Rimvydas Valatka: žiniasklaida – ir verslas, ir misija

„Mano laisvė baigiasi ten, kur pradeda kliudyti kito žmogaus laisvei“, – klasikiniu apibrėžimu apie tai, kas jam yra laisvė, prabyla Nepriklausomybės akto signataras, žinomas redaktorius, žurnalistikos veteranas Rimvydas Valatka. Aštrios plunksnos publicistas teigia, kad šiuo metu žiniasklaidos padėtis Lietuvoje yra prasta, žurnalistai negali būti ramūs dėl savo rytojaus, tačiau įdomesnės profesijos jis neįsivaizduoja.

Rimvydas Valatka. Autoriaus nuotr.Rimvydas Valatka. Autoriaus nuotr.

Kas Jums yra laisvė?

Man, liberalui, patinka toks apibrėžimas: „Mano laisvė baigiasi ten, kur pradeda kliudyti jūsų arba kito žmogaus laisvei.“ Kiekvienas žmogus gimsta laisvas ir turi mirti laisvas. Tačiau laisvė yra susijusi su didele atsakomybe.

Kaip prisimenate atmosferą prieš paskelbiant Nepriklausomybės Aktą ir po to?

Išgyvenome euforiją. Mes jau buvome gavę nemažai adrenalino. Pradėjome posėdžiauti kovo 10 dieną, o aktas pasirašytas Kovo 11-osios vakare, 22 val. 45 min. Per tą laiką mes peržvelgėme ne vieną Konstitucijos variantą, sulipdėme Laikinąjį įstatymą, išrinkome vadovybę, na ir artėjo momentas, po kurio – Rubikonas peržengtas. Buvo visai neaišku, ar mus čia surankios ir kur nors išveš, ar uždarys, bet nuotaika buvo nerealiai pakili. Turbūt kiekvienas iš mūsų tuo metu būtų pasakęs: „Kas bus toliau, man visai nesvarbu. Mes tai padarėme, o toliau viską lems Dievas.“ Išėjau iš Aukščiausiosios Tarybos pastato, gavau glėbį gėlių. Kilo mintis išgerti šampano, bet buvo deficito laikai, restoranai jau nebeveikė. Sėdau į troleibusą ir parvažiavau namo.

O įtampa, nerimas, kad laisvę iš mūsų gali atimti jėga?

Ne kartą man yra tekę į panašų klausimą atsakyti. Kai tau trisdešimt treji – baimės jausmas yra vienoks, kai septyniolika – kitoks, kai penkiasdešimt aštuoneri – dar kitoks. Aš, gimęs Sibire, teoriškai įsivaizdavau, kad gali ten išsiųsti arba į kalėjimą uždaryti, bet tikėjau, kad viskas bus gerai. Trisdešimt trejų žmogus mano, kad jo gyvenimas tęsis tūkstančius metų. Būdavo momentinės baimės akimirkų, bet ilgiau dėl to sau galvos nesukdavau.

Pirmasis mūsų valstybingumo laikotarpis truko 22-ejus metus. Ar praėjus panašiam laikotarpiui po Nepriklausomybės atkūrimo nekyla grėsmė ir vėl netekti laisvės?

Kadangi studijavau istoriją, žinau, kad ji niekada nesikartoja. Sakoma, vieną kartą istorija vyksta kaip tragedija, kitą – kaip komedija. Nemanyčiau, kad juodasis scenarijus yra dar kartą įmanomas. Jeigu jis bus įmanomas, tai dėl kitų priežasčių. Mano supratimu, demografinė padėtis Lietuvos ateičiai yra baisesnis dalykas negu beprotis Putinas. Nors apie neprognozuojamus jo veiksmus taip pat negalima nemąstyti.

Kaip vertinate tai, jog grąžinus šauktinių kariuomenę kilo nepasitenkinimo banga? Ar nemaža dalis jaunimo iš tikrųjų nėra pasiryžusi ginti Tėvynės?

Aš nežinau, ar tai buvo banga, ar kai kas iš kvailumo, tyčia kėlė tokias bangas. Jeigu žmogus gauna išsilavinimą, nemokamą gydymą, ar viso to ginti nereikia? Kiekvienas Izraelio pilietis, net ir moteris, atlieka tą pačią pareigą valstybei. Juolab devyni mėnesiai – aš nelabai suprantu, dėl ko čia sukti galvą.

