinkimuose balsuojančių dauguma yra vidutines ir didesnes pajamas gaunantys žmonės. Jų poreikiais rūpintis politikai suinteresuoti labiau nei mažumų.

Susiję

Gyvenimas Antrajame pasauliniame kare

Kuriantis ir atsikuriantis Alytus