Man sovietų kariuomenėje teko tarnauti eiliniu. Patekau į ją dvidešimt ketverių ir tarnavau apie pusantrų metų. Žmona – studentė, dukra – pusantrų metų. Kodėl tada niekas neprotestavo, nerypavo, neverkė?

Nemaža dalis mūsų visuomenės galvoja, kad viską turi gauti, bet kai paprašoma: „Apmokėkite sąskaitą“, atsako „Ne, nenorėčiau už tai mokėti.“ Kiekviena demokratija turi gintis, kitaip jos nelieka. Ir tada jau niekas neklausia, ar nori tarnauti svetimoje armijoje – tarnauji ir viskas.

Kokie yra svarbiausi mūsų valstybės pasiekimai per 25-erius metus?

Sunku būtų visus išvardyti. Žmogus nepastebi, kaip prabėga dešimtmečiai, jam atrodo, kad nieko ypatingo neįvyko. Bet jeigu persikeltume į praeities Vilnių, į kaimus, Lietuvos neatpažintume. Lietuva, buvusi Sovietų Sąjungos karinio pramoninio komplekso ne pati svarbiausia vieta, gaminusi tik kiaulieną ir vieną kitą prastą rakandą, šiuo metu yra globalios pasaulinės ekonomikos rinkos dalyvė. Ji gamina produktus, kuriuos gali parduoti bet kuriame pasaulio taške. 1990-aisiais mes tokių produktų neturėjome. Per penkiasdešimt Sovietų Sąjungos okupacijos metų buvo pastatyti vieni 4,5 tūkst. vietų sporto rūmai. Dabar galime vardinti: Vilniaus „Siemens Arena“ – 11 tūkst., „Žalgirio“ – 13, Klaipėdos – 5, Šiaulių – 5, Panevėžio – 5, Alytaus – 5. Kai aš studijavau, mes juokdavomės, kad senosios Lietuvos simbolis yra Gedimino pilis, ji tebestovi net po tiek šimtmečių audrų, o sovietinės Lietuvos simbolis yra dabartinis „Blue Radisson“, kurį statė nuo 1965 iki 1985 metų. Per dvidešimt metų vieną viešbutį pastatė. Kiek viešbučių pastatyta per pastaruosius 25-erius metus, net Vilniuje suskaičiuoti negalėtume.

Pokyčiai yra milžiniški. Automobilis buvo neišsprendžiama problema: neužteko turėti 7 tūkstančius rublių, kuriuos uždirbti dorai buvo labai sunku, bet dar reikėjo gauti paskyrą, leidimą, žmonės laukdavo po 10-15 metų. Šiandien važiuoji į Saulėtekį, prie fakultetų matai studentų automobilius. Mano laikais, kad studentas turėtų mašiną, buvo retenybė, nebent koks kolchozo pirmininko vaikas. Mano laikais džinsai buvo viso gyvenimo svajonė, juodojoje rinkoje kainavo 180 rublių. Daktaro laipsnį turintis universiteto dėstytojas gaudavo 300 rublių algą, asistentas – 120. Šiltus batus žiemą turėdavo turbūt kas penkiasdešimtas žmogus.

1980-ųjų visus Sovietų Sąjungos rodiklius lygindavo su carinės Rusijos rodikliais. Ir ne visi tie rodikliai būdavo geresni. Mes neturėtume sekti tuo pavyzdžiu. 1990-aisias į laisvę aš atėjau turėdamas vieną švarką, vienus džinsus ir dvejus batus. Ir tik todėl, kad buvo galimybė į užsienį išvažiuoti. Šiandien tai – jokia problema. Apskritai, negalima lyginti laisvės ir nelaisvės. Normalus žmogus įsivaizduoja, kad laisvėje net ir badaujant, net ir vargstant yra daug geriau negu kalėjime, kur šilta ir esi aprūpintas.

O kokių nors nuosmukių per 25-erius metus buvo mūsų valstybėje?

Praėjome privatizacijos periodą, lūžius, kai dalis fabrikų žlugo tik todėl, kad atsidūrė kvailių ar nusikaltėlių rankose. Patyrėme milžiniškas asmeninių likimų griūtis. Pavyzdžiui, buvo 4 tūkst. darbuotojų fabrikas, dirbo daug inžinierių. Fabrikas bankrutavo ir visi išsilavinę žmonės liko be nieko. Kai aš ėjau į rinkimus, įsivaizdavau, kad ekonominė, rinkos transformacija bus daug sudėtingesnė negu psichologinė, o pasirodė, kad atvirkščiai – mes ekonomikoje labai greitai pasivijome Vakarus ir pradėjome žaisti pagal tas pačias taisykles.

Aš maniau, kad visi žmonės visą laiką išliks patriotai ir tikintys Lietuva, bet atsirado daug problemų, kad dalis piliečių pradėjo nekęsti Lietuvos, dalis emigruoja dėl to, kad Lietuva esą yra bloga. Jeigu Britanijai XX a. būtų tekęs toks pats kaip Lietuvos likimas, galbūt britai emigruotų į Lietuvą. Lietuva yra nekalta. Lietuvoje aš, kaip ir kiekvienas žmogus, skaitiklyje esu vienetas, o vardiklyje yra 3 milijonai.

Kokių svarbiausių tikslų turėtume pasiekti per artimiausius 25-erius metus?

Svarbiausia – ar mes sugebėsime sustabdyti mirties pergalę prieš gyvybę. Lietuva traukiasi jau dvidešimt trejus metus, žmonių gimsta mažiau negu miršta. Jeigu to proceso nesustabdysime, nesunku suskaičiuoti, ties kuria vieta čia lieka nulis. Gamtoje tuštumos nebūna, tokią patogią gyventi vietą greitai užpildys imigrantai. Apskritai, gyventojų klausimą galima spręsti dviem būdais: arba gimdyti, arba importuoti. Šiuo metu nei valstybės politikai, nei visuomenė nepriima nei vieno, nei kito sprendimo. Abu sprendimai mums netinka. Jeigu netinka, vadinasi, mes iš lėto einame į mirtį. Visos Vakarų Europos šalys perėjo per imigracijos rėtį, vadinasi, ir mums reiktų pereiti. Mes galime pasimokyti iš nevaldomos imigracijos atvejų, įvesti valdomą imigracijos sistemą. Jeigu mes nieko nedarysime, po dvidešimties metų močiutės ir seneliai pensijų negaus.

Ar mūsų visuomenė, tauta, išnaudoja visus laisvės privalumus? Ko trūksta, kad pasijaustume visiškai laisvi?

Lietuviai yra pakankamai gebantys prisitaikyti prie visokių pasikeitimų, perturbacijų ir žinant, kiek verslų sukurta, į kiek šalių mes eksportuojame produkciją, apie kurią net nutuokti nebuvo galima, kiek naujų, modernių fabrikų pastatyta, sakyčiau, taip, išnaudojame. Tačiau mes tuo pat metu esame labai linkę į reguliavimą. Mus praeitis traukia šitoje srityje.

Pavyzdžiui, žiniasklaida. Kai startavome 1988 metais, nors realiai laisvos žiniasklaidos sistema sukurta 1993-1994 metais, tada nebuvo jokių draudimų – nei reklamos, nei ką galima vaizduoti. Kai startavome, valdžia žiniasklaidai nedavė reklamos, o dabar valdžia yra pats didžiausias reklamdavys. Tai yra pats didžiausias pasikėsinimas į laisvę. Jei ministerija per metus televizijai duoda apie 1,3 mln. eurų (4 mln. litų), galima įsivaizduoti, kad ta ministerija turi labai daug galios pakeisti reportažo, kritikos turinį. Jeigu nebūtų besaikio reguliavimo, lietuviai būtų dar geriau pasinaudoję laisvės teikiamomis privilegijomis. Tada ir emigracija būtų šiek tiek mažesnė, ir nusivylimo būtų mažiau.

Juokdavausi, kai Seimo Pirmininku buvo Artūras Paulauskas: tik girtas vairuotojas ką nors padaro – reikia keisti įstatymą. Viso žmogaus gyvenimo į įstatymus nesurašysi. Nei aš, nei jūs be teisininkų pagalbos nebegalime susigaudyti Lietuvos įstatymų įvairovėje. Jų yra tūkstančiai ir dar tiek pat pataisų. Sakoma, kad net anglosaksų teisėje tik 40 proc. žmogaus gyvenimo reguliuoja teisė, o 60 proc. – tradicija. Tad mes pamirštame svarbiausia – tradiciją. Jeigu esu išauklėtas nevogti, aš nevogsiu – ar mane matys kas vagiant, ar nematys. Aš nemeluosiu ne todėl, kad mane gali nutverti, o todėl, kad man vidinė esmė to daryti neleidžia. Mes paskutiniai Europoje nusimetėme baudžiavos jungą – per savo istoriją laisvės turime labai nedaug. Sakyčiau, kad laisve lietuviai, bent tie, kurie norėjo, naudojasi.

Žurnalistinį darbą pradėjote 1978 metais, t.y. dar iki valstybingumo atkūrimo. Kaip keitėsi žurnalistika kintant režimui? Ar reikėjo kaip nors persiorientuoti žurnalistams, redaktoriams?

Vieniems persiorientavimas buvo neįmanomas, ir jie nepersiorientavo. Kiti, o tai yra nemaža mano kartos dalis, nesiorientavo į buvusią sistemą. Stengėmės laikytis kiek įmanoma nuošaliau nuo ideologijos. Net ir tada buvo galima rašyti apie archeologinius kasinėjimus, mokslines laboratorijas. Tik apie tai rašydamas žinojai, kad niekada karjeros nepadarysi. Kaip buvai ant pirmojo laiptelio, taip ir liksi. Mūsų gyvenimui likimas atnešė labai didelę dovaną. Tu buvai apsisprendęs likti ant paskutinio laiptelio, bet čia ateina laisvė. Tada tu naudojiesi laisve, pradedi kurti. Ugdžiusieji savo asmenybę padarė karjerą, sukūrė tokią žurnalistiką, kokią ir įsivaizdavome. Iš esmės, tas lūžis Sąjūdžio laikais senąją propagandinę žurnalistiką nušlavė.

Prisimenu, tada dirbau „Gimtajame krašte“ – buvo toks antras pagal populiarumą savaitraštis. Per dvejus metus tiražą pakėlėme nuo 7 tūkst. iki 312 tūkst. Aš pakviečiau vieną seną žurnalistą iš „Tiesos“ rašyti komentarus. Jam tuo metu buvo turbūt mažiau negu man dabar. Jis pagalvojęs pasakė: „Žinai, Rimvydai, bus negražu, jeigu aš dabar bandysiu rašyti tai, ką galvoju. Aš buvau anoje sistemoje ir aš turiu sunykti kartu su ja.“

Visada yra mimikrijų, dalis žmonių supranta, kaip jiems naudingiau, kaip geriau. Laisvą žiniasklaidą kūrė tie žmonės, kurie įsivaizdavo, kaip ją reikia kurti ir laukė to momento. Sovietiniai propagandiniai laikraščiai tebuvo keturių puslapių apimties. Kai 1993-94 metais „Lietuvos rytas“ ar „Respublika“ išsiplėtė iki 24, paskui iki 32 ir 64 puslapių, reikėjo keisti redakcijos struktūrą bei valdymą. Buvo be galo įdomu. Mes nuvažiuodavome į Paryžių, Ciurichą, Vašingtoną pasižiūrėti, kaip veikia redakcijos. Parsiveždavome laikraščių, televizijos žurnalistai – vaizdajuosčių, žiūrėdavome ir bandydavome padaryti taip pat. Iš vienos sistemos į kitą žiniasklaida perėjo sklandžiai. Problemos prasidėjo po kokių 6-7 metų. Pinigai.

Žvelgiant į Jūsų didžiulę patirtį žiniasklaidoje, kas buvo sudėtingiausia?

Žvelgdamas į praeitį, aš neprisimenu jokių sunkumų. Kadangi visus tuos metus dirbau tai, kas man patiko ir taip, kaip patiko, niekada į darbą nėjau kaip į lažą. Niekada nebijojau pirmadienio ir nelaukdavau penktadienio pabaigos. Darbas buvo ir hobis. Turbūt sunkiausi yra pastarieji 15 metų, kai prasidėjo pinigų spaudimas. Kai tavo žurnalistas parašo apie kokį nors banką, straipsnis dar neįkeltas į portalo sistemą, o tau jau pradeda skambinti ir aiškinti kaip ką reiktų parašyti.

Pastaruoju metu, kai ėmė dominuoti internetinė žiniasklaida click‘ų ir kultūra, vis dažniau prabylama apie spaudos mirtį. Kokia yra žurnalistikos būklė šiuo metu? Ar atkūrus Nepriklausomybę mūsų žiniasklaida progresuoja?

Žiniasklaidos ateitis Lietuvoje yra neaiški. Vienaip ji atrodė, kai žmonės buvo vartotojai, kitaip – kai patys skaitytojai pasidarė kūrėjai ir gamintojai. Dabar didelė dalis žurnalistų informacijos semiasi iš „Facebook“ arba kitų socialinių tinklų. Kai matai, kiek žmonės parašo Lietuvoje neblogų tekstų per dieną, pagalvoji, kad visa tai susisteminus, išeitų visai neblogas internetinis laikraštis. Kuo daugiau rašytojų, tuo mažiau skaitytojų. Pradėjęs skaityti tavo reportažą, žmogus pats pradeda rašyti.

Lietuvos laikraščiai neišlaikė gyvenimo egzamino: spauda Lietuvoje mirs greičiau negu Amerikoje ar Vokietijoje, nes mūsų spauda labai anksti nusprendė atsikratyti protingų skaitytojų. Būtent protingi skaitytojai galėjo pratęsti spaudos amžių. Problema yra didelė, nes ta žiniasklaida, kuri yra šiuo metu, nepajėgia išlaikyti profesionalaus žurnalisto. Per mano buvimą „15min.lt“ pasikeitė 30 žmonių. Kodėl? Todėl, kad atlyginimai yra maži. Viešieji ryšiai gali pasiūlyti daugiau. Politikai gali pasiūlyti daugiau. Redakcijose turėtų dirbti įvairių kartų atstovai, deja vyresniųjų žurnalistų beveik neliko.

Tarkime, rašome apie muziką. Vienokios mano karta klausėsi, kitokios – jūsų, dar kitokios – trisdešimtmečiai. Jeigu rašys tik jūsų kartos atstovas apie muziką, vyresniems gali būti neįdomu. O jūsų karta apie dabartinę muziką žino ir patys, jaunesniems galbūt būtų įdomu apie „The Beatles“, „Depeche Mode“, ABBA laikotarpį. Ir taip bet kurioje srityje. Politikos žurnalistas skambina Kubiliui arba Kirkilui. Reikia komentaro, o šie neatsiliepia. Jeigu paskambinsiu aš, šie žmonės ragelį pakels. Redakcija yra kaip bičių avilys – į korį medų nešame kartu ir atskirai. Kartais jaunieji kolegos klausia: „Redaktoriau, o kaip ten buvo iki interneto?“ Daug informacijos gali rasti pasinaudojus Google‘u. Tačiau, kai mirė R. Ozolas ir A. Patackas, labiausiai man pravertė asmeninis archyvas.

Ar galime teigti, kad žurnalistika transformavosi į verslą?

Mano bičiulis, didžiausio Lenkijos dienraščio „Gazeta Wyborcza“ vyriausiasis redaktorius Adam Michnik, prieš 26 metus yra pasakęs, kad laikraštis turi suderinti verslą ir misiją. Kai misija pranyksta, žlunga verslas. Kai pranyksta verslas, nėra kaip vykdyti misijos. Tai pasakytina apie portalus, televiziją. Jeigu leidinys yra nuostolingas, jį reikia uždaryti. Sakykime taip: žiniasklaida verslu virto 1990 metais. Bet tuo pačiu vykdė misiją. Ši sistema yra išsilaikius iki šių dienų.

Jūs klausiate, kaip dažnai misija yra aukojama dėl verslo? Būna tokių atvejų. Laisvoje demokratinėje valstybėje, gali tiesiai pasakyti: „Jie paaukojo misiją dėl to, kad gautų milijoną.“ Jeigu žmogui nepavyksta savo bėdos paviešinti viename leidinyje, jis gali nueiti į kitą redakciją. Jeigu tavo redakciją, šiurkščiai kalbant, nupirko, visų redakcijų nenupirks. Paprastai tie, kurie labai daug kartų aukoja misiją dėl verslo, galiausiai patiria ir finansinių nuostolių. Pavyzdys – „Respublikos“, „Lietuvos ryto“ grupės istorija, kai pelningi leidiniai žengė į dugną. Ne visada dėl to, kad neišlaikomas misijos ir verslo santykis, bet kartais ir dėl to.

Paskutiniajame savo interviu minėjote, jog žurnalistų negerbia nei politikai, nei verslininkai, o gyventi oriai šios profesijos atstovai neturi jokių galimybių. Ar įmanoma pakeisti tokią padėtį? Nuo ko reikėtų pradėti?

Visuomenė turi būti suinteresuota laisva ir oria žiniasklaida, Lietuvoje kol kas taip nėra. Kad ir kaip būtų keista, politikai taip pat turi būti suinteresuoti laisva ir oria žiniasklaida. Gaila, kad 2008 metais konservatorių ir liberalų vyriausybė šito nesuprato ir žiniasklaidos verslą prilygino degtinės gamybai, mums užkrovė tokius pačius mokesčius kaip ir alkoholio gamintojams. Jeigu nelieka kritikos, žmonės pagenda. Politikai supranta, kad ir kokia bebūtų bjauri ta žiniasklaida, ji yra reikalinga. Ypač tai pradeda suprasti atsidūrusieji opozicijoje.

Istoriškai atsitiko taip, kad tuoj po Kovo 11-osios, Lietuvos valdžia įsivėlė į didelius konfliktus su žiniasklaida, visą laiką vyko savitas nepaskelbtas karas. To nebuvo Estijoje ar Latvijoje. Ir tas karas prasidėjo nuo politinių pareiškimų, nuo noro suskirstyti žiniasklaidą į gerą ir blogą. Tas pats „Lietuvos ryto“ pravardžiavimas „Komjaunimo tiesa“ – nuo 2000 metų „Lietuvos ryte“ nebuvo nė vieno žmogaus, kuris buvo dirbęs „Komjaunimo tiesoje“. Įsivaizduokite, kaip turi jaustis specialistas, atėjęs po universiteto dirbti į „Lietuvos rytą“, kai jį Seimo pirmininkas pravardžiuoja komjaunuoliu. Jaunas žmogus net nežino, kas tas komjaunuolis buvo. Šis karas nulėmė ir dabartinę mūsų padėtį – prasčiausią Baltijos regione.

Ką esant tokiai padėčiai patartumėte jauniesiems, pradedantiems žurnalistams?

Sako, niekas nėra dalijama taip lengvai, kaip patarimai. Patariančiajam jie nieko nekainuoja. Žinau, kad nepaisant to, kiek mokės už šitą darbą, kaip jis bus vertinamas visuomenėje, visada atsiras žmonių, kurie norės šį be galo įdomų darbą dirbti. Dinamiška žurnalisto profesija neleidžia senti. Tu suspėji su gyvenimu ir ari arba nespėji ir išeinu kitur. Norėčiau, kad žmonės, kurie renkasi šią profesiją žinotų: jie tikrai niekada negyvens labai gerai, nebus ramūs dėl finansinio rytojaus, negalės atostogauti aukštos klasės viešbučiuose, bet tai atperka kiti dalykai. Žurnalisto profesija padeda orientuotis gyvenime. Tiems, kas mėgsta savo darbą, žurnalistika yra gyvenimo būdas, ji suteikia laisvės pojūtį. Dabar, kai neturiu darbo, ir reikia galvoti, ką veiksiu, nupurto vien nuo minties, kad reiks eiti į kokią verslo bendrovę ar ministeriją. Man teko kalbinti artojus, įvairių valstybių prezidentus, ministrus, garsius rašytojus, patyriau įdomiausių dalykų. Nežinau, kokia yra kita profesija, kuri suteiktų tokią galimybę.

Grįžkime prie žodžio laisvės. Mes visada pirmi pasisakyti, kad mindoma žodžio laisvė, prisimenkime kad ir „Charlie Hebdo“ įvykius, o pas mus draudžiama, jog Jėzus reklamuotų džinsus, žmonės yra teisiami už humoristines dainas. Kaip vertinate žodžio laisvę Lietuvoje?

Lietuva viena iš nedaugelio šalių, kuri nėra dekriminalizavusi nuomonės. Už nuomonę tu gali būti teisiamas pagal Baudžiamąjį kodeksą. Švedija šią nuostatą panaikino prieš dvidešimt aštuonerius metus. Prisiminkime italo spektaklį apie Jėzų (režisieriaus Romeo Castellucci „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją“ – red. past.). Kokį triukšmą pakėlė kai kurie politikai ir Seimo nariai! Arba tas vaikinas, kuris buvo nuteistas už dainą (Vaidotas Grincevičius – red. past.). Mes norime viską sureguliuoti. Apie laisvę kalbame kaip apie kažkokią abstrakciją, kuri turėtų būti. Visuomenė turėtų vengti ribinių atvejų. Turime kliautis edukacija, auklėjimu. Aš esu auklėtas krikščioniškai ir žinau, kad įėjęs į bažnyčią neturiu spardyti suolų, draskyti paveikslų, rėkauti.

Aš esu ginčijęsis dėl man nepriimtinos Rusijos feminisčių pankroko grupės „Pussy Riot“ laisvės išraiškos. Bet mes turėtume įsiklausyti į XVIII a. gyvenusio Voltero mintį: „Man baisiai nepatinka tavo nuomonė, bet iki paskutinio kraujo lašo ginsiu tavo teisę ją pasakyti.“

Man yra visiškai nesuvokiama mūsų žiniasklaidos reguliavimo sistema. Tarkim, žurnalistų etikos inspektorius. Jis yra Seimo valdomas. O turėtų būti mūsų, žurnalistų, išrinktas senas, padorus žurnalistas. Mes jį turėtume išlaikyti. Dabar ten dirba teisininkai. Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijoje – vyskupai, psichologai. Kas tai? Yra įstatymai, pažeidei juos – atsakyk. Kartais atrodo, kad Etikos komisija atlieka cenzūros vaidmenį. Aš, redaktorius, per savaitę turėdavau penkis pasiaiškinimus rašyti. Tai – penkios mano darbo valandos. Po to reikia eiti į posėdį, apginti, skelbti.

Skaitydamas liberalių pažiūrų autorių – nuo Hayeko, Friedmano, iki šiuolaikinių Gray‘aus ir kitų – kūrinius matai, kad spaudimas laisvei yra ir visada buvo. Kuo gražesnė visuomenė, tuo labiau ji nori viską sudėlioti į lentynėles. Žiniasklaida suvienija visus draudimų mėgėjus. Nuo politikų iki šventoriaus davatkų. Ir jie visi yra įtakingi. Tas jaunuolis, esą negražiai dainavo, taip jam ir reikia. Taip reikia? Tokiu atveju mes galime viską pateisinti, net ir Putino veiksmus Kryme, B.Nemcovo nužudymą, nes ir ten sakė „taip jam ir reikia“. Laisvei visada kyla pavojus, net laisvoje visuomenėje reikia laisvės gynėjų. Jų yra ir, manau, bus ateityje.

O kaip dėl tų atvejų, kai išjungiami propagandiniai Rusijos kanalai?

Su skaudama širdimi aš vis tiek ištarčiau, jog tai yra gerai. Propaganda nėra žiniasklaidos laisvės fenomenas. Tai nėra informacijos sklaida. Žiniasklaida pasakoja apie tai, kas buvo vakar, vyksta dabar, vyks rytoj, yra nuomonės ir komentarai, o ten taikomos karinės doktrinos, siekiama paveikti mūsų gyventojus, maišant tiesą su nesąmonėmis. Aš manau, kad mes turėtume elgtis daug griežčiau.

Visos tos bendrovės, kurios remia „Pervij Baltiskij Kanal“ savo reklama, iš esmės veikia prieš mūsų valstybę. Mes dar ir apmokame tą propagandą. Mane galima sukritikuoti, esą net ir tokia propaganda, yra savita laisvės apraiška. Tokiais atvejais visiems BBC šalininkams atsakau: „Būkite geri ir pataisykite mane, jeigu klystu – ar tada, kai vyko mūšis už Didžiąją Britaniją, kai „Luftwaffe“ serijomis bombardavo Londoną, Koventrį ir kitus miestus, Britanijai buvo leidžiama klausytis Gebbelso radijo?“ Be abejo ne. Karas yra karas. Kare – visai kitos taisyklės. Per karą ir žiniasklaidos laisvės yra ribojamos, atsiranda karinė cenzūra. Aš manyčiau, kad Lietuva, demokratija turi teisę gintis. Mums šią teisę labai apriboja tai, kad šie kanalai yra registruoti ne Rusijoje ir ne Lietuvoje, o Švedijoje, Austrijoje, Didžiojoje Britanijoje. Mes pakliūname po Europos Sąjungos teisės dalgiu. Bet kuriuo atveju šis klausimas nuolat turi būti keliamas. Kodėl mes turime palengvinti Putinui darbą? Pasunkinkime. Nesityčiokite iš Lietuvos istorijos, mes gi nesityčiojame iš Rusijos istorijos, ar ne? Netransliuojame į jų šalį visokių Putino karikatūrų. Jų laisvė neturi trukdyti mūsų laisvei.